Сара Шепард - Merginos be ydų

Pasakyk joms , vėl pagalvojo Spenserė, tačiau nepajėgė. Draugės žvelgė viena į kitą nepatikliai, panašiai buvo ir po Elės dingimo, kai jų draugystė iširo. Jeigu Spenserė pasakytų joms tiesą apie Tobį, jos nekęstų Spenserės, kad ji to nepasakė policijai, kai Elė pradingo. Galbūt net apkaltintų ją dėl Elės mirties. Ir gal net būtų teisios. Ką, jeigu Tobis iš tiesų... tai padarė?

– Tai buvo tik spėlionė, – išgirdo ji savo pačios balsą. – Greičiausiai aš klystu.

– Elė sakė, kad niekas neturi žinoti, išskyrus mus. – Emilijos akys sudrėko. – Ji prisaikdino mus. Prisimenate?

– Beje, – pridūrė Hana, – kaip Tobis galėtų tiek daug žinoti apie mus? Suprasčiau, jei tai būtų viena iš buvusių Elės lauko riedulio komandos draugių ar jos brolis, ar dar kas nors, kam ji iš tiesų papasakojo. Bet Tobio jinai negalėjo pakęsti. Kaip ir mes visos.

Spenserė gūžtelėjo pečiais.

– Ko gero, tu teisi. – Vos ištarus šiuos žodžius, jai palengvėjo. Ją visa tai jau užkniso.

Buvo be galo tylu. Galbūt per daug tylu. Visai greta trakštelėjo medžio šaka ir Spenserė staigiai atsisuko. Sūpynės sūpavosi, tarsi kažkas ką tik būtų nuo jų nušokęs. Rudas paukštis nutūpė ant Rouzvudo mokyklos stogo ir dėbtelėjo į merginas, tarsi ir jis viską žinotų.

– Manau, kažkas tiesiog nori pažaisti su mumis, – sušnabždėjo Arija.

– Taigi, – pritarė Emilija, tačiau jos balsas nuskambėjo neįtikinamai.

– O jeigu mes gausime dar vieną žinutę? – trūktelėjo suknelę ant savo lieknų šlaunų Hana. – Vis dėlto mes turėtume išsiaiškinti, kas tai.

– O jeigu mes, gavusios naują žinutę, paskambintume viena kitai? – pasiūlė Spenserė. – Surinkusios informaciją, galėtume pabandyti visa tai išnarplioti kartu. Tik nemanau, kad reiktų griebtis kokių nors kvailysčių. Pasistenkime nesijaudinti.

– Aš nesijaudinu, – staigiai pratarė Hana.

– Aš irgi, – kartu atsiliepė Arija ir Emilija. Tačiau kai nuo kelio atsklido automobilio signalas, visos krūptelėjo.

– Hana! – Pro geltono „Hummer H3“ langą blyškiai šviesią galvą iškišo Mona Vanderval, geriausia Hanos draugė. Ji buvo užsimaukšlinusi didelius, tamsiai rožinius lakūno akinius nuo saulės.

Hana žvilgtelėjo į drauges, neketindama atsiprašinėti.

– Turiu važiuot, – murmtelėjo ji ir nubėgo kalvos šlaitu aukštyn.

Per keletą pastarųjų metų Hana persikūnijo į vieną populiariausių Rouzvudo merginų. Ji numetė svorio, plaukus nusidažė seksualia tamsiai kaštonine spalva, įsigijo madingiausių dizainerių drabužių ir dabar juodvi su Mona Vanderval – dar viena neatpažįstamai pasikeitusia nevėkšla – vaikštinėdavo mokykloje išdidžios ir nepasiekiamos. Spenserei pasidarė smalsu, kokia gi galėtų būti didžioji Hanos paslaptis?

– Aš taip pat turiu važiuoti. – Arija pasitaisė ant peties savo beformę violetinę rankinę. – Taigi... Aš jums paskambinsiu.

Ir ji patraukė savo „Subaru“ link.

Spenserė liko stovėt prie sūpynių. Emilija, kurios visada linksmas veidas dabar atrodė drėgnas ir pavargęs, priėjo prie jos. Spenserė uždėjo delną jai ant šlakuotos rankos.

– Ar tu gerai jautiesi?

Emilija papurtė galvą.

– Elė. Ji...

– Taip, žinau.

Juodvi negrabiai apsikabino, paskui Emilija pasileido nosies tiesumu per miškelį pasakiusi, kad eis namo trumpiausiu keliu.

Keletą metų Spenserė, Emilija, Arija ir Hana nesikalbėjo, net jeigu sėdėdavo viena kitai už nugaros per istorijos pamokas ar pasilikdavo vienos merginų tualete. Spenserė žinojo nemažai dalykų apie visas jas – slapčiausių būdo bruožų, apie kuriuos gali žinoti tik artimiausi draugai. Pavyzdžiui, apie tai, kad Elės mirtį Emilija išgyveno skaudžiausiai. Jos anksčiau vadindavo Emiliją „Žudike“, mat ji gindavo Elę tarsi asmeninis jos rotveileris.

Grįžusi į automobilį Spenserė susmuko į odinę sėdynę ir įjungė radiją. Ji pasukiojo stoties nustatymo rankenėlę ir surado 610 AM bangų dažnį, Filadelfijos beisbolo komandos radijo stotį. Kažkokių su hormonais nesusitvarkančių vaikinukų šūkaujama „Phillies“ ir „Sixers“ susitikimo statistika ją nuramino. Ji tikėjosi, kad pasikalbėjus su senomis draugėmis kai kas paaiškės, tačiau dabar viskas pasidarė dar... bjauriau . Net pasitelkusi savo gausų „SAT“ žodyną ji negalėjo sugalvoti tinkamesnio žodžio tam apibūdinti.

Kai kišenėje sučirškė jos mobilusis, ji išsitraukė jį manydama, kad tai, ko gero, Emilija arba Arija. O gal net Hana. Spenserė gūžtelėjo ir atsidarė gautų žinučių skyrių.

Spense, nekaltinu tavęs, kad neišdavei joms mūsų mažytės paslapties apie Tobį. Tiesa gali būti pavojinga – o tu juk nenori jų skaudinti, ar ne? – E

2

Hana – tik patenkinamai

Mona Vanderval įvairavo tėvų „Hummer“ į stovėjimo aikštelę, tačiau variklio neišjungė. Ji įmetė mobilųjį telefoną į didelį, konjako spalvos „Lauren Merkin“ krepšį ir nusišypsojo geriausiai draugei Hanai.

– Bandžiau tau prisiskambinti.

Hana stovėjo ant šaligatvio ir nepatikliai žvelgė į ją.

– Kodėl tu čia?

– Ką dabar čia šneki?

– Žinai, aš juk neprašiau, kad mane pavėžėtum. – Ji virpėdama mostelėjo į savo „Toyota Prius“ stovėjimo aikštelėje. – Mano automobilis čia. Ar tau kas nors pasakė, kad aš čia, ar...

Mona apvyniojo ilgą šviesių plaukų sruogą sau ant piršto.

– Važiavau namo iš bažnyčios, kvaiša tu. Pamačiau tave ir sustojau. – Ji sukikeno. – Gal prisigėrei mamos valiumo? Atrodai visai nuplaukusi.

Hana iš juodos „Prada“ rankinės išsitraukė „Camel Ultra Light“ cigaretę ir užsirūkė. Akivaizdu, kad ji buvo nuplaukusi. Jos sena geriausia draugė nužudyta ir ji visą savaitę gauna gąsdinančias žinutes nuo kažkokio E . Šiandien kiekvieną akimirką – ruošdamasi Elės laidotuvėms, pirkdama dietinę kolą „Wawa“ parduotuvėje, kirsdama Rouzvudo abatijos teritoriją greitkelio link – jautėsi sekama.

– Nemačiau tavęs bažnyčioje, – sumurmėjo ji.

Mona nusiėmė akinius, jos mėlynos akys buvo sklidinos nuostabos.

– Tu žiūrėjai tiesiai į mane. Aš tau pamojavau. Ar tau tai nieko neprimena?

Hana gūžtelėjo.

– Aš... neprisimenu.

– Ką gi, spėju, buvai pernelyg užsiėmusi su savo senomis draugėmis, – atkirto Mona.

Hana pyktelėjo. Jos senos draugės juodviem nemaloni tema – prieš milijoną metų Mona buvo viena iš mergaičių, iš kurių Elė, Hana ir kitos šaipydavosi. Tik po to, kai Džena buvo sužeista, ji pasidarė mergina, kuriai galima pasiguosti.

– Atleisk. Buvo labai daug žmonių.

– Aš visiškai nesislapsčiau. Sėdėjau už Šono.

Hana giliai įkvėpė. Šonas .

Šonas Ekardas, dabar jau buvęs jos vaikinas; jų santykiai nutrūko praėjusios savaitės penktadienį, Noelio Kano naujų mokslo metų proga surengtame vakarėlyje. Hana buvo nusprendusi, kad tą penktadienio naktį ji praras nekaltybę, tačiau kai ėmė gundyti Šoną, jis atstūmė ją ir išrėžė pamokslą apie pagarbą savo kūnui. Keršydama Hana sėdo į Ekardų šeimos BMW, išlėkė su Mona pasivažinėti ir trenkėsi į telefono stulpą priešais vietinę geležinkelio stotį.

Mona savo aukštakulniu bateliu spustelėjo akseleratoriaus pedalą, ir milijoną cilindrų turintis automobilio variklis suriaumojo.

– Klausyk. Mūsų padėtis kritiška – mes dar nesusitarėm dėl pasimatymo.

– Su kuo? – sumirkčiojo Hana.

Mona pakėlė blizgančius šviesius antakius.