Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Tą popietę ponia Dilaurentis paskambino dar sykį, tik jau apimta panikos. Vakare Dilaurenčiai pranešė policijai, ir kitą rytą ant išpuoselėtos jų pievelės priešais namą jau grūdosi policijos automobiliai ir televizijos naujienų programų autobusiukai. Tai buvo žydra vietinių naujienų kanalų svajonė: daili turtinga mergaitė iš aukštuomenės staiga pradingsta viename saugiausių šalies miestų.

Po pirmųjų pranešimų apie Elę vakaro naujienose Hana paskambino Emilijai.

– Ar policija tave šiandien apklausė?

– Taip, – sušnabždėjo Emilija.

– Mane taip pat. Tu juk nepasakei jiems apie… – Ji nutilo. – Juk neprasitarei apie Dženos Atvejį ?

– Ne! – aiktelėjo Emilija. – O kodėl klausi? Negi manai, kad jie ką nors žino?

– Ne… neturėtų, – po akimirkos sušnabždėjo Hana. – Tai žinome tiktai mes. Mes keturios… ir Elison.

Policija apklausė mergaites, paskui ir kone visus Rouzvudo gyventojus, pradedant Elės antros klasės gimnastikos instruktoriumi, baigiant vaikinuku iš „Wawos“, kuris kartą pardavė Elison „Marlboro“ cigarečių. Tai buvo vasara prieš aštuntą klasę, ir merginos tikėjosi praleisti ją flirtuodamos su vyresniais vaikinais baseinų vakarėliuose, viena pas kitą namų sodeliuose valgydamos kukurūzų burbuoles ir dienų dienas apsipirkinėdamos „King James“ prekybos centre. Užuot tai dariusios, dabar jos, kiekviena atskirai, raudojo savo lovose su baldakimais arba abejingai spoksojo į nuotraukomis apklijuotas sienas. Spenserę apsėdo namų valymo manija, ji nesiliovė galvojusi, ką iš tiesų galėjo reikšti paskutinis jųdviejų su Elison susirėmimas, ir nuolat perkratinėjo mintyse tai, ką tik ji vienientelė žinojo apie Elę. Hana valandų valandas drybsojo ant miegamojo grindų, o ištuštintus kukurūzų spragėsių su „Cheetos“ sūriu pakelius slėpė po čiužiniu. Emiliją kankino mintys dėl laiško, kurį jinai išsiuntė Elei prieš šiai pradingstant. Ar Elė jį gavo? Arija sėdėjo prie stalo su Pigtunija. Ilgainiui mergaitės ėmė skambinti viena kitai vis rečiau. Jas persekiojo tos pačios mintys, tačiau nebeturėjo ko pasakyti viena kitai.

Po vasaros atėjo mokslo metai, jie irgi pasibaigė, vėl prasidėjo vasara. Elė taip ir neatsirado. Policija tęsė paieškas, bet be triukšmo. Žiniasklaida įvykį užmiršo, nes jos dėmesį prikaustė triguba žmogžudystė Filadelfijos centre. Net Dilaurenčiai išsikėlė iš Rouzvudo praėjus dvejiem su puse metų po Elison dingimo. Žinoma, Spenserė, Arija, Emilija ir Hana taip pat pasikeitė. Kai jos eidavo pro Elės gatvę ir žvilgtelėdavo į jos namą, raudojimo priepuolis jų neištikdavo – jos pradėjo jausti ką kita.

Palengvėjimą.

Žinoma, Elison buvo Elison. Ta draugė, ant kurios peties galima išsižliumbti, vienintelė, kuriai leistum paskambinti tavo meilės objektui ir paklausti, ką jis tau jaučia, be to, ji buvo žmogus, kuris galėtų tarti svarų žodį, ar tavo užpakalis su naujaisiais džinsais neatrodo per didelis. Tačiau mergaitės jos ir prisibijojo. Elė žinojo apie jas daugiau nei kas nors kitas, ir dar tą bjaurų dalyką, kurį jos norėjo palaidoti visiems laikams lyg negyvėlį. Buvo siaubinga galvoti apie Elę kaip apie mirusią, tačiau… jeigu tai tiesa, jų paslaptys – saugios.

Taip ir buvo. Bent jau trejetą metų.

1

Apelsinai, persikai ir citrinos, o Dieve!

– Kažkas pagaliau nusipirko seną Dilaurenčių namą, – pasakė Emilijos Filds mama. Buvo šeštadienio popietė, ponia Filds, pasibalnojusi nosį dvilęšiais akiniais, sėdėjo prie virtuvės stalo ir tyliai tvarkė sąskaitas.

Emilija pajuto, kaip gazuota vanilinė kola muša jai į nosį.

– Man regis, atsikraustė tavo amžiaus mergaitė, – kalbėjo ponia Filds. – Ketinau šiandien nunešti jiems šį krepšį. Gal norėtum tai padaryt už mane?

Ji parodė į celofanuotą bjaurastį ant bufeto .

– Dėl Dievo, ma, ne , – atsiliepė Emilija.

Pernai užbaigusi pradinių klasių mokytojos karjerą, Emilijos mama tapo neoficialia Pensilvanijos valstijos Rouzvudo miesto Vaišingumo krepšio šeimininke. Ji prikrovė į jį milijoną atsitiktinių daiktų: džiovintų vaisių, plokščių kaučiukinių daikčiukų stiklainiams atidaryti, keraminių viščiukų (Emilijos mama kraustėsi iš galvos dėl viščiukų), Rouzvudo užeigų vadovą – ko tik nebuvo tame dideliame pintame Vaišingumo krepšyje. Ponia Filds buvo tobulas priemiesčio mamytės prototipas, trūko tik visureigio. Tačiau, mamos nuomone, jie skirti puikavimuisi ir ryja daug degalų, taigi ji vairavo ak-kokį-praktišką „Volvo“ universalą.

Ponia Filds atsistojo ir pirštais perbraukė per chloro nualintus Emilijos plaukus.

– Turbūt tau per daug skaudu tenai eiti, mieloji? Gal man pasiųsti Karoliną?

Emilija žvilgtelėjo į metais vyresnę seserį Karoliną, kuri drybsojo svetainėje, patogiai įsitaisiusi „La-Z-Boy“ fotelyje, ir žiūrėjo TV šou „Daktaras Filas“.

Emilija papurtė galvą.

– Ne, viskas gerai. Aš nunešiu.

Žinoma, Emilija kartais inkšdavo ir retkarčiais vartydavo akis. Tačiau padarydavo viską, ko tik mama paprašydavo. Ji buvo beveik pirmūnė, keturiskart valstijos plaukimo peteliške čempionė ir labai klusni dukra. Paklusti taisyklėms ir pildyti prašymus jai nebuvo sunku.

Be to, giliai širdyje ji lyg ir ieškojo priežasties vėl pamatyti Elison namus. Po Elison dingimo praėjus trejiems metams, dviem mėnesiams ir dvylikai dienų atrodė, kad Rouzvudo gyventojai pradeda ją užmiršti, bet tik ne Emilija. Net ir dabar, kai atsiversdavo septintos klasės albumą, ją apimdavo noras susiriesti į kamuoliuką. Kartais lietingomis dienomis ji vis iš naujo skaitinėdavo senus Elės užrašus, kuriuos laikė „Adidas“ sportbačių dėžėje po lova. Spintoje ant medinio pakabo tebekarojo firmos „Citizens“ velvetinės kelnės, kurias Eli buvo jai paskolinusi, žinoma, dabar jos jau per ankštos. Kelerius pastaruosius metus Emilija Rouzvude jautėsi vieniša ir svajojo apie kitą draugę, tokią kaip Elė, bet, ko gero, šiai svajonei nelemta išsipildyti. Elė nebuvo tobula draugė, tačiau, nepaisant visų trūkumų, ją vargiai galėjo kas pakeisti.

Emilija atsistojo ir nuo kabliuko šalia telefono čiupo „Volvo“ raktelius.

– Tuojau grįšiu! – šūktelėjo ir uždarė paskui save laukujes duris.

Ji sustabdė automobilį lapų nuklotos gatvės gale, prie senovinio Viktorijos stiliaus Elison namo, ir pirmas dalykas, kurį pamatė, buvo šalikelėje suversta milžiniška šlamšto krūva ir didelis ženklas su užrašu NEMOKAMAI! Prisimerkusi ji atpažino kai kuriuos Elison daiktus, pavyzdžiui, seną minkštą baltu velvetu aptrauktą krėslą iš jos miegamojo. Dilaurenčiai išsikraustė beveik prieš devynis mėnesius. Matyt, jie paliko kai kuriuos daiktus.

Ji pastatė automobilį už didžiulio perkraustymo firmos „Bekins“ furgono ir išlipo iš „Volvo“.

– Tpru, – sušnabždėjo bandydama sulaikyti apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų. Po krėslu buvo keletas krūvelių nešvarių knygų. Emilija pasilenkė ir pažvelgė į nugarėles. „Raudonas narsos ženklelis“, „Princas ir elgeta“. Ji prisiminė skaičiusi jas septintoje klasėje, kai per pono Pirso anglų kalbos pamokas aptarinėjo simbolizmą, metaforas ir atomazgą. Čia buvo ir daugiau knygų, kai kurios atrodė kaip seni bloknotai. Šalia knygų stovėjo dėžės su užrašais ELISON DRABUŽIAI ir SENI ELISON SĄSIUVINIAI. Iš vienos dėžės kyšojo mėlynos ir raudonos spalvų kaspinas. Emilija trūktelėjo jį. Tai buvo šeštoje klasėje laimėtas plaukimo medalis, kurį ji kadaise paliko Elison namuose, kai jos žaidė žaidimą „Olimpinės Sekso Deivės“.