Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Yra ir tokių klasių, kurioms linkėtum, kad jos išplauktų Manheteno keltu ir niekada nebegrįžtų. Jų moksleiviai kažin kaip priešiškai įeina į klasę ir išeina iš jos, tarsi rodydami, ką jie apie jus mano. Gal tai tik vaizduotės padaras; stengiesi sugalvoti, kaip būtų galima juos palenkti į savo pusę. Mėgini dalykus, kurie puikiai pavyko su kitomis klasėmis, bet jie nepadeda — atmosfera ne ta.

Moksleiviai junta, kada susinervini. Instinktyviai užuodžia mokytojo frustraciją. Pasitaikydavo ir tokių dienų, kai labiau už viską norėjau tik sėdėti už savo stalo ir leisti jiems daryti ką nori. Tiesiog negalėjau jų pasiekti. Dabar 1962 metai, aš dirbu ketverius metus, ir man jau nusispjaut. Sakiau sau, kad juk niekad pernelyg nesijaudinau. Tu juos linksmini pasakojimais apie varganą savo vaikystę. Jie apsimestinai vaitoja. Oi, vargšas ponas Makortas, tikriausiai buvo labai baisu taip gyventi toje Airijoje. Tarsi jiems būtų rūpėję. O juk ne. Jiems niekada negana. Reikėjo klausyti, ką kalba senieji mokytojai, reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Nieko jiems nepasakoti. Vis tiek jie tuo tik naudojasi. Perkanda tave ir keliauja toliau tarsi į šilumą reaguojančios raketos. Įžvelgia silpniausias tavo vietas. Nejau kaip nors sužinojo, kad sakinys „Džonas nuėjo į parduotuvę“ yra mano gramatikos išmanymo viršūnė? Nevesk manęs į padalyvius, sudėtines aplinkybes ir veiksnio papildinius. Tikrai pasiklysiu.

Niauriai nužvelgiau klasę ir atsisėdau prie stalo. Pakaks. Nebegaliu daugiau apsimetinėti, kad esu gramatikos mokytojas.

Paklausiau: ko Džonas ėjo į parduotuvę?

Atrodo, jie nustebo. Ei, brolau, kas gi čia? Jau tikrai ne gramatika.

Paklausiau jūsų paprasto dalyko. Nesusijusio su gramatika. Ko Džonas ėjo į parduotuvę? Gal galite įspėti?

Klasės gale pakyla ranka. Klausau, Ronai?

Manau, Džonas ėjo į parduotuvę nusipirkti anglų kalbos gramatikos vadovėlio.

O kodėl Džonas ėjo į parduotuvę nusipirkti anglų kalbos gramatikos vadovėlio?

Nes jis norėjo viską išmokti, tada ateiti čia ir padaryti įspūdį gerajam ponui Makortui.

O kodėl jis taip norėjo padaryti įspūdį gerajam ponui Makortui?

Nes Džonas turi merginą, vardu Roza, ji gera mergina, išmano visokias gramatikas, baigusi mokyklą ketina dirbti sekretore didelėje bendrovėje Manhetene, o Džonas nenori pasirodyti visiškas asilas, nes ketina vesti Rozą. Todėl jis ir ėjo į parduotuvę pirkti gramatikos vadovėlio. Jis labai stengsis, perskaitys visą vadovėlį, o jei ko nors nesupras, paklaus pono Makorto, nes ponas Makortas viską žino, ir kai Džonas ves Rozą, jis pakvies poną Makortą į vestuves, paskui paprašys jį būti jų pirmojo vaiko krikštatėviu, tą vaiką jie pavadins Frenku pono Makorto garbei.

Ačiū, Ronai.

Klasė prapliupo plojimais ir pritarimo šūksniais, bet Ronui to buvo negana. Jo ranka vėl pakilo aukštyn.

Ronai?

Kai Džonas nuėjo į parduotuvę, pamatė, kad neturi pinigų, todėl jis išvogė gramatikos vadovėlį, bet kai jau ėjo iš parduotuvės, jį sulaikė, iškvietė policiją, dabar jis sėdi Sing Singe, o vargšė Roza baigia akis išverkti.

Visi užjaučiamai sumurmėjo. Vargšelė Roza. Vaikinai susidomėjo, kur ją galima rasti, nes ketino pasisiūlyti pavaduoti Džoną. Merginos ėmė šluostytis akių kampučius, kol Kenis Bolas, klasės kietuolis, priminė, jog tai tik istorija, ir išvis — kokie čia niekai? Jis pasakė: mokytojas užrašo ant lentos sakinį, o jūs iškart apie vaikiną, kuris parduotuvėje išvagia knygą ir atsiduria Sing Singe. Ar jums teko girdėti didesnę nesąmonę, čia anglų kalbos pamoka ar kas?

Ronas atsakė: na, tu tikriausiai sugalvotum daug geriau, ar ne?

Visos tos išgalvotos istorijos nieko nereiškia. Jos nepadės tau susirasti darbo.

Suskambo skambutis. Moksleiviai išėjo, o aš nutryniau nuo lentos sakinį „Džonas nuėjo į parduotuvę“.

Rytojaus dieną Ronas vėl pakėlė ranką. Ei, mokytojau, o kas būtų, jei tuos žodžius sukeistume vietomis?

Kaip?

Na, štai. Užrašykite šitaip: „Į parduotuvę nuėjo Džonas.“ Kaip?

Tas pats. Sakinio veiksnys vis tiek „Džonas“.

Gerai. O jeigu: „Nuėjo Džonas į parduotuvę“?

Tas pats.

Arba: „Džonas į parduotuvę nuėjo.“ Taip bus gerai?

Žinoma. Juk sakinys turi prasmę, ar ne? Bet galima padaryti ir taip, kad jis jos neturėtų. Jei pasakytum, pavyzdžiui: „Džonas parduotuvę nuėjo į“, visi pagalvotų, kad tai kliedesiai.

Kas yra kliedesiai?

Beprasmės kalbos.

Staiga man šovė į galvą mintis, tarsi būtų nušvitusi šviesa. Tariau: psichologija — mokslas apie tai, kaip elgiasi žmonės. Gramatika — mokslas apie tai, kaip elgiasi kalba.

Nagi, tamsta mokytojau. Papasakok jiems savo stebuklingą atradimą, savo didžią įžvalgą. Paklausk: kas žino, kas yra psichologija?

Užrašyk šį žodį ant lentos. Ilgi žodžiai jiems patinka. Jie juos įsimena, parsineša namo ir gąsdina namiškius.

Psichologija. Kas žino?

Tai kai žmonės išprotėja ir prieš juos uždarant į durnyną reikia išsiaiškinti, kas jiems atsitiko.

Klasė nusijuokė. Jo, jo. Visai kaip ši mokykla, brolau.

Aš neatlyžau. Jei žmogus pradeda keistai elgtis, psichologas ima jį tyrinėti, norėdamas išsiaiškinti, kas atsitiko. Jei žmogus pradeda keistai kalbėti ir tu jo nebesupranti, jau galvoji apie gramatiką. Na, pavyzdžiui, „Džonas parduotuvę nuėjo į“.

Vadinasi, tai kliedesiai, tiesa?

Šitas žodis jiems patiko ir aš mintyse patapšnojau sau per petį už tai, kad supažindinau juos su juo — atnešiau žinių iš neaprėpiamo anglų kalbos pasaulio. Mokyti — tai atnešti naujų žinių. Didelis jauno mokytojo pasiekimas. Kliedesiai. Jie kartojo šitą žodį vienas kitam ir juokėsi. Bet žodis įstrigo. Tik kelerius metus dirbu mokytoju, o jau sugebėjau moksleivius išmokyti prisiminti vieną žodį. Po dešimties metų jie pagalvos: „Kliedesiai“ — ir prisimins mane. Kažkas vyksta. Jie jau pradeda suprasti, kas ta gramatika. Jei taip bus ir toliau, gal net pats tai suprasiu.

Mokslas apie tai, kaip elgiasi kalba.

Dabar jau manęs nebesustabdys. Aš tariau: „Parduotuvę į Džonas nuėjo.“ Ar tai ką nors reiškia? Žinoma, ne. Tad matote, žodžius būtina sudėlioti tam tikra tvarka. Tam tikra tvarka — tai yra taip, kad jie ką nors reikštų, nes jei jūsų žodžiai nieko nereikš, atvažiuos vyrai baltais chalatais ir jus uždarys. Užrakins beprotnamyje, kliedesių skyriuje. Štai kas yra gramatika.

Rono mergina Dona pakėlė ranką. O kaipgi Džonas, pirmas pasaulyje vaikinas, pakliuvęs į kalėjimą už tai, kad išvogė gramatikos vadovėlį? Jūs jį palikote sėdėti Sing Singe su tais plėšikais. Ir kas toliau buvo Rozai? Ar ji laukė Džono? Ar buvo jam ištikima?

Kietuolis Kenas pareiškė: nėėė, jos niekada nelaukia.

Atsiprašau, pareiškė Dona, nutaisiusi sarkastišką išraišką. Jei Ronas pakliūtų į kalėjimą už tai, kad išvogtų gramatikos vadovėlį, aš jo tikrai laukčiau.

Pavogtų, pataisiau aš. Vyresnybė nurodo anglų kalbos mokytojams taisyti tokias smulkias kalbos klaidas.

Ką? — paklausė Dona.

Ne „išvogtų“. Taisyklingiau bus pasakyti „pavogtų“.

Jo. Gerai.

Aš pasakiau sau: užsičiaupk. Liaukis juos pertraukinėti. Kam rūpi tas skirtumas tarp „išvogtų“ ir „pavogtų“? Tegu kalba.

Kenas nusišaipė Donai. O, jo, žinoma. Jau tu tai tikrai lauksi. Tiek vaikinų lindo po ugnimi Prancūzijoje ir Korėjoje, o vos tik atsipeikėja, tuoj gauna laiškelius iš savo merginų ir žmonų — aš labai atsiprašau, bet mano jausmai pasikeitė... O, jo.

Teko įsikišti. Na gerai, gerai. Mes kalbėjome apie Džoną, kuris pakliuvo į Sing Singą už tai, kad pavogė gramatikos vadovėlį.