Сара Шепард - Mielos mažos melagės

– Atsiprašau, ji prisaikdino mane saugoti paslaptį, – ištarė Elė ir atsisuko. – Norite pamatyt, kaip tai veikia?

Arija susiraukė ir atsisėdo ant šviesiai violetinės grindų pagalvės.

– Aš nežinau…

– Kodėl ne? – Elė akimis parodė į kimštinę kiaulę, kyšančią iš purpurinio megzto Arijos krepšio. Arija nuolatos tampėsi keistus daiktus – kimštinius gyvūnus, lapus, išplėštus iš senų romanų, atvirukus tų vietų, kuriose ji niekados nesilankė.

– Argi hipnozė nepriverčia tavęs iškloti tokių dalykų, kurių sakyti nenori? – paklausė Arija.

– Ir ko gi tu negali mums sakyti? – pasiteiravo Elė. – Ir kodėl vis dar nešiojiesi tą žaislinę kiaulę?

Ji bakstelėjo pirštu į žaislą.

Arija gūžtelėjo pečiais ir ištraukė kiaulę iš krepšio.

– Mano tėtis parvežė Pigtuniją iš Vokietijos. Ji man pataria meilės reikaluose.

Ir ji įkišo ranką į žaislą.

– Tu grūdi ranką jai į šikną! – suklykė Elė, o Emilija sukikeno. – Be to, kodėl visur tampaisi ką nors, ką tau tėtis davė?

– Visai nejuokinga! – staigiai pasisukusi į Emiliją piktai burbtelėjo Arija.

Keletą akimirkų merginos tylėdamos spoksojo viena į kitą. Taip nutikdavo ir anksčiau: kas nors, dažniausiai Elė, ką nors leptelėdavo – ir kas nors nusimindavo, bet visos gėdydavosi paklausti, kas nutiko.

Tylą nutraukė Spenserė.

– Būti užhipnotizuota… hm… skamba kaip koks skečas.

– Tu nieko apie tai neišmanai, – paskubom ištarė Elė. – Nagi. Aš galiu tai padaryti jums visoms iš karto.

Spenserė timptelėjo savo sijono juosmenį. Emilija išpūtė orą pro sukąstus dantis. Arija ir Hana susižvelgė. Elė nuolat sugalvodavo ką nors naujo ir neįprasto – praėjusią vasarą jos rūkė kiaulpienių sėklas, mėgindamos patikrinti, ar tai sukelia haliucinacijas, o rudenį ėjo maudytis į Peko tvenkinį, nors ten neseniai buvo rastas skenduolis. Blogiausia, kad jos dažniausiai nenorėdavo daryti to, ką sumanydavo Elison. Jos mirtinai mylėjo Elę, bet kartais ir nekęsdavo – dėl nuolatinio Elės vadovavimo ir dėl kerų, kuriais jinai buvo apnarpliojusi merginas. Kartais Elės akivaizdoje jos jausdavosi ne realios, o tarsi lėlės, kurias už virvučių tampo Elė. Kiekviena iš jų svajojo, kad vieną sykį ryšis ir pasakys Elei „ne“.

– Pra-šaaauuu? – sukniaukė Elė. – Emilija, tu juk nori, tiesa?

– Hm… – Emilijos balsas suvirpėjo. – Na…

– Aš noriu, – įsiterpė Hana.

– Aš taip pat, – paskubom pritarė Emilija.

Spenserė ir Arija nenoriai linktelėjo. Patenkinta Elison garsiai spragtelėjusi jungtuku užgesino visas šviesas ir įžiebė keletą saldžiai kvepiančių vanilinių žvakučių, kurias rado ant kavos stalelio. Paskui atsitraukė ir ėmė niūniuoti.

– Gerai, merginos, atsipalaiduokite, – monotoniškai dainavo ji, ir merginos sustojo į ratą ant kilimėlio. – Jūsų širdys plaka lėčiau. Jūsų mintys ramios. Aš skaičiuosiu atgal nuo šimto, ir kai tik kurią nors iš jūsų paliesiu, ta man paklus.

– Baisu, – virpančiu balsu nusijuokė Emilija.

Elison pradėjo skaičiuoti:

– Šimtas… devyniasdešimt devyni… devyniasdešimt aštuoni…

Dvidešimt du…

Vienuolika…

Penki…

Keturi…

Trys…

Nykščiu ji palietė Arijai kaktą. Spenserė suglaudė kojas. Arija trūktelėjo kairę pėdą.

– Du… – Ji lėtai palietė Haną, paskui Emiliją, galiausiai siekė Spenserės. – Vienas.

Elison nespėjus prisiliesti, Spenserės akys atsimerkė. Ji pašoko ir nubėgo prie lango.

– Ką tu darai? – sušnabždėjo Elison. – Viską sugadinsi.

– Čia per tamsu. – Spenserė ištiesė ranką ir pakėlė užuolaidas.

– Ne. – Elison nuleido pečius. – Čia ir turi būti tamsu. Tai viena iš sąlygų.

– Nagi, liaukis, tai nesąmonė.

Užuolaidos užstrigo. Spenserė stenėdama pamėgino jas išlaisvinti.

– Ne, tai ne nesąmonė.

Spenserė įsirėmė rankomis į klubus.

– Norėčiau, kad būtų šviesiau. Manau, visos to nori. – Spenserė žvilgtelėjo į kitas. Jos vis dar buvo užsimerkusios. Spenserė neketino pasiduoti. – Visą laiką turi būti taip, kaip tu nori, ar pastebėjai, Ele?

Elison garsiai susijuokė.

– Nuleisk jas!

Spenserė užvertė akis.

– Viešpatėliau, tu vaistų išgerk!

– Manai, aš turėčiau išgert vaistų? – paklausė Elison.

Spenserė ir Elison keletą akimirkų spoksojo viena į kitą. Tai buvo viena iš tų kvailų dvikovų, kurios galėdavo kilti kad ir dėl to, kuri pirma pamatė naujus „Lacoste“ polo marškinėlius „Neiman Marcus“ kataloge, arba, pavyzdžiui, ar medaus spalvos plaukai neatrodo pernelyg vulgariai, bet šį sykį tai buvo visai kas kita. Kur kas rimčiau.

Galiausiai Spenserė parodė į duris.

– Išeik.

– Puiku. – Ir Elison išžirgliojo lauk.

– Gerai! – pareiškė Spenserė, bet po kelių sekundžių išsekė paskui.

Melsvas vakaras buvo ramus, languose – nė žiburėlio. Buvo labai tylu – kartais nutildavo net svirpliai, ir Spenserė galėjo girdėti savo širdies plakimą.

– Palauk! – sušuko ji po akimirkos, užtrenkdama paskui save duris. – Elison!

Bet Elison buvo dingusi.

Išgirdusi durų trinktelėjimą, Arija atsimerkė.

– Ele? – pašaukė ji. – Ei, kas nors?

Niekas neatsiliepė.

Ji apsižvalgė. Hana ir Emilija kėksojo ant kilimo kaip du kelmai, o durys buvo atviros. Arija išėjo į prieangį. Ten nieko nebuvo. Ant pirštų galų ji nutipeno ligi Elės kiemo ribos. Ją pasitiko šakas išskėtę medžiai ir mirtina tyla.

– Ele? – sušnabždėjo ji… Tyla… – Spensere?

Viduje Hana ir Emilija trynėsi akis.

– Aš sapnavau keisčiausią sapną, – pasakė Emilija. – Na, tik spėju, kad tai buvo sapnas. Viskas vyko žaibiškai. Elison įkrito į labai gilų šulinį, ir ten augo visokie milžiniški augalai.

– Ir aš sapnavau tą patį! – šūktelėjo Hana.

– Tikrai? – nustebo Emilija.

Hana linktelėjo.

– Taip, regis, tai buvo šulinys. O jame didelis augalas. Ir, manau, kad mačiau Elison. Gal tik šešėlį, bet tai tikrai buvo jinai .

– Oho, – sušnabždėjo Emilija. Jos spoksojo viena į kitą išplėtusios akis.

– Ei, žmonės. – Pro duris įžengė Arija. Ji buvo išblyškusi.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Emilija.

– Kur Elison? – Arija suraukė kaktą. – Ir Spenserė?

– Mes nežinome, – atsakė Hana.

Vos jai tai ištarus, į vidų įpuolė Spenserė. Merginos pašoko ant kojų.

– Kas yra? – paklausė Spenserė.

– Kur Elė? – tyliai išspaudė Hana.

– Aš nežinau, – sušnabždėjo Spenserė. – Maniau… Nežinau.

Mergaitės nutilo. Buvo girdėti, kaip medžio šakos brūžina langą. Atrodė, tarsi kas ilgais nagais gramdytų lėkštę.

– Turbūt esiu namo, – pasakė Emilija.

Kitą rytą iš Elison vis dar nebuvo jokių žinių. Mergaitės susiskambino viena su kita, tačiau jos buvo tik keturios, penktoji draugė dingo.

– Manai, ji supyko ant mūsų? – paklausė Hana. – Ji visą vakarą atrodė kažin kokia keista.

– Greičiausiai jinai pas Keitę, – spėliojo Spenserė. Keitė buvo viena iš Elės žolės riedulio komandos draugių.

– O gal su Tifane, su ta iš stovyklos? – svarstė Arija.

– Aš manau, jinai kur nors linksminasi, – tyliai ištarė Emilija.

Vėliau jos visos sulaukė ponios Dilaurentis skambučio – ji teiravosi, ar merginos ką nors žino apie Elę. Iš pradžių mergaitės ją dangstė. Tai buvo nerašyta taisyklė: jos dangstydavo Emiliją, kai ji išsėlindavo iš namų po vienuoliktos vakaro, nors tai buvo draudžiama; jos melagingai liudijo, kai Spenserė pasiskolino Melisos „Ralph Lauren“ paltą ir netyčia paliko jį ant priemiestinio traukinio sėdynės, ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau kiekviena, telefonu pasikalbėjusi su ponia Dilaurentis, pajuto nemalonų dilgtelėjimą paširdžiuose. Visas kankino bloga nuojauta.