Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Versta iš: PRETTY LITTLE LIARS

HarperTempest

An Imprin of HarperCollins Publichers, 2006

ISBN 9786090100202

© 206 by Alloyg Entertaiment and Sara Shepard

Publisher by arrangement with Rights People, London

© Vertimas į lietuvų kalbą, Sigitas Parulskis, 2011

© Leidyla „Alma litera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Ramutė Prapiestienė, Indrė Petrėtytė

Viršelį adaptavo Galina Talaiko

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu JSW

Žinoma, Elison buvo Elison. Ta draugė, ant kurios peties galima išsižliumbti, vienintelė, kuriai leistum paskambinti tavo meilės objektui ir paklausti, ką jis tau jaučia, be to, ji buvo žmogus, kuris galėtų tarti svarų žodį, ar tavo užpakalis su naujaisiais džinsais neatrodo per didelis. Tačiau mergaitės jos ir prisibijojo. Elė žinojo apie jas daugiau nei kas nors kitas, ir dar tą bjaurų dalyką, kurį jos norėjo palaidoti visiems laikams lyg negyvėlį. Buvo siaubinga galvoti apie Elę kaip apie mirusią, tačiau… jeigu tai tiesa, jų paslaptys – saugios.

Taip ir buvo. Bent jau trejetą metų.

Trys žmonės gali turėti bendrą paslaptį, jeigu du iš jų mirę.

BENDŽAMINAS FRANKLINAS

Kaip visa tai prasidėjo

Įsivaizduokite save prieš porą metų, baigusią septynias klases. Jūs įdegusi, nes tysojote saulėje šalia savo akmenimis iškloto baseino, vilkite naują lengvą „Juicy sweats“ sportinį kostiumą (anuomet visi tokius vilkėjo, prisimenate?), o jūsų mintys sukasi apie žavų vaikinuką iš gretimos vidurinės mokyklos – jo vardo neminėsim, – kuris pakuoja džinsus Aberkrombio prekybos ir pramogų centre. Jūs valgote kakavinius traškučius, užpiltus nugriebtu pienu, kaip labiausiai mėgstate, ir matote ant pieno pakelio mergaitės veidą. DINGUSI. Ji patraukli, galbūt patrauklesnė už jus, o jos žvilgsnis aikštingas. Galvojate: „Hmm, galbūt ji irgi mėgsta įmirkusius kakavos traškučius?“ Ir galėtumėt prisiekti, kad vaikinukas iš Aberkrombio prekybos centro jai taip pat būtų pasirodęs patrauklus. Jūs svarstote, kaipgi kas nors… na, gerai, kaip kas nors, visiškai toks pat kaip jūs, galėtų pradingti. Manėte, kad savo karjerą ant kartoninių pieno pakelių baigia tik merginos, dalyvaujančios grožio konkursuose?

Ką gi, galvokite dar sykį.

Arija Montgomeri panardino veidą į geriausios draugės Elison Dilaurentis pievelę.

– Skanumėlis, – sumurmėjo ji.

– Tu uostai žolę? – nuo gatvės šūktelėjo Emilija Filds ir ilga šlakuota ranka užtrenkė mamos „Volvo“ universalo dureles.

– Ji nuostabiai kvepia. – Arija ranka atmetė rožinėmis sruogomis nudažytus plaukus ir įkvėpė šilto ankstyvos pavakarės oro. – Kaip vasara.

Emilija pamojavo nuvažiuojančiai mamai ir timptelėjo aukštyn „Blah“ džinsus, karančius ant jos kaulėtų klubų.

Emilija varžėsi plaukimo takelyje nuo Vaikų plaukimo lygos laikų ir su „Speedo“ kostiumu atrodė puikiai, bet niekad nevilkėdavo jokio aptempto ar truputį seksualesnio drabužio, kaip kitos septintokės merginos. Vien dėl to, kad jos tėvai laikėsi nuomonės, esą išvaizda formuoja charakterį. (Nors tai, kad Emilija apatinių drabužių stalčiaus dugne priversta slėpti marškinėlius su užrašu AIRIŲ MERGINOS TAI DARO GERIAU, jos charakterio – ji neabejojo – teigiamai tikrai neveikia.)

– Ei, jūs! – šūktelėjo Elison, išdarinėdama piruetus kieme priešais namą. Jos plaukai buvo netvarkingai surišti į arklio uodegą, ir ji tebesegėjo klostytą žolės riedulio sijonėlį, kurį vilkėjo komandos baigiamajame metų pobūvyje, vykusiame šią popietę. Elison vienintelė iš septintokių pateko į jaunių komandą, tad namo grįžo su vyresnėmis Rouzvudo mokyklos merginomis, jos visu garsu klausėsi „Jay-Z“ savo „Cherokee“ džipuose ir, prieš išleisdamos Elison prie namų, apipurškė ją kvepalais, kad nedvoktų cigaretėmis.

– Ką praleidau? – paklausė Spenserė Hastings, pro Elison sodo gyvatvorės plyšį įsmukdama pas drauges. Spenserė gyveno šalia. Ji persimetė per petį savo ilgus žvilgančius į arklio uodegą surištus plaukus ir trūktelėjo gurkšnį iš violetinio „Nalgene“ butelio. Rudenį Spenserė nepateko į jaunių komandą kaip Elė, taigi tebežaidė su septintokėmis. Ištisus metus ji kaip pamišusi lankė lauko riedulio treniruotes, tobulino žaidimą, ir merginos žinojo, kad, prieš joms susitinkant, kieme už namo ji mankštinosi varinėdama kamuoliuką. Spenserė negalėjo pakęsti, jei kas nors ką nors darydavo geriau už ją. O ypač jei tai – Elison.

– Palaukite manęs!

Jos atsisuko ir pamatė Haną Marin, išlipančią iš mamos mersedeso. Ji kluptelėjo užkliuvusi už savo pačios krepšio ir kaip paklaikusi sumosavo putliomis rankomis. Kai Hanos tėvai pernai išsiskyrė, jos svoris ėmė augti ir ji nebeišsiteko senuose drabužiuose. Elė susiraukė, o kitos merginos apsimetė, kad nieko neįvyko. Geriausios draugės dažniausiai taip ir elgiasi.

Elison, Arija, Spenserė, Emilija ir Hana susidraugavo pernai, kai tėvai joms liepė šeštadienių popietėmis savanoriškai padirbėti Rouzvudo mokyklos labdarai, tiesa, Spenserė tai darė savanoriškai. Kad ir kaip būtų, Elison pažinojo visas keturias, kaip ir pastarosios žinojo apie Elison. Ji buvo tobula. Graži, sąmojinga, sumani. Populiari. Vaikinukai svajojo su Elison bučiuotis, o merginos – net ir vyresnės, – norėjo su ja draugauti. Taigi pažinties pradžioje Elė pakikeno iš Arijos juokelio, kažko paklausė Emilijos apie plaukimą, pasakė Hanai, kad jos marškinėliai nuostabūs, kad Spenserės rašysena gerokai dailesnė nei jos, – ir merginos nebegalėjo jai atsispirti… tiesą sakant, buvo sužavėtos.

Prieš susipažindamos su Ele, merginos jautėsi it mamos jaunystės laikų klostuoti džinsai aukštu juosmeniu – kerėpliškos ir krintančios į akis dėl pačių įvairiausių priežasčių, o Elė vėliau išmokė jaustis taip, lyg jos būtų tobuli Stelos Makartni drabužiai, kurių niekas negali įpirkti.

Dabar, praėjus daugiau nei metams, paskutinę dieną septintoje klasėje, jos buvo ne tik geriausios draugės, jos buvo Rouzvudo mokyklos merginos. Kad taip atsitiktų, teko nemažai nuveikti. Kai tik jos susirinkdavo kur nors praleisti naktį arba surengdavo iškylą į užmiestį, kaskart patirdavo nuotykį. Kiekviena patalpa, kurioje būdavo kartu, tapdavo įsimintina. (Tai, kad per mokyklos radiją buvo perskaitytas futbolo komandos kapitono meilės raštelis matematikos mokytojai, jau tapo Rouzvudo mokyklos legenda.) Bet pasitaikė ir tokių dalykų, kuriuos jos norėjo užmiršti. Ypač viena paslaptis, apie kurią netgi užsiminti nevalia. Elė pasakė, kad paslaptys susaistė jas, visas penkias, amžinais draugystės saitais. Jeigu tai tiesa, jos turės likti draugėmis ligi gyvos galvos.

– Kaip gerai, kad ši diena pagaliau baigėsi, – suaimanavo Elison ir švelniai stumtelėjo Spenserę atgal pro gyvatvorės plyšį. – Eime į tavo tvartą.

– O aš džiaugiuosi, kad baigėme septintą klasę, – ištarė Arija, su Emilija ir Hana sekdama paskui Elison ir Spenserę, kurios žingsniavo link tvarto, perdaryto į svečių namelį, – keletą pastarųjų mokslo metų čia gyveno vyresnioji Spenserės sesuo Melisa. Laimė, ji buvo ką tik baigusi mokyklą ir vasarai turėjo išvykti į Prahą, taigi namelis naktį stovėjo tuščias.

Staiga jos išgirdo spigų balsą:

– Elison! Ei, Elison! Ei, Spensere!

Elison pasisuko į gatvę.

– Tik ne tai, – sušnabždėjo ji.

– Tik ne tai, – paskubom pritarė Spenserė, Emilija ir Arija.