Сара Шепард - Mielos mažos melagės

– Hm… gerai.

Ji slystelėjo arčiau Majos ir paėmė suktinę. Jųdviejų rankos susilietė, o žvilgsniai susitiko. Majos akys buvo žalios ir truputį gelsvos kaip katės. Emilijos ranka virptelėjo. Ji nervinosi, tačiau įsikišo cigaretę į burną ir nestipriai truktelėjo dūmo, tarsi pro šiaudelį siurbtų vanilinę kolą.

Bet skonis buvo kitoks nei vanilinės kolos. Atrodė, tarsi ji būtų įtraukusi į plaučius visą stiklainį bjaurių prieskonių. Ji užsikosėjo kaip senutė.

– Oho, – ištarė Maja, atsiimdama suktinę. – Pirmas kartas?

Emilijai užėmė kvapą, ji žiopčiodama papurtė galvą. Vėl sušvokštė mėgindama įtraukti oro. Galiausiai pajuto, kaip oras plūsta į plaučius.

Kai Maja pasuko ranką, Emilija pamatė ilgą baltą randą, nusidriekusį išilgai jos riešo . Nieko sau . Jis atrodė kaip balta gyvatė ant įdegusios odos. O Dieve, ko gero, ji jau apsvaigo.

Staiga kažkas garsiai žvangtelėjo. Emilija pašoko. Ir vėl išgirdo džerkštelėjimą.

– Kas čia? – sušvokštė ji.

Maja patraukė dūmo ir papurtė galvą.

– Darbininkai. Mes čia dar tik viena diena, o tėvai jau pradėjo remontą. – Ji išsišiepė. – Tu velniškai susinervinai, lyg būtum pamaniusi, kad ateina farai. Ar tave kada buvo susėmę?

– Ne! – Emilija pratrūko juoktis; tai buvo tokia kvaila mintis.

Maja nusišypsojo ir išpūtė dūmą.

– Turiu eiti, – ištarė Emilija gergždžiančiu balsu.

Majos veidas apsiniaukė.

– Kodėl?

Emilija nušliuožė nuo lovos.

– Pasakiau mamai, kad sustosiu tik minutėlę. Bet mudvi pasimatysim antradienį mokykloj.

– Jėga, – pasakė Maja. – Gal galėsi man viską aprodyti?

Emilija nusišypsojo.

– Žinoma.

Maja išsiviepė ir pamojavo iškėlusi tris pirštus.

– Surasi kelią atgal?

– Manau, taip.

Emilija dar sykį apžvelgė Elės, tai yra Majos, kambarį ir ligi skausmo pažįstamais laiptais nutrepeno žemyn.

Lauke ji papurtė galvą, praėjo pro senus Elison daiktus šalikelėje, įlipo į tėvų automobilį ir tada ant galinės sėdynės pamatė Vaišingumo krepšį. Velniai griebtų, pamanė, brukdama pintinę tarp seno Elison fotelio ir dėžių su knygomis. Kam gi reikalingas Rouzvudo užeigų vadovas? Maja jau gyvena čia .

Ir Emilija staiga pajuto džiaugsmą, kad ji atsikraustė.

2

Islandės (ir suomės) merginos labiau atsipalaidavusios

– Dieve mano, medžiai. Kaip aš džiaugiuosi matydamas didelius storus medžius!

Arijos Montgomeri penkiolikmetis brolis Mikelandželas sukiojo galvą, iškišęs ją pro šeimyninio universalo langą kaip koks auksinis retriveris. Maikas ir Arija drauge su tėvais – Ela ir Baironas norėjo, kad vaikai vadintų juos vardais, – važiavo iš tarptautinio Filadelfijos oro uosto. Jie ką tik atskrido iš Islandijos sostinės Reikjaviko. Arijos tėtis buvo istorijos profesorius, šeima pastaruosius dvejus metus praleido Islandijoje, kur jis konsultavo kuriant televizijos dokumentinį filmą apie Skandinavijos meną. Dabar, kai jie sugrįžo, Maikas žavėjosi kaimišku Pensilvanijos peizažu. Ir tai reiškė… Jam buvo miela absoliučiai viskas. Aštuoniolikto amžiaus akmeniniai užeigos namai, kur galėjai nusipirkti puošnių keraminių vazų; juodos karvės, abejingai spoksančios į jų automobilį pro medinę pakelės tvorą; Naujosios Anglijos kaimiško stiliaus prekybos centras, išdygęs kol jų nebuvo. Netgi nutriušusi dvidešimt penkerių metų senumo „Dunkin’ Donuts“ užkandinė jam atrodė miela.

– O, negaliu sulaukti , kada paragausiu „Coolatos“ gėrimo! – išpoškino Maikas.

Arija suaimanavo. Maikas Islandijoje tuos porą metų buvo vienišas – jis tvirtino, kad visi islandai berniukai – „mamyčių sūneliai, jodinėjantys mažais arkliukais“, o Arija pražydo. Viską pradėti iš naujo – štai ko jai anuomet reikėjo, todėl buvo labai laiminga, kai tėtis pranešė, jog šeima išvažiuoja. Tai buvo rudenį, dingus Elison; mergaitėms nutolus, ji neteko draugių, liko tik mokykla, pilna mirtinai įgrisusių žmonių.

Prieš išvykdama į Europą, Arija kartais pagaudavo susidomėjusius vaikinų žvilgsnius, bet tik iš tolo, tačiau jie tuoj nusukdavo akis. Energinga, kūnas kaip balerinos, tiesūs juodi plaukai, papūstos lūpos – Arija žinojo esanti graži. Žmonės irgi taip tvirtindavo, tačiau kodėl ji, baigusi septynias klases, dar nė sykio nebuvo pasimatyme? Vieną iš paskutiniųjų kartų, kai ji susitiko su Spensere, – o kokie keblūs būdavo susitikimai tą vasarą, kai dingo Elė! – Spenserė pasakė Arijai, kad ji turbūt nuolatos vaikščiotų į pasimatymus, jeigu tik pasistengtų ir būtų truputį nuolaidesnė.

Bet Arija nemokėjo nuolaidžiauti. Tėvai įkalė į galvą, kad ji yra nesekanti paskui minią individualybė ir visada turėtų būti savimi. Bėda ta, kad Arija nežinojo, kas ji iš tiesų yra. Nuo vienuolikos metų bandė būti panke Arija, dokumentinių filmų kūrėja Arija, prieš pat jiems išvažiuojant netgi pamėgino būti idealia Rouzvudo mergaite Arija, jodinėjo žirgais, vilkėjo polo marškinėlius, nešiojo elegantišką madingą krepšį kaip ir merginos, kurios patiko Rouzvudo vaikinams, tačiau nesijautė esanti savimi. Laimė, dvi savaites taip prasikankinusi, ji su tėvais išvyko į Islandiją ir ten viskas, viskas, viskas pasikeitė. Jos tėtis gavo pasiūlymą dirbti Islandijoje vos tik jai pradėjus lankyti aštuntą klasę, ir šeima susikrovė daiktus. Ji įtarė, kad jie taip greitai išvyko dėl tėtės paslapties, kurią žinojo tiktai jinai ir Elison Dilaurentis. Tačiau vos tik Islandijos oro linijų lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, ji prisiekė sau daugiau apie tai negalvoti, o kai keletą mėnesių pagyveno Reikjavike, Rouzvudas jai virto miglotais prisiminimais. Tėvai atrodė iš naujo įsimylėję, ir netgi jos visiškai provincialus brolis mokėsi islandų ir prancūzų kalbų. Ir Arija įsimylėjo… tiesą sakant, keletą sykių.

Na ir kas, kad Rouzvudo vaikinai nesidomėjo keistoka Arija? Užtat vaikinai islandai – turtingi, patyrę, patrauklūs islandai, – labai ja domėjosi. Vos tik atvykusi, ji sutiko vaikiną vardu Halbjornas. Jis buvo septyniolikmetis didžėjas, turėjo tris ponius, o jo skeletas – pats gražiausias, kokį tik jai teko matyti. Jis pasisiūlė nuvežti ją prie geizerių ir tada, kai jie pamatė iškylantį burbulą, kuris paliko didelį garų debesį, jis pabučiavo ją. Po Halbjorno buvo Larsas; jis mėgo žaisti su jos sena skudurine kiaule Pigtunija, su ta, kuri patarinėdavo meilės reikaluose, ir pakvietė į nuostabiausią per naktį trunkantį šokių vakarėlį šalia uosto. Islandijoje ji jautėsi garbinama ir seksuali. Ten ji tapo islandiškąja Arija, geriausia Arija iš visų ankstesniųjų. Ji surado savo stilių – bohemiška paslaptinga hipsterė ilgaauliais suvarstomais batais ir „APC“ džinsais, kuriuos nusipirko keliaudama į Paryžių, skaitė prancūzų filosofus ir keliavo „Eurail“ traukiniais vien tik su pasenusiu žemėlapiu ir apatinių pakaita.

Tačiau dabar kiekvienas Rouzvudo ženklas už automobilio lango priminė praeitį, kurią ji norėjo užmiršti. Pro šalį pralėkė „Fero kepsniai su sūriu“, kur ji prieš keletą metų valandų valandas sėdėdavo su draugėmis. Paskui užmiesčio klubas su akmeniniais vartais, kuriam jos tėvai nepriklausė, tačiau ji su Spensere ten apsilankydavo, o kartą įsidrąsinusi priėjo prie Noelio Kano, kurį buvo įsimylėjusi, ir paklausė, ar jis nepasidalytų su ja ledais. Žinoma, jis šalčiausiai ją atstūmė.

O štai ten, kur kažkada gyveno Elison Dilaurentis, buvo saulėta trijų eismo juostų gatvė. Kai automobilis stabtelėjo prie nereguliuojamos sankryžos „Stop“ ženklo, Arija įsistebeilijo ton pusėn; ji matė jį, antrą namą nuo kampo. Prie jo kelkraštyje gulėjo krūvelė šiukšlių, tačiau namas atrodė tuščias ir tylus. Ji kurį laiką žiūrėjo į jį, paskui užsidengė delnais akis. Islandijoje būdavo dienų, kai ji beveik užmiršdavo Elę, jų paslaptis ir tai, kas atsitiko. Dabar Rouzvude nespėjo pabūti nė dešimties minučių, o jau beveik girdi Elės balsą kiekviename kelio posūkyje ir mato jos atvaizdą visuose dideliuose namų erkeriuose. Ji susmuko sėdynėje stengdamasi nepravirkti.