Сара Шепард - Merginos be ydų

Maikas susiraukė.

– Ten pilna purvinų hipių. Be to, aš treniruojuosi.

Arija pavartė akis. Maikas kraustėsi iš galvos dėl žaidimo Rouzvudo mokyklos lakroso komandoje, jis netgi nepasivargino nusirengti tamsiai pilko laidotuvių kostiumo prieš pradėdamas treniruotis. Jos brolis buvo tipiškas Rouzvudo gyventojas – dėvėjo purviną baltą beisbolo kepuraitę, iš rankų nepaleisdavo „Play­Station“, taupė pinigus tamsiai žaliam „Jeep Cherokee“, kurį norėjo įsigyti vos sulaukęs šešiolikos. Deja, buvo akivaizdu, kad jiedu yra to paties genofondo – Arija ir brolis buvo aukšti, turėjo melsvai juodus plaukus ir įsimintinus kampuotus veidus.

– Ką gi, aš ketinu nusitašyti, – pasakė jinai jam. – Ar tu tik­ras, kad nori treniruotis?

Maikas įsmeigė savo pilkai melsvas akis į ją, mėgindamas apdoroti informaciją.

– O tu slapta nenutempsi manęs į poezijos skaitymus?

Ji papurtė galvą.

– Mes susirasime patį bjauriausią, kokį tik pajėgsime, koledžo barą.

Maikas gūžtelėjo ir nuleido lakroso lazdą.

– Varom, – pasakė jis.

Maikas įsmuko į nišą.

– Ši vieta veža.

Jie atėjo į „Victory Brewery“ – iš tiesų bjauriausią barą, kokį tik galėjo rasti. Prie jo šliejosi pirsingo salonas ir „Hippie Gypsy“ parduotuvė, pardavinėjanti „hidroponines sėklas“ – bakst, bakst. Ant šaligatvio priešais barą matėsi vėmalų dėmė ir stovėjo pusantro šimto kilogramų sveriantis pusaklis apsauginis, rankos mostu įleidęs juos į vidų, per daug įnikęs į „Dubs“ žurnalą, kad pasidomėtų jų dokumentais.

Baras buvo tamsus ir purvinas, tolumoj stovėjo aptriušęs teniso stalas. Ši vieta labai priminė „Snooker’s“, kitą nešvarų Holio studentų barą, tačiau Arija prisiekė niekados ten nebekelti kojos. Prieš dvi savaites „Snooker’s“ bare ji sutiko žavų vaikiną, vardu Ezra, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis ne tik mielas vaikinas, bet ir anglų kalbos dėstytojas – jos mokytojas. E atsiuntė Arijai erzinantį tekstą apie Ezrą, ir kai Ezra atsitiktinai pamatė E žinutę, jis nusprendė, kad Arija išplepėjo apie juodu visai mokyklai. Taip pasibaigė Arijos romanas su Rouzvudo mokytoju.

Padavėja su nenormaliai didelėmis krūtimis ir supintomis kasomis atėjo prie jų nišos ir įtariai žvilgtelėjo į Maiką.

– Ar jau turi dvidešimt vienerius?

– O, taip, – atsakė Maikas, sunerdamas rankas ir atsiremdamas į stalą. – Tiesą sakant, man dvidešimt penkeri.

– Norėtume ąsotį „Amstel“ alaus, – įsiterpė Arija, koja baksnodama Maikui po stalu.

– Ir, – pridūrė Maikas, – aš dar norėčiau taurelės „Jėgerio“.

Padavėja žvilgtelėjo į juos skausmingai susiraukusi, tačiau sugrįžo su ąsočiu alaus ir taurele gėrimo. Maikas išgėrė „Jėgerio“ ir nutaisė susirūpinusį, mergaitišką veidą. Jis trinktelėjo stikliuką ant apdaužyto medinio stalo ir įsistebeilijo į Ariją.

– Manyčiau, aš įsikirtau, kodėl tu elgiesi kaip beprotė. – Maikas prieš savaitę pasakė, kad Arija jam atrodanti keistesnė nei anksčiau, ir jis pažadėjo išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko.

– Mirštu iš nekantrumo, – ramiai atsakė Arija.

Maikas nelyg profesorius sunėrė pirštus, kaip tai dažnai darydavo jų tėvas.

– Manau, kad tu slapta šoki „Turbulencijoje“.

Arija nusikvatojo taip garsiai, kad alus kliūstelėjo net į nosiaryklę. „Turbulencija“ buvo striptizo baras miesto pakraštyje, prie oro uosto su vienu pakilimo taku.

– Pora vaikinukų sakė matę merginą einančią tenai, ir ji atrodė visai kaip tu, – paaiškino Maikas. – Nuo manęs gali neslėpti. Tylėsiu kaip žemė.

Arija atsargiai timptelėjo pačios nusimegztą moheros liemenėlę. Ji numezgė tokią sau, Elei ir kitoms draugėms dar šeštoje klasėje ir užsisegė ją į Elės laidotuves, norėdama pagerbti draugę. Deja, šeštoje klasėje Arijos krūtinės dydis buvo kone per pusę mažesnis ir dabar liemenėlė pragariškai graužė.

– Vadinasi, tu nemanai, jog aš elgiuosi keistai, nes a) mes grįžome į Rouzvudą ir aš jo negaliu pakęsti ir b) mano sena geriausia draugė rasta negyva?

Maikas gūžtelėjo.

– Maniau, kad iš tiesų tu nemėgai tos mergaitės.

Arija apsižvalgė. Būdavo akimirkų, kai tikrai nemėgdavo Elės, tai tiesa. Ypač, kai Elė nežiūrėdavo į ją rimtai arba mėgindavo iš Arijos išgauti pikantiškų smulkmenų apie Meriditę ir Baironą.

– Tu klysti, – sumelavo ji.

Maikas vėl įsipylė alaus į savo bokalą.

– Argi tai ne sumautas dalykas, kad ji kaip kokia šiukšlė buvo įmesta į duobę? Ir dar betono užpilta ant jos.

Arija susigūžė ir užsimerkė. Jos brolis neturėjo nė lašo taktiškumo.

– Ar manai, kad ją kas nors nužudė? – paklausė Maikas.

Arija gūžtelėjo. Tai buvo klausimas, kuris ją persekiojo ir kurio niekas iki šiol nebuvo uždavęs. Elei skirtose pamaldose niekas neįvardijo, kad ji buvo nužudyta , tik tai, kad ji buvo surasta . Bet kas gi tai dar galėjo būti, jeigu ne žmogžudystė? Elė rengėsi kartu su jomis praleisti naktį, o paskui staiga dingo. Ir po trejų metų jos lavonas atrastas duobėje, užpakaliniame jos kieme.

Arija spėliojo, ar E ir Elės žudikas susiję – o gal tai turi ryšį ir su Dženos Atveju? Kai Dženai atsitiko nelaimė, Arijai pasirodė, kad ji matė kažką už Elės prie Tobio medžio namelio. Vėliau tą naktį ji nubudo išgąsdinta sapno ir nusprendė, kad reiktų apie tai paklausti Elės. Ji surado ją su Spensere besišnabždančias už uždarytų vonios kambario durų, tačiau kai Arija pasiprašė įleidžiama, Elė pasakė jai, kad eitų miegoti. Iš ryto Tobis prisipažino, kad tai jo kaltė.

– Galiu lažintis, kad žudikas yra tas, apie kurį nė nepagalvotum, – pasakė Maikas. – Na... kas nors, ko tu neįtartum trilijoną metų.

Jo akys nušvito.

– Pavyzdžiui, ponia Kreikroft?

Ponia Kreikroft buvo pagyvenusi jų kaimynė iš dešinės. Kartą ji į „Poland Spring“ mineralinio vandens butelį monetomis pririnko penkis tūkstančius dolerių ir vietiniame monetų keitimo automate mėgino pakeisti jas į banknotus. Vietinė televizija transliavo apie ją reportažą ir taip toliau.

– Taigi, tu išnarpliojai bylą, – ištarė Arija be jokios išraiškos.

– Na, kažkas panašaus. – Maikas pabarškino savo kaulėtais pirštais į stalą. – Dabar, kai žinau, kas tau darosi, galiu sutelkti dėmesį į Elę D.

– Varyk.

Jeigu policijai neužtenka įgūdžių surasti Elei jos užpakaliniame kieme, Maikas puikiausiai gali išmėginti savo jėgas.

– Manau, mudu turėtume pažaisti alaus tenisą, – pasakė Maikas ir, Arijai nespėjus atsakyti, jis jau turėjo keletą stalo teniso kamuoliukų ir tuščią alaus bokalą. – Tai mėgstamiausias Noelio Kano žaidimas.

Arija kvailai išsišiepė. Noelis Kanas buvo vienas turtingiausių mokyklos vaikų ir pats tipiškiausias Rouzvudo vaikinukas, ir dėl to jis buvo Maiko idealas. O juokingiausia buvo tai, kad, regis, jis mėgino kabinti Ariją, bet ji iš visų jėgų bandė nuo to išsisukti.

– Palinkėk man sėkmės, – ištarė Maikas, rankoje laikydamas paruoštą teniso kamuoliuką. Jis nepataikė į bokalą, ir kamuoliukas nuo stalo nulėkė ant grindų.

– Dabar ligi dugno, – monotoniškai išdudeno Arija, ir jos brolis abiem rankom nustvėrė bokalą ir visą alų susivertė į gerklę.

Antrą sykį Maikas bandė kamuoliuku pataikyti į Arijos bokalą, tačiau ir vėl nepataikė.

– Kaip jis užknisa!

Arija kikeno iš brolio, nuo išgerto alaus ji jautėsi šiek tiek apsvaigusi.