Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Tėvas pavažiavo dar keliomis gatvėmis žemyn ir pagaliau sustojo prie jų senojo namo, niūrios postmodernios rudos dėžės su vieninteliu kvadratiniu langu tiesiai per vidurį – koks nusivylimas lyginant su jų nublukusios melsvos spalvos namu Islandijoje, stovinčiu ant jūros kranto tarp kitų tokių pat namų. Arija nusekė paskui tėvus į vidų, o ten visi išsiskirstė po savo kambarius. Ji girdėjo, kaip Maikas lauke atsiliepia mobiliuoju telefonu, paskui sumostagavo rankomis, sujudindama ore skrajojančias blykčiojančias dulkes.

– Mama! – sušuko Maikas, įbėgęs pro laukujes duris. – Ką tik šnekėjau su Čadu, jis sakė, kad pirmoji vartinio teniso treniruotė šiandien.

Ela iškišo galvą iš valgomojo.

– Vartinio teniso? Dabar pat?

– Taip, – atsakė Maikas. – Aš lekiu!

Metalu apkaltais laiptais jis nudundėjo aukštyn į savo senąjį miegamąjį.

– Arija, mieloji!

Ji nenorom atsisuko į motiną.

– Gal gali jį nuvežti į treniruotę?

Arija nusijuokė.

– Hm, mama! Aš neturiu teisių.

– Na ir kas? Reikjavike važinėjai visą laiką. Vartinio teniso laukas vos pora mylių nuo čia, tiesa? Blogiausiu atveju atsitrenksi į karvę. Tik palauk jo, kol baigs žaisti.

Arija dvejojo. Motinos balsas buvo pavargęs. Arija girdėjo tėvą virtuvėje atidarinėjantį ir uždarinėjantį spinteles ir kažką murmantį panosėje. Ar jos tėvai tebemylės vienas kitą kaip Islandijoje? Ar viskas grįš į ankstesnes vėžes?

– Gerai, – burbtelėjo ji. Numetė savo krepšius laiptų aikštelėje, pasiėmė raktelius ir netrukus užšliuožė ant priekinės automobilio sėdynės.

Brolis atsisėdo šalia – neįtikėtinai greitai persirengė sportiniais drabužiais. Jis entuziastingai kumščiavo savo raketlazdės tinkliuką ir nusišypsojo jai nemalonia visažinio šypsena.

– Džiaugiesi sugrįžusi?

Arija tik atsiduso. Visą kelią Maikas delnais ramstė automobilio stiklą ir šūkalojo: „Čia Kalebo namas! Jie nugriovė riedučių rampą!“ Arba: „Karvės kakas smirdi taip pat!“ Pasiekus platų lygutėlį treniruočių lauką, ji vos spėjo sustabdyti automobilį: Maikas trinktelėjo durelėmis ir akimoju dingo.

Ji vėl susmuko sėdynėje, įsistebeilijo pro stoglangį ir atsiduso.

– Jaudinantis sugrįžimas, – sumurmėjo.

Karšto oro balionas ramiai skriejo dangumi pro debesis. Anksčiau galbūt ji būtų pasigėrėjusi juo, tačiau dabar nusitaikė, primerkė vieną akį ir „suspaudė“ balioną nykščiu ir smiliumi.

Pulkelis vaikinų baltais „Nike“ marškinėliais, apsmukusiais šortais ir baltomis beisbolo kepuraitėmis, kurių snapeliai buvo nusukti atgal, lėtai žingsniavo pro jos automobilį aikštelės link. Matai? Visi Rouzvudo vaikinai panašūs vienas į kitą kaip kopijos. Arija sumirkčiojo. Vienas iš jų vilkėjo „Nike“ marškinėlius su užrašu „Pensilvanijos universitetas“, tokius pat dėvėdavo Noelis Kanas, ledų kokteilio savininkas, kurį ji buvo įsimylėjusi aštuntoje klasėje. Ji pašnairavo į vaikiną juodais garbanotais plaukais. Palauk. Ar tai… jis? O Dieve! Tikrai jis. Arija negalėjo patikėti, kad jis tebedėvi tuos pačius marškinėlius, kuriais vilkėjo būdamas trylikos. Tikriausiai jis tiki, kad jie atneš sėkmę, arba vilki dėl kokių nors kitų keistų prietarų.

Noelis pašaipiai žvilgtelėjo į ją, paskui priėjo prie automobilio ir pabeldė į langą. Ji nuleido stiklą.

– Tu esi ta mergina, kuri išvyko į Šiaurės ašigalį. Arija, taip? Buvai Elės Dė draugė? – klausinėjo Noelis.

Arijai net silpna pasidarė.

– Uhu, – išspaudė ji.

– Ne, gražuoli. – Paskui Noelį prie jos priėjo ir Džeimsas Frydas, antrasis pagal seksualumą vaikinas Rouzvude. – Ji nebuvo Šiaurės ašigalyje, ji gyveno Suomijoje. Žinai, manekenė Svetlana iš ten. Ta, kuri atrodo kaip Hana.

Arija pasikasė pakaušį. Hana? Hana Marin?

Nuskardėjo švilpukas, Noelis palietė Arijai ranką.

– Ar pasiliksi pažiūrėt treniruotės, Suomija?

– A… ja, – ištarė Arija.

– Kas tai, seksualus suomiškas kriuksėjimas? – išsiviepė Džeimsas.

Arija pavartė akis. Ji buvo beveik tikra, kad ja suomiškai reiškia taip , bet, aišku, šitie vaikinai to nežinojo.

– Pasilinksminkit su savo kamuoliukais, – nusišypsojo ji pavargusia šypsena.

Vaikinai kumštelėjo vienas kitą, paskui nubėgo pliaukšėdami vartinio teniso raketlazdėmis ir ėmė daryti apšilimą. Arija žiūrėjo pro langą. Kaip ironiška. Tai buvo pirmas sykis, kai ji Rouzvude flirtavo su vaikinu – o dar su Noeliu – ir visiškai nesijaudino.

Pro medžius ji vos galėjo įžiūrėti koplyčios smailę, ten stovėjo Holio koledžas, nedidelė liberali menų mokykla, kurioje dėstė jos tėtis. Pagrindinėje Holio gatvėje buvo baras „Snookers“. Ji atsitiesė ir pasižiūrėjo į laikrodį. Pusė trijų. Turėtų būti atidarytas. Ji galėtų išgert vieną ar porą bokalų alaus ir šiek tiek pasismaginti.

Ei, galbūt ir Rouzvudo vaikinai pro alaus skraistę atrodys geriau.

Reikjaviko barai kvepėjo šviežiu alumi, senu medžiu ir prancūziškomis cigaretėmis, o „Snookers“ trenkė lavonų, pūvančių dešrainių ir prakaito mišiniu. Bet ir čia, kaip ir visur Rouzvude, ją pasitiko prisiminimai: vieną penktadienio vakarą Elison Dilaurentis įkalbėjo Ariją nueiti į „Snookers“ ir užsisakyti klykiantį orgazmą. Arija laukė eilutėje už privačios parengiamosios mokyklos vaikinų būrelio, ir kai baro apsaugininkas neleido jos į vidų, ji sušuko:

– Juk mano klykiantis orgazmas ten, viduje!

Ir tik tada suvokusi, ką pasakė, spruko atgal pas drauges, kurios slėpėsi už automobilio stovėjimo aikštelėje. Jos taip kvatojo, kad net ėmė žagsėti.

– „Amstel“, – įėjusi pro įstiklintas baro duris pasakė barmenui. Akivaizdu, kad šeštadienį pusę trijų dienos apsaugininkai čia nebuvo reikalingi.

Barmenas pažvelgė į ją klausiamai, bet paskui pastatė priešais bokalą ir nusisuko. Arija trūktelėjo didelį gurkšnį. Prėskas, vandens skonio. Ji išspjovė alų atgal į bokalą.

– Ar tau viskas gerai?

Arija atsisuko. Už trijų baro kėdžių nuo jos sėdėjo vaikinas netvarkingais šviesiais plaukais ir mėlynomis Sibiro haskio akimis. Rankoje jis laikė nedidelę stiklinę su kažkokiu skysčiu.

Arija suraukė antakius.

– Taip, jau pamiršau, koks čia alaus skonis. Porą metų gyvenau Europoje. Ten alus geresnis.

– Europoje? – Vaikinas nusišypsojo. Jo šypsena buvo labai miela. – Kur?

Arija taip pat atsakė šypsena.

– Islandijoje.

Jo akys nušvito.

– Kartą pakeliui į Amsterdamą praleidau keletą naktų Reikjavike. Ten, uoste, vyko nuostabus didžiulis vakarėlis.

Arija abiem rankom suėmė bokalą.

– Taip, – ištarė šypsodamasi. – Jie rengia puikiausius pobūvius.

– Ar teko matyti ir Šiaurės pašvaistę?

– Žinoma, – atsakė Arija. – Ir pusiaunakčio saulę. Vasarą mes ten nuostabiai pasiautėjome… su kiečiausia muzika. – Ji žvilgtelėjo į jo stiklinę. – Ką tu geri?

– Škotišką, – atsakė jis, modamas barmenui. – Nori?

Ji linktelėjo. Vaikinas pasislinko per tris kėdes ir atsisėdo šalia. Jo rankos buvo dailios, pirštai ilgi, nagai apkarpyti ne visai lygiai. Ant velvetinės striukės prisegtas nedidelis ženkliukas su užrašu „Sumanios moterys balsuoja!“

– Taigi gyvenai Islandijoje? – Jis ir vėl nusišypsojo. – Trečiakursio metai užsienyje?

– Na, ne visai, – pasakė Arija. Barmenas pastatė priešais ją škotiško viskio. Ji gurkštelėjo taip, lyg gertų alų. Gerklė ir krūtinė akimirksniu užkaito. – Buvau Islandijoje, nes… – Ji nutilo. – Taip, tai buvo mano… hm… metai užsienyje.