Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Atsakiau, kad visai neseniai aštuonerius metus atidirbau profesinėje mokykloje ir man nė į galvą neateitų į ką nors žiūrėti iš aukšto.

Ak, tiesa. Kurioje mokykloje?

Makėjaus, Stekeno saloje.

Jis šnirpštelėjo. Na, tos mokyklos reputacija ne kažin kokia, ar ne?

Man reikėjo darbo, todėl nenorėjau jo įžeisti. Atsakiau, kad viską, ką išmanau apie mokymą, išmokau Makėjaus mokykloje. Jis atsakė: pažiūrėsim. Norėjau atkirsti, kad susikištų tą darbą sau į pasturgalį, bet tai būtų mano karjeros galas.

Aiškiai jutau, kad mano ateitis nesusijusi su šia mokykla. Svarsčiau, ar išvis verta sieti ateitį su kokia nors mokykla. Vedėjas papasakojo, kad keturi jo vadovaujami mokytojai lanko administravimo ir vadovavimo kursus, todėl niekas nenustebtų, jei vieną gražią dieną jie užimtų labai aukštus postus miesto mokyklose.

Mes čia nesėdim rankų sudėję, pareiškė jis. Stengiamės veržtis pirmyn ir aukštyn. O kokie jūsų tolesni planai?

Nežinau. Man atrodo, atėjau čia dirbti mokytoju, atsakiau.

Jis papurtė galvą, niekaip negalėdamas suprasti mano vangumo. Man trūksta dinamiškumo. Jo dėka tie keturi kursus lankantys mokytojai netrukus išsiverš pirmyn ir aukštyn. Taip jis sakė. Kam jiems visą gyvenimą tūnoti klasėje, jei gali iškilti ir vaikščioti valdžios koridoriais?

Akimirką išdrąsėjau ir paklausiau: bet jei visi išsiverš pirmyn ir aukštyn, tai kas tada mokys vaikus?

Jis tyčia neatsakė, tik silpnai nusišypsojo belūpe burna.

Aš išbuvau ten tik vieną semestrą, nuo rugsėjo iki sausio, paskui jis mane išėdė. Gal viskuo kaltas bato raištelis, gal susuktas pratybų sąsiuvinis, o gal tai, kad man trūko dinamiškumo ir ambicijų. Vis dėlto mokymo dalies susirinkime jis mane pagyrė už pamoką, skirtą sakinio dalims nagrinėti, kurioje aš pasinaudojau tušinuku kaip vaizdine priemone.

Štai čia — plastikinis vamzdelis, kuriame yra rašalas. Kas bus, jei išimsime jį iš tušinuko?

Moksleiviai žiūri į mane, negalėdami patikėti, kad klausinėju tokių kvailų dalykų. Žmogau, taigi tušinukas neberašys.

Gerai. Na, o ką dabar laikau rankoje?

Vėl kantrybės kupinas žvilgsnis. Spyruoklę, žmogau.

O kas atsitiks, jei išimsime spyruoklę?

Kai pamėginsi įjungti tušinuką, jis nerašys, nes vamzdelio neprilaikys spyruoklė, jo nosytė negalės išlįsti iš apvalkalo ir rašyti, tada tau galas, nes neatliksi namų užduočių, o mokytojas palaikys tave bepročiu, jei pradėsi jam pasakoti, kad tušinuke nebuvo vamzdelių ar spyruoklėlių.

O dabar pažiūrėkite, ką rašau ant lentos. „Spyruoklė įjungia tušinuką.“ Kur šiame sakinyje veiksnys? Kitaip tariant, apie ką jame kalbama?

Apie tušinuką.

Ne, ne, ne. Jame yra veiksmą žymintis žodis. Jis vadinamas veiksmažodžiu. Kuris tai žodis?

A, jo. Spyruoklė.

Ne, ne, ne. Spyruoklė — tai daiktas.

Jo, jo. Spyruoklė — tai daiktas. Ei, žmogau. Gerai skamba.

Na, tai ką daro spyruoklė?

Įjungia tušinuką.

Gerai. Spyruoklė atlieka veiksmą. Mes kalbame apie spyruoklę, aišku?

Jų veiduose matyti abejonė.

Pamėginkime pasakyti kitaip: „Tušinukas įjungia spyruoklę“. Ar tai bus teisinga?

Ne. Spyruoklė įjungia tušinuką. Tai kiekvienam aišku.

Na, tai koks žodis žymi veiksmą?

Įjungia.

Teisingai. O koks žodis valdo šį veiksmo žodį?

Spyruoklė.

Dabar matote, kad tušinukas — tai kaip sakinys. Kad jis veiktų, jį reikia įjungti. Tam naudojamas veiksmas, veiksmažodis. Ar supratote?

Jie sako, kad suprato. Mokymo dalies vedėjas, kuris viską užsirašinėja, sėdėdamas klasės gale, atrodo sutrikęs. Vėliau, aptariant pamokos stebėjimo išvadas, jis man prisipažino įžvelgęs ryšį tarp tušinuko sudėties ir sakinio struktūros. Nesąs tikras, ar moksleiviai viską supratę, bet vis dėlto tai nauja ir įdomu. Jis neabejoja, cha cha, kad labiau patyrę anglų kalbos mokytojai galėtų šį palyginimą patobulinti, tačiau sumanymas visai smagus.

Vieną rytą smarkiau truktelėjau batų raištelį, nutraukiau jį ir tariau: velnias.

Alberta į pagalvę sumurmėjo: kas atsitiko?

Nutraukiau batų raištelį.

Tu amžinai traukai batų raištelius.

Ne, aš ne amžinai traukau batų raištelius. Jau daug metų nebuvau nutraukęs batų raištelio.

Jei taip smarkiai netrauktum, jie netrūkinėtų.

Kokius niekus čia paistai? Tam batų raišteliui jau dveji metai, nešioju jį bet kokiu oru, tai ko jam nesutrūkus? Aš jį tik patraukiau, panašiai kaip tu mėgini jėga išjudinti stalčius, kai įstringa.

Ne, aš jėga netraukiu stalčių.

Trauki. Ir dar įsiunti kaip tikra jankė puritone, tarsi tie stalčiai būtų tavo priešai.

Bet aš jų bent nesulaužau.

Ne, tik taip trukteli, kad paskui jie amžiams įstringa ir reikia mokėti dailidei baisius pinigus, kad ateitųjų sutaisyti.

Jei mūsų baldai nebūtų tokie pigūs, man nereikėtų grumtis su stalčiais. Jėzau, kodėl aš neklausiau draugių, kai jos man patarė netekėti už airio.

Nesu laimėjęs nė vieno šeimyninio kivirčo. Ji amžinai nukrypdavo nuo temos, šiuo atveju — nuo batų raištelių ir stalčių. Ne, jai būtinai prireikė prisiminti airius — neatremiamą argumentą, iš tų, kuriuos pateiki nuteistajam prieš pasmerkdamas jį pakarti.

Mokyklon išėjau įsiutęs, nenusiteikęs nei dėstyti, nei įkalbinėti moksleivių: ei, nagi, Stenai, sėsk pagaliau, Džoana, būk maloni, pasidėk kosmetinę. Ar visi girdite? Atsiverskite štai šio sąsiuvinio, kuris vadinasi „Anglų kalbos pratybos“, devintą puslapį, ten rasite žodyno testą, įrašykite į langelius reikalingus žodžius, o paskui visi aptarsime atsakymus.

Jie atsiliepinėjo: jo, jo, jo. Kad mokytojas nepradėtų siusti. Vartė pratybų sąsiuvinio puslapius taip, tarsi kiekvienas jų svertų mažiausiai toną. Neskubėjo. Ne juokas — atsiversti devintą puslapį; prieš atliekant tokį darbą, reikia daug ką aptarti su šalia, už nugaros ir priekyje sėdinčiais draugais. Gal pasikalbėti apie tai, ką vakar matė per televiziją, Dieve, koks siaubas, o tu pažįsti Miriam, na, taip, ji mūsų piešimo klasėje, tai ji nėščia, žinojai? Nėėė, nežinojau. Oho! Ir kas gi kaltininkas? Nepatikėsi. Duok garbės žodį, kad niekam nesakysi. Tai naujasis visuomenės mokslų mokytojas. Rimtai? Maniau, jis žydras. Nėėė, tik apsimeta.

Gal atsiversite devintą pratybų sąsiuvinio puslapį?

Praėjo jau penkiolika pamokos minučių, o jie dar tebevarto švininius puslapius. Hektorai, atsiversk devintą puslapį.

Jo plaukai tiesūs, juodi, o veidas liesas, labai išblyškęs. Jis spokso į tolumą, tarsi manęs negirdėtų.

Hektorai. Atsiversk pratybų sąsiuvinį.

Jis papurto galvą.

Aš prieinu prie jo, rankoje laikydamas vamzdeliu susuktą, Anglų kalbos pratybų“ sąsiuvinį. Hektorai, sąsiuvinis. Malonėk atsiversti.

Jis vėl papurto galvą. Aš pliaukšteliu jam sąsiuviniu per veidą. Ant balto skruosto išryškėja raudona žymė. Jis pašoka. Užmušiu, sako man, balse girdėti ašaros. Eina prie durų, aš pavymui sušunku: Hektorai, grįžk į vietą. Bet jis jau išėjęs. Noriu bėgti iš paskos ir atsiprašyti, bet nesuskumbu. Gal pasikalbėsiu su juo vėliau, kai vaikis truputį atvės, o aš geriau susiorientuosiu, ką daryti.

Numetu sąsiuvinį ant stalo ir visą pamoką prasėdžiu, spoksodamas į tolumą kaip Hektoras. Moksleiviai nė neapsimeta, kad atsivertė devintą puslapį. Žiūri į mane, vienas į kitą arba pro langą, tyli.

Gal pakalbėti su jais, prisipažinti, koks jaučiuosi kaltas? Ne, ne. Mokytojai niekada neprisipažįsta klydę. Mokytojai neprisipažįsta, kad ko nors nežino. Sulaukiame skambučio, ir kai moksleiviai pradeda slinkti iš klasės, Sofija, sėdėjusi greta Hektoro, man sako: nereikėjo taip daryti. Jūs geras žmogus, bet taip nereikėjo, o Hektoras irgi geras. Hektoras. Jis ir taip turi aibę problemų, o jūs dar viską pabloginote.