Сара Шепард - Merginos be ydų

– Alio, Hana? Mes juk einam į „Foxy“! Šį savaitgalį. Dabar, kai tu metei Šoną, gali susirast ką nors kietesnį.

Hana spoksojo į mažytes kiaulpienes, augančias šaligatvio plyšeliuose. „Foxy“ buvo kasmetinis labdaros vakaras, rengiamas „jauniesiems Rouzvudo bendruomenės nariams“, kurį rėmė Rouzvudo lapių medžioklės lyga, iš čia kilęs ir vakaro pavadinimas. Už 250 dolerių, skirtų lygos remiamai labdarai, gali pavalgyti, pašokti ir pamatyt savo nuotrauką „ Philadelphia Inquirer“ ir vietiniame bendruomenės internetiniame tinklapyje glam.R5.com – ir, žinoma, tai buvo puiki galimybė pasipuikuoti drabužiais, išgerti ir pasiglamžyti su kokiu nors vaikinu. Hana sumokėjo už savo bilietą liepos mėnesį manydama, kad eis drauge su Šonu.

– Nesu tikra, ar aš ten eisiu, – liūdnai sumurmėjo ji.

– Žinoma, kad eisi. – Mona pavartė mėlynas akis ir sunkiai atsiduso. – Klausyk, skambtelėk man, kai išsigydysi lobotomiją.

Ji išvairavo automobilį į plentą ir greitai pranyko iš akių.

Hana lėtai nužingsniavo prie savosios „Prius“. Draugės išvažiavo ir jos sidabrinis automobilis tuščioje stovėjimo aikštelėje atrodė vienišas. Ją slėgė nemalonus jausmas. Mona geriausia jos draugė, tačiau buvo daugybė dalykų, kurių jinai jai nesakė. Pavyzdžiui, E žinutės. Arba kad šeštadienio rytą ji buvo suimta už pono Ekardo automobilio vagystę. Ir kad tai Šonas ją metė, o ne atvirkščiai. Šonas buvo labai diplomatiškas, savo draugams tepasakė, kad jiedu „nusprendė pabendrauti ir su kitais“. Hana sumanė, kad galėtų susikurti sau naudingą istoriją, todėl niekas neturėtų sužinoti tiesos.

Tačiau jeigu ji apie ką nors prasitartų Monai, ji pamatytų, kad gyvenimas sprūsta jai iš rankų. Hana ir Mona drauge susikūrė save, ir taisyklė buvo tokia, kad tapusios mokyklos primadonomis, juodvi turėjo būti tobulos. Tai reiškė būti lieknoms kaip lazdelė kokteiliui maišyti, anksčiau nei kitos įlįsti į aptemptus „Paige“ džinsus ir niekados neprarasti savitvardos. Bet koks plyšelis jų šarvuose galėjo jas paversti nemadingomis nevėkšlomis, o jos niekad nebenorėjo tokios būti. Niekad. Taigi Hana turėjo apsimesti, kad praėjusią savaitę nieko siaubingo neatsitiko, nors buvo akivaizdu, kad atsitiko.

Hana niekad nepažinojo nieko, kas būtų numiręs, o juo labiau kad būtų nužudytas. Ir dėl to, kad tai buvo Elė – kartu su pranešimais iš paslaptingojo E , – atrodė dar klaikiau. Jeigu kas nors iš tiesų žinojo apie Dženos Atvejį... ir galėjo papasakoti... ir jeigu tas kas nors prisidėjo prie Elės mirties, Hanos gyvenimas buvo akivaizdžiai nebe jos rankose.

Hana sustojo prie savo namo, didžiulio plytinio Jurgio epochos stiliaus pastato, po kurio langais augo lapiniai kopūstai. Kai ji žvilgtelėjo į save automobilio galinio vaizdo veidrodėlyje, pašiurpo, kad jos oda tokia spuoguota ir riebaluota, o poros atrodo milžiniškos . Ji palinko arčiau veidrodėlio ir staiga... oda tapo švari. Hana keletą sykių stipriai ir giliai įkvėpė ir išlipo iš automobilio. Pastaruoju metu ją nuolat persekioja tokios haliucinacijos.

Sukrėsta ji įsmuko į namus ir pasuko į virtuvę. Įžengusi pro dvivėres įstiklintas duris, sustojo kaip įbesta.

Hanos mama sėdėjo prie virtuvės stalo, priešais pasidėjusi lėkštę su krekeriais ir sūriu. Jos tamsūs, kaštoniniai plaukai buvo papuošti šinjonu, o deimantais inkrustuotas „ Chopard“ laikrodis žybčiojo popietės saulėje. Jos bevielė „Motorolos“ ausinukė kabojo ties ausimi.

O šalia jos sėdėjo... Hanos tėvas.

– Mes tavęs laukėme, – pasakė tėtis.

Hana žingtelėjo atgal. Jo plaukai buvo žilesni, jis dėvėjo naujus akinius plonais rėmeliais, o visa kita buvo kaip ir anksčiau: aukštas, raukšlelės aplink akis, mėlyni marškinėliai. Ir balsas išliko toks pat, labai žemas ir ramus kaip Nacionalinio radijo apžvalgininko. Hana nebuvo jo mačiusi ir su juo kalbėjusi beveik ketverius metus.

– Ką tu čia veiki ? – išsprūdo jai.

– Turėjau šį tą nuveikti Filadelfijoje, – atsakė ponas Marinas, tariant žodį nuveikti , balsas nervingai girgžtelėjo. Jis pakėlė nuo stalo kavos puoduką su dobermano nuotrauka. Kai gyveno kartu, tėtis nuolatos gerdavo iš šio puodelio; Hana pamanė, jog jis turėjo pasirausti spintoje, kad jį surastų. – Mama paskambino ir pasakė man apie Elison. Labai užjaučiu, Hana.

– Taigi, – teištarė Hana. Ji jautėsi apsvaigusi.

– Ar norėtum apie ką nors pasikalbėti? – paklausė mama, kramsnodama gabalėlį čederio.

Hana sutrikusi nuleido galvą. Ponios Marin ir Hanos bendravimas labiau priminė viršininko ir pavaldinio nei mamos ir dukters santykius. Ešlė Marin užėmė aukštas pareigas Filadelfijos reklamos „ McManus & Tate“ firmoje ir su visais elgėsi kaip su pavaldiniais. Hana neprisiminė, kada mama jos klausė ko nors intymaus. Ko gero, niekados.

– Hm, viskas gerai. Bet ačiū, – pridūrė ji šiek tiek atžariai.

Ar jie galėtų ją apkaltinti, kad ji elgiasi kaip įsižeidęs vaikas? Po skyrybų tėvas persikėlė į Anapolį, ėmė susitikinėti su moterimi, vardu Izabelė, ir įsitaisė žavingą lyg ir podukrą. Po skyrybų tėvas elgėsi gana nedraugiškai, Hana jį aplankė vos vieną sykį. Per tuos metus tėvas nė nebandė jai skambinti, susisiekti internetu ar panašiai. Jis netgi neatsiųsdavo dovanų gimimo dienos proga – tik čekius.

Tėvas atsiduso.

– Ko gero, tai ne pati geriausia diena pakalbėti apie kitus reikalus.

Hana žvilgtelėjo į jį.

– Kokius kitus reikalus?

Ponas Marinas kostelėjo.

– Mama skambino ir dėl kitos priežasties. – Jis nuleido akis. – Dėl automobilio.

Hana susiraukė. Automobilio? Kokio automobilio? Ak .

– Blogai jau tai, kad tu pavogei pono Ekardo automobilį, – pasakė tėvas. – Tačiau tu juk ir iš įvykio vietos pasprukai?

Hana dėbtelėjo į mamą.

– Maniau, kad viskas jau sutvarkyta.

– Niekas nesutvarkyta, – nuvėrė ją akimis ponia Marin.

Manęs neapkvailinsi , norėjo pasakyti Hana. Kai šeštadienį ją paleido iš policijos, motina Hanai paslaptingai pasakė, kad ji „viską sutvarkiusi“, todėl Hana neturėtų jaudintis. Paslaptis išaiškėjo, kai Hana kitą naktį jų virtuvėje pamatė besiglėbesčiuojančius motiną ir jauną policijos pareigūną Dareną Vaildeną.

– Aš rimtai, – pasakė ponia Marin, ir Hana liovėsi kvailai šypsotis. – Taip, policija sutiko nutraukti bylą, tačiau kažkas negerai tau , Hana. Iš pradžių tu apsivogei „Tiffany“ parduotuvėje, dabar automobilis. Net nežinau, ką daryti. Taigi paskambinau tavo tėvui.

Hana spoksojo į lėkštę su sūriu ir jautėsi tokia sutrikusi, kad nedrįso net pažvelgti jiems į akis. Vadinasi, mama pasakė tėčiui, kad ji ir parduotuvėje apsivogė?

Ponas Marinas krenkštelėjo.

– Nors policija ir nutraukė bylą, ponas Ekardas norėtų sutvarkyti šį reikalą privačiai, be teismo.

Hana skaudžiai krimstelėjo lūpą.

– Argi draudimas nesumokės už nuostolius?

– Ne visai, – atsakė ponas Marinas. – Ponas Ekardas pateikė motinai pasiūlymą.

– Šono tėvas plastikos chirurgas, – paaiškino mama, – tačiau jo mėgstamiausias projektas yra reabilitacijos klinika nudegimų aukoms. Jis nori, kad tu ten atvyktum rytoj pusę keturių.

Hana suraukė nosį.

– Kodėl negalėtume tiesiog sumokėti jam?

Suskambo mažytis ponios Marin mobilusis telefonas „LG“.

– Manau, tai bus gera pamoka tau. Nuveikti ką nors naudingo bendruomenei. Kad suprastum, ką padarei.