Сара Шепард - Merginos be ydų

SARA SHEPARD

Merginos be ydų

Ciklo

„MIELOS MAŽOS MELAGĖS“

antroji knyga

Iš anglų kalbos vertė

Sigitas Parulskis

Versta iš: Sara Shepard FLAWLESS

HarperTeen, New York, 2008

ISBN 9786090105153

Copyright © 2007 by Alloy Entertainment and Sara Shepard

Published by arrangement with Rights People, London

I viršelio lėlės autorė – Tina Amantula

Viršelio šriftas – Peter Horridge

Viršelio nuotraukos – Ali Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Sigitas Parulskis, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Redaktorė Bronė Balčienė

Korektorė Giedrė Bulatovienė

Viršelį adaptavo Galina Talaiko

Maketavo Jurga Morkūnienė

Akis už akį ir visas pasaulis apanka

GANDIS

Kaip viskas iš tikrųjų prasidėjo

Juk žinai, kad vaikėzas, kuris gyvena vos už keleto namų nuo tavęs, yra bjauriausias padaras pasaulyje! Kai savo verandoje bučiuoji vaikiną, linkėdama jam labos nakties, akies krašteliu matai jį kitoj gatvės pusėj, tiesiog stypsantį ten . Jis atsitiktinai išdygsta šalia, kai tu plepi su savo geriausiomis draugėmis, – ir, žinoma, tai nėra joks atsitiktinumas. Jis tarsi juodas katinas, tik ir taikos perbėgti tau kelią. Jeigu jis pralekia dviračiu pro tavo namus, pagalvoji: „ Aš susimausiu per biologijos egzaminą. “ O jeigu jis spokso į tave išsišiepęs, geriau įsitaisyk akis pakaušyje.

Kiekvienas miestas turi vaikėzą – juodą katiną. Rouzvude jis buvo vardu Tobis Kavano.

– Manau, ją dar reiktų parausvinti. – Spenserė Hastings atsilošė kėdėje ir ėmė tyrinėti vienos geriausių savo draugių Emilijos Filds veidą. – Vis dar galiu įžiūrėti strazdanas.

– Turiu šiek tiek „Clinique“ makiažo, – pašoko iš vietos Elison Dilaurentis ir nubėgo prie savo mėlyno rumbuoto kosmetikos krepšio.

Emilija žvilgtelėjo į savo atvaizdą veidrodyje, stovinčiame ant Elison svetainės kavos stalelio. Ji pakreipė galvą į vieną pusę, paskui į kitą ir stipriai sučiaupė rožines lūpas.

– Mama užmuštų mane, jeigu pamatytų tokią išsidažiusią.

– Taip, bet mes tave irgi nudėsim, jeigu visa tai nusivalysi, – perspėjo Arija Montgomer, dėl jai vienai žinomų priežasčių išdidžiai vaikštinėjanti po kambarį su rožine moheros liemenėle, kurią pati neseniai nusimezgė.

– Taip, Ema, tu atrodai nuostabiai, – patvirtino Hana Marin. Hana sėdėjo ant grindų sukryžiavusi kojas ir nesiliovė tikrinusi, ar iš jos šiek tiek per ankštų, su diržu žemiau talijos „Blue Cult“ džinsų neišsipešė marškinėliai.

Buvo balandžio mėnesio penktadienio vakaras. Elė, Arija, Emilija, Spenserė ir Hana susirinko drauge pernakvoti ir elgėsi kaip įprasta šeštokėms: nesivaržydamos tepliojo viena kitą kosmetika, kramsnojo sūrius ir aštrius bulvių traškučius ir akies krašteliu plokščiame Elės televizoriaus ekrane stebėjo MTV kanalu rodomus kadrus iš įžymybių gyvenimo. Šįvakar kilimas dar buvo nuklotas ir mergaičių drabužiais, kadangi jos nusprendė per likusį šeštos klasės mokslo metų laiką pasikeisti rūbais.

Spenserė pakėlė citrinos geltonumo kašmyro megztinį ir prisidėjo prie liekno torso.

– Paimk jį, – pasakė jai Elė. – Jis tau puikiai tiks.

Hana sau ant klubų užsitempė Elės aksominį alyvų spalvos sijoną, pasisuko į Elę ir išlaužė pozą.

– Kaip manai? Ar Šonui patiktų?

Elė sudejavo ir pliaukštelėjo Hanai pagalve. Nuo to laiko, kai jos rugsėjį tapo draugėmis, Hana nesiliaudama pliauškė, kaip labai ji myyyylinti Šoną Ekardą, berniuką iš jų klasės Rouzvudo vidurinėje mokykloje, kurią jos visos lankė nuo vaikų darželio laikų. Penktoje klasėje Šonas buvo eilinis mažiukas šlakuotas vaikėzas, tačiau per vasarą jis ūgtelėjo keletą colių ir atsikratė vaikiškų apvalumų. Dabar beveik visos mergaitės norėjo su juo bučiuotis.

Neįtikėtina, kiek daug gali pasikeisti per metus.

Jos visos, išskyrus Elę, žinojo tai puikiai. Pastaraisiais metais jos tiesiog... egzistavo. Spenserė buvo absoliučiai pedantiška mergaitė, sėdėdavo pirmame suole ir keldavo ranką vos pasigirdus klausimui. Arija buvo kiek keistoka, ji sumanė lankyti šokių pamokas, užuot kaip visi žaidusi futbolą. Emilija – drovi, valstijos reitingą turinti plaukikė, bet jeigu susipažintum su ja artimiau, sužinotum, kad po regimai ramiu paviršiumi knibžda daugybė problemų. Ir Hana, atrodžiusi negrabi nevėkšla, vis dėlto stropiai studijavo „Vogue“ ir „Teen Vogue“, ir kiekvieną sykį pasitaikius progai ji leptelėdavo ką nors visiškai netikėto apie madą, ko niekas, išskyrus ją, nežinodavo.

Žinoma, jos visos buvo kuo nors ypatingos, tačiau jos gyveno Rouzvude, Pensilvanijos valstijoje, dvidešimt mylių nuo Filadelfijos miesto esančiame priemiestyje, o Rouzvude viskas buvo ypatinga. Gėlės čia buvo kvapnesnės, vanduo skanesnis, o namai tiesiog didesni. Žmonės juokaudavo, kad voverės naktimis čia triūsia rinkdamos šiukšles ir ravėdamos kiaulpienes, išdygusias tarp grindinio akmenų, todėl Rouzvudas puikiausiai tiko išrankiems jo gyventojams. Čia, kur viskas atrodė taip nepriekaištingai, buvo sunku išsišokti.

Tačiau Elei kažkaip pavyko. Širdies formos veido, ilgais šviesiais plaukais ir didžiulėmis melsvomis akimis ji čia buvo pati patraukliausia mergina. Kai Elės dėka jos artimai susidraugavo – kartais atrodydavo, kad tai ji jas surado , – merginos pasijuto jau nebe egzistuojančios, bet gyvenančios. Staiga jos tarsi būtų gavusios leidimą daryti tai, ko niekad nebūtų išdrįsusios anksčiau. Pavyzdžiui, iššokusios ryte iš autobuso nulėkdavo į Rouzvudo mokyklos tualetą ir užsisegdavo trumpučius sijonukus. Arba klasėje siuntinėdavo vaikinams raštelius su bespalvių lūpų dažų atspaudais. Arba žingsniuodavo Rouzvudo vidurinės koridoriumi išsirikiavusios įžūlia linija, nekreipdamos dėmesio į visokius nevykėlius.

Elė nustvėrė blizgančių raudonų lūpų dažų tūbelę ir brūkštelėjo sau per lūpas.

– Atspėkit, kas aš?

Merginos išsišiepė – Elė mėgdžiojo Imodženą Smit, mergaitę iš jų klasės, kuri buvo tiesiog pakvaišusi dėl savo „Nars“ lūpų dažų.

– Ne, palauk. – Spenserė sučiaupė savo išlenktas lūpas ir ištiesė Elei pagalvę. – Įsikišk ją po marškinėliais.

– Puiku. – Elė įsibruko pagalvę po savo rožiniais marškinėliais ir dabar visos sukikeno garsiau. Sklido gandai, kad Imodžena visą laiką praleidžia su dešimtoku Džefriu Kleinu ir kad ji jau nešioja jo kūdikį.

– Na, jūs ir bjaurios, – nuraudo Emilija. Ji buvo pati santūriausia iš jų, galbūt dėl to, kad ją itin griežtai auklėjantys tėvai manė, jog viskas, kas juokinga, yra bloga.

– Ema, kas tau? – Elė nustvėrė Emiliją už rankos. – Imodžena atrodo siaubingai stora – jai ir teliko viltis, kad ji nėščia.

Mergaitės vėl nusijuokė, bet kiek santūriau. Elė turėjo talentą užčiuopti mergaičių silpnybes, ir jeigu ji buvo teisi dėl Imodženos, tai galbūt ir iš jų panašiai šaiposi joms už akių. Dėl to negalėjai būti visiškai tikras.

Jos ir vėl ėmė apžiūrinėti viena kitos drabužius. Arijai krito į akį be galo tvarkinga Spenserės „Fred Perry“ suknelė. Emilija ant savo liesų šlaunų užsitempė medvilninį mini sijonėlį ir ėmė visų klausinėti, ar jis neatrodo per trumpas. Elė pareiškė, kad Hanos „Joe“ džinsai per daug plačiomis klešnėmis, ir nusimovė juos, likdama tik su savo berniukiškais rožinės spalvos veliūro šortais. Žingsniuodama prie muzikos centro ji žvilgtelėjo pro langą ir sustingo.