Сара Шепард - Merginos be ydų

Keletą metų Spenserė stengėsi užmiršti tai, kas atsitiko paskui: tiesiai į jas ėjo Tobis Kavano. Jo plaukai buvo susivėlę, o blyškus veidas išraudęs. Jis žengė prie Elės.

– Aš mačiau tave . – Tobis buvo toks įsiutęs, kad net drebėjo. Jis žvilgtelėjo į namų įvažiavimo kelią, kur ką tik įsuko policijos automobilis. – Aš pasakysiu jiems.

Spenserė aiktelėjo. Greitosios pagalbos durys užsitrenkė ir sirena ėmė tolti nuo namų. Elė buvo rami.

– Taigi, bet ir aš mačiau tave , Tobi, – pasakė ji. – Ir jeigu pasakysi tu, aš taip pat papasakosiu. Tavo tėvams .

Tobis žengė atatupstas.

– Ne.

– Taip , – atkirto Elė. Nors ji tebuvo metro šešiasdešimties, staiga pasirodė esanti daug aukštesnė. – Tai tu uždegei fejerverką. Tu sužeidei savo seserį.

Spenserė sugriebė ją už rankos. Ką gi ji daro? Bet Elė ištraukė ranką iš jos delno.

– Įseserę, – sumurmėjo Tobis vos girdimai. Jis žvilgtelėjo į savo medžio namelį, o paskui tolyn, į gatvės galą. Dar viena policijos mašina atriedėjo prie Kavano namų. – Aš tave dar pričiupsiu, – suurzgė jis Elei. – Pamatysi.

Paskui jis pradingo.

Spenserė vėl nustvėrė Elės ranką.

– Ką dabar darysim?

– Nieko, – atsakė Elė kone nerūpestingai. – Viskas bus gerai.

– Elison... – nepatikliai sumirkčiojo Spenserė. – Ar negirdėjai, ką jis sakė? Jis tvirtino matęs, ką tu padarei. Jis tuojau pat praneš policijai.

– Aš taip nemanau, – Elė nusišypsojo. – Nes ir aš turiu ką apie jį pasakyti.

Tada ji palinko prie Spenserės ir pašnabždėjo, ką buvo mačiusi darant Tobį. Tai buvo taip bjauru, kad Elė net užmiršo laikanti uždegtą fejerverką, kol tas iššovė jai iš rankų ir nulėkė tiesiai į namelio medyje langą.

Elė išgavo Spenserės pažadą ničnieko apie tai neprasitarti draugėms ir perspėjo, kad jeigu Spenserė pasakytų joms, ji rastų būdą kaip atsikeršyti, ir atkeršytų tik jai, Spenserei. Prisibijodama Elės Spenserė nieko apie tai neprasitarė. Ji baiminosi ir dėl to, kad Džena gali ką nors papasakoti, – akivaizdu, jog Džena žinojo, kad tai padarė ne Tobis, – tačiau Džena buvo sutrikusi ir paklaikusi... ji sakė, kad tos nakties visai neprisimenanti.

Vėliau, po metų, Elė pradingo.

Policija klausinėjo visus, be abejo, ir Spenserę, teiravosi, ar kas nors galėjo norėti nuskriausti Elę. Tobis , tučtuojau pagalvojo Spenserė. Ji negalėjo užmiršti akimirkos, kai jis ištarė: Aš tave dar pričiupsiu . Jeigu būtų paminėjusi Tobį, būtų turėjusi papasakoti tiesą apie atsitikimą su Džena – taigi ji iš dalies buvo už tai atsakinga. Visą tą laiką žinojo tiesą ir niekam nepasakė. Be to, ji ir draugėms būtų turėjusi papasakoti daugiau nei metus saugotą paslaptį. Taigi Spenserė neprasitarė.

Spenserė prisidegė dar vieną „Parliament“ cigaretę ir išvažiavo iš Rouzvudo abatijos stovėjimo aikštelės. Matai? Neįmanoma žinoti visko, kaip teigiama žinutėje. Nebent tas E būtų Tobis Kavano... Bet tai nesąmonė. E rašė Spenserei apie paslaptį, kurią žinojo tik Elė: apie septintos klasės laikus, kai Spenserė pabučiavo Ijaną, savo sesers Melisos vaikiną. Spenserė buvo prisipažinusi apie tai Elei – ir niekam daugiau. Bet E taip pat žinojo ir apie Vreną, dabar jau buvusį sesers vaikiną, su kuriuo Spenserė praėjusią savaitę nuveikė kai ką daugiau nei bučiniai.

Tačiau Kavano gyveno Spenserės gatvėje. Su žiūronais Tobis galėjo ją stebėti pro langą. Ir Tobis buvo Rouzvude, nors jau prasidėjo rugsėjis. Argi jis neturėtų tūnoti savo internatinėje mokykloje?

Spenserė įsuko į plytomis grįstą Rouzvudo mokyklos kelią. Jos draugės jau laukė susibūrusios prie pradinukams sukonstruotos laipynės. Tai buvo puiki medinė pilis, papuošta bokšteliais, vėliavomis, su slibino formos šliaužyne. Stovėjimo aikštelė buvo tuščia, niekas nevaikščiojo plytomis grįstais takais, o treniruočių aikštelėse tvyrojo tyla; ši diena buvo skirta Elės atminimui.

– Vadinasi, visos mes gavome pranešimus iš to E ? – paklausė Hana, kai atvažiavo Spenserė. Jos išsitraukė telefonus ir spoksojo į žinutę: Aš viską žinau .

– Gavau dar dvi, – nedrąsiai pratarė Emilija. – Maniau, kad jos buvo siųstos Elės.

– Aš irgi gavau! – atsiduso Hana, pliaukštelėdama delnu per laipynės kupolą. Arija ir Spenserė pritariamai linktelėjo. Merginos žiūrėjo viena į kitą, nervingai išplėtusios akis.

– Kas buvo parašyta taviškėse? – kreipėsi į Emiliją Spenserė.

Emilija nusibraukė nuo akių šviesiai rudą plaukų sruogą.

– Tai... asmeniška.

Spenserė labai nustebo, net garsiai nusijuokė.

– Ema, tu neturi paslapčių!

Emilija buvo tyriausia, mieliausia mergaitė planetoje.

Dabar ji įsižeidusi dėbtelėjo.

– Ką gi, vadinasi, turiu.

– Ak! – Spenserė paslydo ant šliaužynės laiptelio ir parkrito. Ji giliai įkvėpė, tikėdamasi užuosti mulčio ir pjuvenų kvapą. Tačiau jai į nosį tvokstelėjo svylančių plaukų dvokas – toks pat, kaip tą nelemtą naktį, kai Dženą ištiko nelaimė. – O tavo, Hana?

Hana suraukė dailią nosytę.

– Jeigu Emilija nepasakoja apie saviškes, aš irgi nenoriu kalbėti apie savąsias. Tai buvo šis tas, ką žinojo tiktai Elė.

– Ir aš taip pat, – greitai ištarė Arija. Ji nudelbė akis. – Atsiprašau.

Spenserė pajuto, kaip susigniaužia skrandis.

– Vadinasi, visos turėjom paslapčių, kurias žinojo tiktai Elė ?

Visos pritariamai linktelėjo. Spenserė bjauriai suparpė.

– Maniau, kad mes buvome geriausios draugės.

Arija pasisuko į Spenserę ir susiraukė.

– Gerai, o kas buvo parašyta tavosiose?

Spenserė nemanė, kad jos nuotykis su Ijanu buvo labai jau pikantiškas. Tai buvo juokai, palyginti su tuo, ką ji žinojo apie Dženos Atvejį. Bet dabar ji išdidžiai atsakė:

– Tai paslaptis, kurią žinojo tik Elė, kaip ir jūsiškės. – Ji nubraukė savo ilgus, pilkšvai šviesius plaukus už ausų. – Tačiau E man taip pat atsiuntė elektroninį laišką, susijusį su dabartim. Toks įspūdis, tarsi mane kas būtų šnipinėjęs .

Arija išplėtė šviesiai mėlynas akis.

– Ir mane taip pat.

– Vadinasi, kažkas mus visas stebi, – pratarė Emilija. Ant jos peties nusileido boružė, bet ji tuojau pat nusipurtė ją, lyg tai būtų kur kas bjauresnis dalykas nei vabalėlis.

Spenserė atsistojo.

– Ar manote, kad tai galėtų būti... Tobis?

Merginos nustebusios susižvalgė.

– Kodėl? – paklausė Arija.

– Jis yra susijęs su Dženos Atveju, – atsargiai atsakė Spenserė. – O jeigu jis žino?

Arija bakstelėjo į žinutę savo telefone.

– Tu iš tiesų manai, kad tai dėl... Dženos Atvejo?

Spenserė apsilaižė. Pasakyk joms .

– Mes iki šiol nežinome, kodėl Tobis prisiėmė kaltę, – užsiminė ji, lūkuriuodama, ką pasakys draugės.

Hana susimąstė.

– Tobis apie tai, ką mes padarėme, galėjo sužinoti vieninteliu būdu – kas nors iš mūsų turėjo jam tai pasakyti. – Ji nepatikliai žvilgtelėjo į drauges. – Aš nesakiau.

– Aš taip pat, – paskubom kvyktelėjo Arija ir Emilija.

– O jeigu Tobis rado kitokį būdą? – paklausė Spenserė.

– Turi galvoje, kad kas nors matė Elę tą naktį ir jam pasakė? – paklausė Arija. – Arba jis pats matė Elę?

– Ne... Turiu galvoje... Aš nežinau, – išsisuko Spenserė. – Tik bandau spėlioti.