Сара Шепард - Merginos be ydų

Visą naktį jos verkė ir glėbesčiavosi, užmigdavo ir vėl nubusdavo. Spenserė buvo tokia priblokšta, kad valandų valandas gulėjo susirietusi į kamuoliuką ir netardama nė žodžio junginėjo televizoriaus kanalus nuo „E!“ iki „Cartoon Network“ ir „Animal Planet“. Kai jos atsibudo rytojaus dieną, visos naujienos sukosi apie įvykius kaimynystėje: kažkas prisiėmė kaltę.

Tobis.

Mergaitės pamanė, kad tai pokštas, tačiau vietinis laikraštis patvirtino, jog Tobis prisipažino savo namelyje medyje žaidęs su uždegtu fejerverku, tas netyčia pataikęs seseriai į veidą... ir dėl to ji apako . Mergaitės susibūrė Elės virtuvėje aplink stalą ir laikėsi susiėmusios už rankų, kai Elė garsiai perskaitė apie vakarykščius įvykius. Dabar joms palengvėjo, tačiau... jos žinojo tiesą.

Keletą dienų Džena ligoninėje buvo ištikta isterijos ir sutrikusi. Kai jos klausdavo, kas atsitiko, ji tiesiog negalėjo prisiminti. Ji sakė negalinti atsiminti visiškai nieko, kas įvyko prieš nelaimę. Anot gydytojų, tai galėjo būti potrauminis stresas.

Rouzvudo vidurinėje mokykloje Dženos garbei buvo surengtas susirinkimas tema „Nežaiskite su fejerverkais“, po kurio vyko labdaros šokiai ir buvo pardavinėjami kepiniai. Mergaitės, ypač Spenserė, dalyvavo labai uoliai, nors, be abejo, jos apsimetė nežinančios ničnieko apie tai, kas atsitiko. Jeigu kas nors paklausdavo, jos atsakydavo, jog Džena buvusi miela mergaitė ir viena artimiausių jų bičiulių. Daugelis mergaičių, kurios nebuvo nė žodžiu persimetusios su Džena, sakė tą patį. O Džena niekad nebegrįžo į Rouzvudo mokyklą. Ji išvyko į specialią aklųjų mokyklą Filadelfijoje, ir po tos nakties jos niekas nebematė.

Negeri dalykai Rouzvude būdavo švelniai nustumiami į užmarštį, ir Tobis nebuvo išimtis. Likusį mokslo metų laiką tėvai mokė Tobį namuose. Praėjo vasara, ir kitais mokslo metais Tobis iškeliavo į pataisos mokyklą Meine. Jis išvyko paprastai, vieną gražią dieną rugpjūčio viduryje. Tėvas nuvežė jį į geležinkelio stotį, iš kur jis vienas traukiniu pasiekė oro uostą. Merginos stebėjo, kaip jo šeima tą pačią popietę nugriovė medžio namelį. Tarsi jie būtų norėję ištrinti visus įmanomus Tobio egzistavimo pėdsakus.

Praėjus porai dienų nuo Tobio išvykimo Elės tėvai visas mergaites nusivežė pastovyklauti į Pokono kalnus. Visos penkios plaukiojo putojančiomis kalnų upėmis ir karstėsi po uolas, o ežero pakrantėje kaitinosi saulėje. Naktimis, kai pokalbis pakrypdavo apie Tobį ir Dženą – o tą vasarą taip dažnai atsitikdavo, – Elė primindavo, kad jos niekada niekam jokiu būdu negali apie tai prasitarti. Jos turėtų saugoti paslaptį amžinai... ir tai jų draugystę susaistė visiems laikams. Tą naktį, kai jos užsidarė penkiems asmenims skirtoje palapinėje su kašmyro gobtuvais ant galvų, Elė visoms išdalino plonas šviesias apyrankes, simbolizuojančias įžadą. Ji užrišo apyrankę kiekvienai ant riešo ir paliepė kartoti su ja: „Pažadu neprasitarti iki pat savo mirties valandos.“

Paskui Spenserė, Hana, Emilija, Arija susėdo ratu ir visos pakartojo Elės frazę. Elė užsirišo apyrankę paskutinė. „Iki pat savo mirties valandos“, – sušnabždėjo ji užrišusi mazgelį ir rankas prispaudusi prie krūtinės. Mergaitės sėdėjo tvirtai susikibusios už rankų. Nepaisant bauginančių aplinkybių, jos jautėsi laimingos, kad yra drauge.

Mergaitės ryšėjo apyrankes prausdamosi, per pavasario ato­stogų išvyką į Vašingtoną ir kolonijinių laikų Viljamsburgą – arba, Spenserės atveju, kelionėje į Bermudus, – nenusiimdavo ir žolės riedulio treniruotėse, kur netrūkdavo purvo, ir gripo epidemijos metu. Elė sugebėjo savo apyrankę išsaugoti švariausią, tarsi nešvara būtų suteršusi apyrankės idėją. Kartais jos pridėdavo pirštus prie apyrankės ir sušnabždėdavo: „Iki pat savo mirties valandos“, – kad primintų sau, kokios jos artimos. Tai tapo jų slaptažodžiu; jos visos žinojo, ką tai reiškia. Elė tai ištarė ir kiek mažiau nei po metų, paskutinę mokslo metų dieną, kai jos jau buvo septintokės ir kai susiruošė kartu praleisti vasaros pradžios naktį. Niekas iš jų nežinojo, kad vos po keleto valandų Elė pradings.

Ir kad tai galbūt bus paskutinė jos diena prieš mirtį.

1

Ir mes manėme, kad buvome draugės

Spenserė Hastings stovėjo ant žalios Rouzvudo abatijos pievelės su trimis buvusiomis draugėmis Hana Marin, Arija Montgomer ir Emilija Filds. Merginos liovėsi bendravusios daugiau nei prieš trejetą metų, tuojau po paslaptingo Elison Dilaurentis dingimo, tačiau šiandien jos ir vėl susitiko Elison atminimo pamaldose. Prieš dvi dienas statybininkai surado Elison palaikus po betono plokšte už namo, kuriame ji kadaise gyveno.

Spenserė dar sykį žvilgtelėjo į žinutę, kurią ką tik gavo savo „Sidekick“ telefonu.

Aš vis dar čia, kalės. Ir aš viską žinau. – E

– O Dieve, – sušnabždėjo Hana. Jos „BlackBerry“ ekrane buvo ta pati žinutė. Tas pats sakinys buvo Arijos „Treo“ ir Emilijos „Nokia“. Per pastarąją savaitę jos visos gavo elektroninių laiškų, telefono žinučių ir pranešimų vietiniu interneto tinklu iš kažkokio asmens, pasirašančio E . Pranešimai dažniausiai būdavo susiję su septintosios klasės įvykiais, su tuo laiku, kai pradingo Elė, tačiau juose buvo minimos ir šviežios paslaptys... tai, kas atsitiko dabar.

Spenserė manė, kad E galėjo būti Elison, – kad ji tiesiog iš kažkur sugrįžo, tačiau dabar tai jau buvo nediskutuotina, tiesa? Elės kūnas buvo suiręs po betonu. Ji buvo... mirusi... seniai seniai.

– Ar manote, kad tai... Dženos Atvejis? – sušnabždėjo Arija, ranka brūkšteldama sau per prakaulų žandikaulį.

Spenserė įmetė savo telefoną atgal į „Kate Spade“ tvido krepšį.

– Mes neturėtume apie tai kalbėtis čia. Kas nors gali išgirsti. – Ji nervingai žvilgtelėjo į abatijos laiptus, kur ką tik stovėjo Tobis ir Džena Kavano. Spenserė nebuvo mačiusi Tobio nuo tada, kai pradingo Elė, o Dženą tą nelemtą naktį matė suglebusią rankose mediko, kuris ją iškėlė iš medžio namelio.

– Sūpynės? – sušnabždėjo Arija, turėdama galvoje Rouzvudo mokyklos pradinukų žaidimų aikštelę. Tai buvo jų sena susitikimų vieta.

– Puiku, – pritarė Spenserė, braudamasi per gedėtojų minią. – Susitiksime ten.

Buvo vėlyva giedros rudens dienos popietė. Oras kvepėjo obuoliais ir laužo dūmais. Dangumi plaukė karšto oro balionas. Ši diena puikiausiai tiko vienos gražiausių Rouzvudo mergaičių atminimo pamaldoms.

Aš viską žinau.

Spenserę nukrėtė šiurpas. Tai turėjo būti blefas. Kad ir kas tas E būtų, negalėtų žinoti visko . Tik jau ne apie Dženos Atvejį... ir, žinoma, ne apie paslaptį, kurią žinojo tiktai Spenserė ir Elė. Tą naktį, kai Dženą ištiko nelaimė, Spenserė matė tai, ko jos draugės nematė, tačiau Elė išgavo jos pažadą nesakyti to niekam, net Emilijai, Arijai ir Hanai. Spenserė norėjo joms papasakoti, tačiau taip ir nepapasakojo, taigi pasistengė užmiršti ir apsimetė, kad to niekad nebuvo.

Tačiau... tai atsitiko.

Tą gaivią, pavasarišką balandžio naktį šeštoje klasėje Elei iššovus fejerverką į namelio medyje langą Spenserė iš karto išbėgo į lauką. Ore tvyrojo kvapas, tarsi degtų plaukai. Ji pamatė mediką, siūbuojančiomis virvinėmis kopėčiomis nukeliantį Dženą iš medžio.

Elė stovėjo šalia.

– Ar tu tai padarei tyčia? – paklausė išsigandusi Spenserė.

– Ne! – sugriebė Spenserės ranką Elė. – Tai buvo...