Aš paaiškinau, kad žodžiai, skirti persirengimo kambariui, neturi nieko bendra su virtuve ir galimybe iškilti, bet jie atrėžė, kad jiems nusispjaut. Jie man moka ir nesupranta, kodėl atsimetėliai turėtų gauti nemokamų žodžių. TM buvo paskutiniai tą dieną persirengimo kambaryje pasakyti angliški žodžiai. Trijulė ėmė rėkti ant anų dviejų ispaniškai, anie du rėkė ant tų trijų, trinksėjo spintelių durys, ore švysčiojo niekinamai iškelti didieji pirštai, kol galiausiai kivirčą perrėkė Dičkio Džordžo ispaniškas riksmas ir viskas liovėsi. Man buvo nesmagu dėl to kivirčo persirengimo kambaryje, norėjau kaip nors atsilyginti trims mokėtojams. Mėginau jiems įsukti keletą nemokamų žodžių — kilimas, lemputė, dulkių šluostė, šluota, — bet jie pareiškė, kad tai jų nebedomina, galiu pasiimti tą šluotą ir susikišti ją į subinę, beje, kaip aš sakiau, iš kur esu atvykęs?
Iš Airijos.
A, si. Na, o aš grįžtu į Puerto Riką. Anglų kalba man nebepatinka. Per šiurkšti. Man nuo jos skauda gerklę.
Dičkis Džordžas pasakė: ei, airi. Tu čia niekuo dėtas. Esi velniškai geras mokytojas. Nagi, vaikinai, eime visi į virtuvę, gausite persikų pyrago.
Bet pyrago taip ir negavome, nes Dičkį Džordžą ištiko širdies smūgis, jis susmuko tiesiai ant liepsnojančios viryklės; sako, galėjai užuosti svylančio kūno kvapą.
Nensė seniai svajoja nusivesti mamą į filmą su Fredu Asteru, nes jos mama niekur neina, nors yra labai protinga. Jos mama atmintinai moka kinų poezijos, daugiausia Li Bo. Ar esate girdėjęs apie Li Bo, pone Makortai?
Ne.
Ji visai klasei pasakoja, kad jos mamai Li Bo labiausiai patinka dėl neregėtai gražios savo mirties. Vieną ryškią mėnesienos naktį jis išgėrė ryžių vyno, valtele išplaukė į ežerą ir taip susižavėjo mėnulio atspindžiu vandenyje, kad persisvėrė per valtelės kraštą, norėdamas jį pasiekti; iškrito ir nuskendo.
Kai Nensės motina apie tai pasakoja, jos skruostais rieda ašaros; jei Kinijoje kada nors padėtis pasikeis į gera, ji svajoja sugrįžti ir valtele paplaukioti po tą ežerą. Nensė pati apsiašarojo pasakodama, kad jos mama yra sakiusi, jog kai labai pasens arba sunkiai susirgs, ji irgi persisvers per valtelės kraštą siekti mėnulio atspindžio kaip jos mėgstamasis Li Bo.
Nuaidėjus skambučiui, moksleiviai nešoka iš vietų. Nepradeda grūstis ir skubėti. Susideda daiktus, tyliai pakyla, ir aš esu tikras, kad jų galvose žvilga mėnesiena ir jos atspindys ežero vandeny.
1968 metais, dirbdamas Sjuardo parko mokykloje, aš patekau į sudėtingiausią padėtį per visą savo, mokytojo, karjerą. Kaip įprasta, per dieną turėjau penkias pamokas: tris anglų kalbos užsieniečiams ir dvi paprastas anglų kalbos pamokas devintokams. Vienoje iš tų devintų klasių mokėsi dvidešimt devynios juodaodės merginos, perėjusios iš priemiesčio mokyklos, ir du puertorikiečiai vaikinai, jie sėdėjo kamputyje ir užsiiminėjo savo reikalais, niekam netardami nė žodžio. Vos tik jie prasižiodavo, merginos užsipuldavo: kas jūsų klausia? Šioje grupėje buvo visos dedamosios dalys, reikalingos konfliktui kilti: lyčių, kartų, kultūrų ir rasių skirtybės.
Merginos nepaisė manęs — baltojo vyro, besistengiančio patraukti jų dėmesį. Jos ir be to turėjo apie ką pasikalbėti. Dažniausiai apie praėjusio vakaro nuotykius. Vaikinus. Vaikinus. Vaikinus. Serena sakė, kad ji su vaikinais nesusitikinėja. Ji draugauja su vyrais. Jos plaukai buvo ryškiai rudi, o oda — karamelės spalvos. Buvo tokia liesa, kad ant jos kabėjo net aptempti drabužiai. Ši penkiolikmetė buvo pagrindinė klasės figūra — ji spręsdavo ginčus, lemdavo, kas bus daroma. Kartą pasakė bendraklasiams: aš visai nenoriu būti lyderė. Norit su manim draugauti? Gerai. Prašom.
Pasitaikydavo, kad kitos merginos stengdavosi užimti jos vietą klasėje, pradėdavo ją užkabinėti. Ei, Serena, o kodėl tu susitikinėji tik su seniais? Jie juk nieko negali.
O ne, gali. Kiekvieną kartą jie gali man duoti po penkis dolerius.
Jie man skųsdavosi: mes per pamokas nieko neveikiam. Kitos klasės turi visokių įdomių užsiėmimų.
Aš atsinešiau magnetofoną. Pamaniau, kad merginoms tikrai bus įdomu išgirsti, kaip jos kalba. Mikrofoną paėmė Serena.
Vakar vakare suėmė mano seserį. Mano sesuo — geras žmogus. Ji tik paėmė iš parduotuvės du kiaulienos muštinius. Baltieji amžinai vagia kiaulienos muštinius ir kitokius daiktus, bet jų niekas nesuima. Mačiau, kaip baltosios moterys eina iš parduotuvės, po suknelėmis prisikimšusios daugybę žlėgtainių. O mano sesuo kalėjime, jos laukia teismas.
Ji nutilo, pirmą kartą pažvelgė į mane ir atidavė mikrofoną. Nežinau, kam aš jums tai pasakoju. Jūs tik mokytojas. Tik baltasis. Tada nusisuko ir grįžo į vietą. Atsisėdo labai tiesiai, sudėjusi rankas ant suolo. Ji parodė man mano vietą, ir visa klasė tai suprato.
Pirmą kartą per visą semestrą klasėje stojo tyla. Visi laukė, ką darysiu toliau, bet aš stovėjau tarsi paralyžiuotas su mikrofonu rankoje, o juosta sukosi tuščiai, nieko neįrašinėdama.
Kas dar? — paklausiau.
Klasė spoksojo į mane. Niekinamai?
Pakilo ranka. Marija, gabi, dailiai apsirengusi mergina, kurios sąsiuviniai visad labai tvarkingi, nori kažko paklausti.
Pone, kodėl visos kitos klasės važiuoja į ekskursijas, o mes niekada niekur nevažiuojam? Tik sėdim čia ir šnekam į tą kvailą magnetofoną. Kodėl taip?
Jo, jo, pritarė klasė. Kodėl taip?
Kitos klasės eina į kiną. Kodėl mes negalim nueiti į kiną?
Jos žiūrėjo į mane, kalbėjosi su manimi, pripažino mano egzistavimą, leido man įeiti į jų pasaulį. Jei tą akimirką kas nors būtų įėjęs į klasę, iškart būtų pasakęs: o, šis mokytojas tikrai sugebėjo užmegzti ryšį su moksleiviais. Jūs tik pažiūrėkite, kaip susidomėję į jį žiūri šios sumanios merginos ir anie du jaunuoliai. Valstybinė švietimo sistema iš tiesų pasiteisina.
Na, paklausiau aš, jausdamasis padėties šeimininkas, o kokį filmą jūs norėtumėte pamatyti?
„Sunkios pagirios“, — pasakė Marija. Mano brolis jį žiūrėjo Brodvėjuje netoli Taimso aikštės.
Nėė, atsiliepė Serena. Tas filmas apie narkotikus. Sunkios pagirios būna tada, kai staiga liaujiesi vartoti. Kai neini į jokias klinikas nei pas gydytojus.
Marija atsiliepė, kad jos brolis nieko neminėjo apie narkotikus. Serena pažvelgė į lubas. Tavo broliukas toks pat geruolis kaip tu. Jis nė velnio neišmano.
Rytojaus dieną jos atnešė tėvų raštelius, kuriuose buvo leidžiama eiti į kiną. Gera dešimtis raštelių suklastoti, parašyti aukštu stiliumi, kaip neva turėtų rašyti tėvai, kreipdamiesi į mokytoją.
Puertorikiečiai raštelių neatnešė ir merginos pasipiktino. O kodėl jie neisią į kiną? Mes atnešėm raštelius ir viską, dabar eisim į kiną, o jie turės laisvą dieną? Kodėl taip?
Kad nuraminčiau merginas, liepiau vaikinams parašyti rašinėlius apie tai, ką jie veiks tą dieną. Merginos džiugiai pritarė, o vaikinai paniuro.
Iki metro reikėjo eiti šešis kvartalus: procesija, kurią sudarė dvidešimt devynios juodaodės merginos ir vienas baltasis mokytojas, traukė visų akis. Pardavėjai man rėkavo, kad neleisčiau nelemtoms mergiščioms vagiliauti. Ką, gal negalit suvaldyti tų prakeiktų negrių?
Jos lakstė į krautuvėles pirkti saldainių, dešrainių ir rausvo limonado. Sakė, kad rausvas limonadas pats skaniausias — kodėl jo nebūna mokyklos valgykloje, o tik visokios sultys, kurių skonis kaip skalbimo skysčio, ir pienas?
Nusileidžiame į metro. Aišku, bilietų nė viena neperka. Šokinėja per sukamuosius vartelius, bėga pro vartelius. Kasininkas rėkia: ei, ei, pirkit bilietus. Nusipirkit, po velnių, bilietus. Aš tyčia atsilieku, nenoriu, kad kasininkas pagalvotų, jog einu drauge su šitom laukinėm.
Читать дальше