Сара Шепард - Merginos be ydų

– O Dieve! – riktelėjo ji, bėgdama už aksominės gervuogių spalvos sofos.

Mergaitės atsisuko. Prie lango buvo Tobis Kavano. Jis tiesiog... stovėjo ten . Ir spoksojo į jas.

– Ei, ei, ei! – Arija prisidengė krūtinę – ji buvo nusivilkusi Spenserės suknelę ir likusi tik su savo nusimegzta liemenėle. Spenserė, kuri buvo apsirengusi, šoko prie lango.

– Nešdinkis iš čia, iškrypėli! – suriko ji.

Tobis patenkintas nusišiepė, apsisuko ir nubėgo.

Daugelis, pamatę Tobį, pereidavo į kitą gatvės pusę. Jis buvo metais vyresnis už mergaites, išblyškęs, išstypęs ir liesas, ir nuolatos vienišas sukinėdavosi kaimynystėje, tarsi visus šnipinėtų. Jos buvo girdėjusios gandų apie jį: esą tai jis buvęs nustvertas prancūzišku bučiniu bučiavęs savo šunį. Jis esąs puikus plaukikas, nes turi ne plaučius, o žuvies žiaunas. Kiekvieną naktį savo užpakaliniame kieme jis miegąs karste, medyje įrengtame namelyje.

Buvo tik vienas asmuo, su kuriuo Tobis šnekėdavosi: jo įseserė Džena, kuri mokėsi mergaičių klasėje. Džena irgi buvo beviltiška keistuolė, nors ir ne tokia gąsdinanti – bent jau kalbėjo normaliais sakiniais. Be to, ji buvo banaliai graži, vešliais juodais plaukais, didelėmis, rimtomis žaliomis akimis ir stipriai sučiauptomis raudonomis lūpomis.

– Jaučiuosi lyg išprievartauta . – Arija nusipurtė visu savo liek­nu kūnu, tarsi jis būtų aplipęs gramneigiamomis bakterijomis. Jos ką tik mokėsi apie jas per mokslo pamokas. – Kaip jis drįsta mus gąsdinti?

Elės veidas plykstelėjo įtūžio raudoniu.

– Mes turim jam atsilyginti.

– Kaip? – išplėtė Hana šviesiai rudas akis.

Elė valandėlę mąstė.

– Tegul paragauja savo paties vaistų.

Vienu žodžiu, ji paaiškino, kad reiktų Tobį išgąsdinti. Kai Tobis nesitrindavo aplinkui, šnipinėdamas žmones, jis neabejotinai lindėdavo savo medžio namelyje. Jis praleisdavo ten visą laiką, žaisdamas delniniu „Game Boy“ kompiuteriu arba, kas žino, galbūt konstravo milžinišką robotą, kad susprogdintų Rouzvudo mokyklą. Kadangi namelis buvo aukštai medyje – o virvines kopėčias Tobis užsitraukdavo į viršų, kad niekas pas jį neužsiropštų, – jos negalėjo paprasčiausiai iš pasalų jo užklupti ir išgąsdinti.

– Vadinasi, mums reikia fejerverkų. Laimei, mes žinome, kur jų gauti, – nusiviepė Elė.

Tobis buvo pamišęs dėl fejerverkų; po medžiu jis turėjo įsirengęs slėptuvę, ten laikė butelines raketas, kurias dažnai šaudydavo pro medžio namelio stoglangį.

– Pašniukštinėsime tenai, vieną pavogsime, o paskui paleisime jam į langą, – paaiškino Elė. – Tai mirtinai jį išgąsdins.

Merginos sužiuro į Kavano namą kitoj pusėj gatvės. Beveik visos šviesos užgesintos, nors dar nebuvo vėlu – tik pusė vienuoliktos.

– Na, nežinau, – ištarė Spenserė.

– Taigi, – pritarė Arija. – O jeigu kas nors atsitiks?

Elė dramatiškai atsiduso.

– Nagi, merginos!

Draugės tylėjo. Paskui krenkštelėjo Hana.

– O man patinka.

– Tebūnie, – nusileido ir Spenserė. Emilija ir Arija sutikdamos gūžtelėjo pečiais.

Elė suplojo rankomis ir mostelėjo palei langą stovinčios sofos link.

– Einu ir viską sutvarkysiu. Jūs galėsit stebėti mane iš čia.

Merginos užsiropštė ant didžiojo kambario palangės ir stebėjo Elę, kertančią gatvę. Tobio namas stovėjo priešais, ties kampu anapus kelio, buvo pastatytas tuo pačiu įspūdingu senamadišku stiliumi, bet nebuvo toks didelis kaip Spenserės šeimos, kurios žemės ribojosi su užpakaliniu Elės kiemu. Hastingsų ūkyje stovėjo nuosavas vėjo malūnas, aštuonių miegamųjų gyvenamasis namas, atskiras garažas penkiems automobiliams, akmenimis papuoštas baseinas ir gyventi įrengtas svirnas.

Elė apibėgo šoninę Kavano tvorelę ir atsidūrė kaip tik priešais Tobio namelį medyje. Jį šiek tiek užstojo guobų ir pušų šakos, tačiau gatvės šviesų pakako, kad merginos įžiūrėtų miglotus namelio kontūrus. Po akimirkos jos labai aiškiai pamatė Elę, kuri rankose laikė kūgio formos fejerverką ir atatupsta traukėsi apie dvidešimt pėdų, kad galėtų aiškiai matyti blykčiojantį melsvą namelio medyje langą.

– Manot, kad ji tikrai tai padarys? – sušnabždėjo Emilija. Pro šalį praūžė automobilis, nušviesdamas Tobio namą.

– Ne-a, – atsiliepė Spenserė, nervingai sukinėdama deimantinius auskarus, kuriuos tėvai padovanojo už aukščiausius įvertinimus paskutiniame pažangumo pažymėjime. – Ji blefuoja.

Arija sukando dantimis vienos iš savo kasų galiuką.

– Be abejonės.

– O kaip mes sužinosim, ar Tobis ten sėdi? – paklausė Hana.

Jas apgaubė nejauki tyla. Merginos ir anksčiau įsiveldavo į Elės sumanytus pokštus, bet jie buvo visiškai nekalti – be leidimų įsigaudavo į karštas jūros vandens vonias „Fermatos“ vandens procedūrų centre, įlašindavo juodų plaukų dažų į Spenserės sesers šampūną, siuntinėdavo suklastotus direktoriaus Apltono meilės laiškus keistuolei Monai Vanderval iš jų klasės. Tačiau dabar jos jautėsi šiek tiek... sunerimusios.

Pokšt!

Emilija ir Arija atšlijo. Spenserė ir Hana priglaudė veidus prie stiklo. Kitapus gatvės tebebuvo tamsu. Kažkas švystelėjo namelio medyje lange, daugiau nieko.

Hana prisimerkė, stengdamasi ką nors įžiūrėti.

– Gal tai buvo ne fejerverkas?

– O kas dar galėjo būti? – paklausė Spenserė sarkastiškai. – Ginklo šūvis?

Pradėjo loti Kavano vokiečių aviganis. Mergaitės susikibo už rankų. Vidiniame kiemelyje užsidegė šviesa. Pasigirdo garsūs šūksniai, ir pro šonines duris išlėkė ponas Kavano. Staiga pro namelio medyje langus ėmė plaikstytis siauri liepsnos liežuviai. Ugnis plėtėsi. Buvo panašu į Emilijos tėvų sukurtą videofilmuką, kurį ji žiūrėdavo per kiekvienas Kalėdas. Paskui pasigirdo sirenos.

Arija žvilgtelėjo į drauges.

– Kas čia darosi?

– Ar manote, kad... – sušnabždėjo Spenserė.

– O jeigu Elė... – pradėjo sakyti Hana.

– Mergaitės! – pasigirdo balsas joms už nugarų. Elė stovėjo svetainės tarpduryje. Jos rankos buvo nuleistos, o veidas išblyškęs – toks baltas, kokio dar niekad nebuvo mačiusios.

– Kas atsitiko? – paklausė visos drauge.

Elė atrodė susirūpinusi.

– Nežinau. Bet aš dėl to nekalta.

Sirenos kaukė vis arčiau ir arčiau... kol greitosios pagalbos automobilis įsuko į Kavano keliuką. Medicinos darbuotojai iššoko iš automobilio ir nuskubėjo prie namelio medyje. Kopėčios kabojo nuleistos žemyn.

– Ele, kas atsitiko? – Spenserė pasisuko ir patraukė durų link. – Tu turi mums pasakyti, kas nutiko.

Elė išsekė paskui ją.

– Spense, nereikia!

Hana ir Arija susižvalgė; jos bijojo eiti į lauką. Kas nors galėjo jas pamatyti.

Spenserė atsitūpė už krūmo ir pažvelgė per gatvę. Tobio medžio namelio lange žiojėjo bjauri, dantyta skylė. Ji išgirdo, kad kažkas atropoja prie jos.

– Tai aš, – sušnabždėjo Elė.

– Kas... – pradėjo Spenserė, tačiau nespėjo užbaigti, nes pamatė iš medžio besileidžiantį mediką, kuris kažką laikė rankose. Ar Tobis sužeistas ? O gal jis... negyvas ?

Mergaitės ir viduje, ir lauke sužiuro ištempusios kaklus. Jų širdys ėmė neramiai daužytis. O paskui akimirkai apmirė.

Medikas laikė ne Tobį. Tai buvo Džena.

Po keleto minučių Elė ir Spenserė grįžo į vidų. Elė papasakojo joms, kas atsitiko, beveik su klaikiu šaltakraujiškumu: fejerverkas išdaužė stiklą ir pataikė į Dženą. Niekas nematė jos, uždegančios raketą, taigi jos saugios, kol tylės. Šiaip ar taip, tai buvo Tobio fejerverkas. Jei policininkai norės ką nors apkaltinti, apkaltins jį.