Сара Шепард - Merginos be ydų

– Bet aš jau supratau!

Hana Marin nenorėjo švaistyti savo laisvalaikio nudegimų klinikoje. Jeigu jau ji turi užsiimti savanoriška veikla, kodėl tai negalėtų būti kas nors prašmatnaus? Pavyzdžiui, JT su Nikole ir Andželina?

– Dėl to jau sutarta, – šiurkščiai nukirto ponia Marin. Ir šūktelėjo į telefoną: – Karsonai? Ar jau padarei maketus?

Hana sėdėjo kietai suspaudusi kumščius. Tiesą sakant, ji norėjo užlipti į savo kambarį, persirengti gedulingus drabužius – ar tai dėl jų jos šlaunys atrodė milžiniškos, ar tai tik atspindys durų stikle? – susitvarkyti makiažą, atsikratyti penkių svarų ir įkalti vodkos. Tada ji nusileistų žemyn ir pasirodytų visai kitokia.

Kai ji žvilgtelėjo į tėvą, jis silpnai šyptelėjo jai. Hanos širdis suspurdėjo. Jis sučiaupė lūpas, tarsi rengdamasis kažką sakyti, tačiau tada suskambo ir jo telefonas. Jis kilstelėjo pirštą, kad Hana palauktų.

– Keite? – atsiliepė jis.

Hanos širdis apmirė. Keitė . Žavioji, nuostabioji podukra.

Tėvas priglaudė telefoną prie skruosto.

– Ei! Na, ir kaip sekėsi kroso varžybose? Mažiau nei per aštuoniolika minučių? Tai nuostabu .

Hana nuo lėkštės pagriebė gabalą čederio sūrio. Kai ji lankėsi Anapolyje, Keitė nė nežiūrėjo į ją. Ji ir Elė, kuri važiavo su Hana morališkai jos palaikyti, susivienijo į nuostabiausių merginų sąjungą, ir Hanai ten nebuvo vietos. Dėl to Hana suėdė visus užkandžius, kokius tik pavyko rasti mylios atstumu, – tai nutiko tais laikais, kai ji dar buvo putli ir bjauri ir be perstogės valgydavo. Kai ji nusitvėrė kone plyštančio pilvo, tėvas pakratė ją už mažojo pirštelio ir paklausė: „Ar paršeliui bloga?“ Visiems girdint. Tada Hana nulėkė į tualetą ir susigrūdo dantų šepetėlį į gerklę.

Čederio gabalas lūkuriavo priešais Hanos burną. Giliai įkvėpusi, ji įbruko jį į servetėlę ir išmetė į šiukšlių dėžę. Visa tai atsitiko labai seniai... kai ji buvo dar visai kitokia Hana. Ir tik Elė žinojo apie tai, bet ankstesnioji Hana buvo užmiršta.

3

Gal kur nors galima užsirašyti į amišų bendruomenę?

Emilija Filds stovėjo priešais „Pilkojo arklio“ užeigos namus, aptriušusį mūrinį pastatą, kuriame Nepriklausomybės karo metais veikė ligoninė. Dabartinis savininkas viršutinius pastato aukštus perdarė į viešbutį pasiturintiems miesto svečiams ir įrengė natūralaus maisto kavinę pirmame aukšte. Emilija spoksojo pro kavinės langus į savo bendraklasius ir jų šeimų narius, valgančius riestainius su rūkyta lašiša, suslėgtus itališkus sumuštinius ir milžiniškas salotų porcijas. Visi buvo ištikti to paties po laidotuvių užpuolančio alkio.

– Smagu, kad atėjai.

Emilija atsisuko ir pamatė Mają Sen Žermen, palinkusią virš terakotinės vazos su bijūnais. Maja paskambino Emilijai, jau išėjusiai iš Rouzvudo mokyklos žaidimų aikštelės, ir paklausė, ar juodvi galėtų čia susitikti. Kaip ir Emilija, Maja tebevilkėjo gedulingus drabužius – juodą, trumpą klostytą aksominį sijoną, juodus batelius ir juodą berankovį megztinį su dailiais apykaklės nėriniais. Kaip ir Emilijos atveju, atrodė, kad Maja gedulingus apdarus taip pat išsitraukė iš tolimiausio savo spintos kampo.

Emilija liūdnai šyptelėjo. Sen Žermenai atsikraustė į buvusį Elės namą. Kai darbininkai ėmė rausti žemę prie neužbaigto Dilaurenčių vasarnamio, ketindami įrengti Sen Žermenams teniso kortą, po betono plokšte jie surado suirusį Elės lavoną. Nuo tada naujienų furgonai, policijos automobiliai ir smalsūs žioplinėtojai būriavosi aplink namą adresu 24/7. Kol viskas nurims, Majos šeima persikėlė į užeigos namus.

– Sveika. – Emilija apsižvalgė. – Ar taviškiai taip pat valgo priešpiečius?

Maja papurtė purias rudai juodas garbanas.

– Jie išvyko į Lankasterį. Į gamtos prieglobstį ar panašiai. Tiesą sakant, jie ištikti šoko, taigi gyvenimas ramioje aplinkoje galbūt jiems bus į naudą.

Emilija šyptelėjo įsivaizduodama, kaip Majos šeima mėgina įsilieti į amišų bendruomenę mažyčiame miestelyje į vakarus nuo Rouzvudo.

– Gal nori užeit į mano kambarį? – paklausė Maja, kilstelėdama antakį.

Emilija timptelėjo žemyn sijoną – nuo plaukiojimo jos kojos tapo raumeningos – ir akimirką sudvejojo. Jeigu Majos šeimos nėra, jos bus vienos. Kambaryje. Su lova.

Kai Emilija ir Maja susitiko pirmą sykį, Emilija buvo tarsi apsėsta. Ji troško draugės, kuri galėtų pakeisti Elę. Elė ir Maja buvo panašios daugeliu atžvilgių – abi buvo bebaimės ir linksmos ir atrodė esančios vienintelės pasaulyje, kurios supranta tikrąją Emiliją. Abi siejo ir dar kai kas: Emilija joms jautė šį tą neįprasto .

– Eime, – ir Maja patraukė į viešbučio pusę. Emilija, nesusivokdama, ką dar galėtų daryti, nusekė paskui.

Ji sekė paskui Mają girgždančiais, vingiuotais užeigos laiptais į 1776-ąjį kambarį. Viduje kvepėjo drėgna vilna. Kambaryje buvo nelygios pušinės grindys, didžiulė, išklibusi lova su baldakimu ir milžinišku juokingu apklotu ir mįslingas įrenginys kampe, atrodąs tarsi sviesto muštuvis.

– Tėvai mudviem su broliu užsakė atskirus kambarius, – pasakė Maja ir atsisėdo ant girgžtelėjusios lovos.

– Puiku, – atsakė Emilija, pritūpdama ant išklerusio krėslo krašto, kadaise, ko gero, priklausiusio Džordžui Vašingtonui.

– Tai kaip laikaisi? – palinko į jos pusę Maja. – Viešpatie, mačiau tave per laidotuves. Tu atrodei... priblokšta.

Šviesiai rudos Emilijos akys priplūdo ašarų. Ji iš tiesų buvo priblokšta dėl Elės. Emilija pastaruosius trejetą su puse metų praleido vildamasi, kad Elė vieną dieną pasirodys jos priemenėje kaip visada sveika ir švytinti. Ir kai ji ėmė gauti žinutes iš E , buvo įsitikinusi, kad Elė sugrįžo. Kas dar būtų galėjęs tai žinoti? Tačiau dabar Emilija tikrai žinojo, kad Elė iš tiesų mirusi. Visiems laikams. Negana to, kažkas žinojo jos didžiausią paslaptį – kad ji buvo įsimylėjusi Elę ir kad tas pats jai atsitiko su Maja. Gali būti, kad tas kažkas žinojo tiesą ir apie tai, ką jos padarė Dženai.

Emilija jautėsi blogai, nes nepasakė senoms savo draugėms, kas buvo jai siųstose žinutėse nuo E . Tačiau ji... negalėjo . Vienas raštelis buvo ant jos seno meilės laiško, kurį ji siuntė Elei. Ironiška tai, kad ji galėjo su Maja pasišnekėti apie laiškelio turinį, tačiau baiminosi prasitarti apie E .

– Manau, aš vis dar gerokai sukrėsta, – pagaliau ištarė ji, jausdama beprasidedantį galvos skausmą. – Nors, žinoma... Ir labai pavargusi.

Maja nusispyrė batus.

– Ir kodėl gi tau nesnūstelėjus? Tu tikrai nepasijusi geriau sėdėdama šitame kankinimų krėsle.

Emilija įsikibo į krėslo ranktūrius.

– Aš...

Emilija paplekšnojo per lovą.

– Atrodai taip, tarsi tave reiktų apkabinti.

Apkabinimas tikrai būtų ne pro šalį. Emilija nusibraukė šviesiai rusvus plaukus nuo akių ir prisėdo ant lovos šalia Majos. Jų kūnai ėmė smelktis vienas į kitą. Per marškinėlių audinį Emilija jautė Majos šonkaulius. Ji buvo tokia smulkutė, kad Emilija būtų kone galėjusi pakelti ją ir apsivynioti aplink save.

Jos atšlijo viena nuo kitos ir jų veidai sustingo vos per keletą colių vienas nuo kito. Majos akys buvo anglies juodumo, o rainelėse spindėjo mažyčiai aukso taškeliai. Maja lėtai pakreipė Emilijos smakrą. Iš pradžių ji švelniai ją pabučiavo. Paskui stipriau.

Emilija pajuto plūstelint pažįstamą jaudulį, kai Majos ranka palietė jos sijono kraštą. Staiga ji šmurkštelėjo po sijonu. Prisilietimas buvo šaltas ir netikėtas. Emilija atsimerkė ir atšoko į šalį.