Сара Шепард - Merginos be ydų

Spenserė nusišluostė ašaras ir įsispoksojo į bjaurų spjaudalą savo nosinėje – apkramtytą mango gabalėlį. Jis atrodė visai taip, kaip ji jautėsi.

6

Labdara nėra labai jau maloni

Antradienio popietę Hana pasitaisė puošnią kreminę liemenėlę ir apsmukusį kašmyro megztinį, kuriuo persirengė grįžusi iš mokyklos, ir ryžtingai ėmė lipti „William Atlantic“ plastinės chirurgijos ir nudegimų reabilitacinės klinikos laiptais. Jeigu kreiptumeisi dėl nudegimų, vadintum ją Viljamo Atlantu. Jeigu kiltų problemų su gerybiniais navikais, sakytum, kad eini į Bilo paplūdimį.

Pastatas buvo apsuptas medžių, tik mažytis mėlyno dangaus ruoželis švytėjo pro didingas, viską gožiančias viršūnes. Oras kvepėjo laukinėmis gėlėmis. Buvo puiki ankstyvo rudens popietė, kurią galėjo leisti gulėdama užmiesčio klubo baseine ir stebėdama tenisą žaidžiančius vaikinus. Tinkamiausia popietė prabėgti šešioms mylioms ir sudeginti kalorijoms, nes vakar vakare, sujaudinta tėčio apsilankymo, susikimšo dėžutę traškučių. Tai galėjo būti puiki popietė netgi stebėti skruzdėlynui ar prižiūrėti šešiamečiams berniūkščiams dvyniams, gyvenantiems kaimynystėje. Būtų buvę geriau bet kas, tik ne tai, ką ji turėjo šiandien daryti – savanoriškai darbuotis nudegimų klinikoje.

Savanorystė Hanai buvo keiksmažodis. Paskutinį sykį su ja susidūrė septintoje klasėje, kai vyko Rouzvudo vidurinės mokyk­los labdaringas madų demonstravimas. Mokyklos merginos vilkėjo dizainerių sukurtas sukneles ir vaikštinėjo ant pakylos; žmonės siūlydavo drabužių kainą ir tie pinigai atitekdavo labdarai. Elė vilkėjo nuostabią, siaurą ir aptemptą „Calvin Klein“ suknelę ir kažkokia perkarusi turtuolė pasiūlė už ją tūkstantį dolerių. Na, o Hana įsispraudė į įmantriai puošnią, neoninės spalvos išsigimėlišką „Betsey Johnson“ suknelę, su kuria atrodė dar storesnė, nei buvo. Vienintelis asmuo, pasiūlęs pinigų už drabužį, buvo jos tėtis. Po savaitės tėvai pasakė, kad jiedu skiriasi.

O dabar tėtis sugrįžo. Na, kažkas panašaus.

Kai Hana pagalvodavo apie vakarykštį tėvo pasirodymą, apimdavo svaigulys, nerimas ir pyktis vienu metu. Nuo pat savo pasikeitimo ji svajodavo apie akimirką, kai pamatys jį. Ji liekna, populiari ir šaltakraujiška. Svajonėse jis visados pasirodydavo su Keite, kuri būdavo sustorėjusi ir spuoguota, ir šalia jos Hana atrodydavo dar nuostabesnė.

– Uch! – šūktelėjo ji. Kažkas ėjo pro duris lauk tuo pat metu, kai ji žengė į vidų.

– Žiūrėk, kur eini, – burbtelėjo sutiktoji. Hana pažvelgė į ją. Ji stovėjo prie dvigubo stiklo durų, šalia peleninės ir didelėje vazoje augančių raktažolių. O pro duris ėjęs asmuo buvo... Mona.

Hana iš nuostabos išsižiojo. Tokia pat nuostabos išraiška šmėkštelėjo ir Monos veidu. Juodvi nužvelgė viena kitą.

– Ką čia veiki? – paklausė Hana.

– Lankiau mamos draugę. Pasididino krūtis. – Hana permetė savo blyškių plaukų sruogą per strazdanotą petį. – O tu?

– Hm, aš irgi.

Hana atidžiai apžiūrinėjo Moną. Jos melo radaras signalizavo, kad Mona gali meluoti. Kita vertus, Mona apie ją galėjo pagalvoti lygiai tą patį.

– Ką gi, aš nešdinuosi. – Mona trūktelėjo savo vyšnių spalvos krepšį. – Paskambinsiu tau vėliau.

– Gerai, – tarstelėjo Hana. Ir juodvi nuėjo į skirtingas puses. Hana atsisuko, žvilgtelėjo į Moną ir pamatė, kad jos draugė padarė lygiai tą patį.

– O dabar atkreipk dėmesį į tai, – pasakė vyriausioji slaugytoja Ingrida, apkūni stojiška vokietė. Juodvi buvo apžiūros kabinete ir Ingrida mokė Haną, kaip reikia pakeisti šiukšliadėžes. Tarsi tai būtų sudėtinga.

Visi tyrimų kambariai buvo nudažyti avokado spalva, o ant sienų kabojo tiktai niūrūs, odos ligas vaizduojantys plakatai. Ingrida Haną paskyrė darbuotis ambulatorinių ligonių apžiūros kabinetuose; vieną dieną, jeigu Hanai gerai seksis, galbūt jai bus leista išvalyti ir stacionaro ligonių palatas – ten guli nukentėjusieji dėl rimtų nudegimų. Kaip jai pasisekė!

Ingrida ištraukė šiukšlių maišą.

– Šis maišas keliauja į mėlyną konteinerį, stovintį vidiniame kieme. Tu taip pat privalai ištuštinti ir infekcinių atliekų šiukšliadėžes. – Ji mostelėjo į lygiai taip pat atrodančią šiukšlių dėžę. – Šios atliekos turi visą laiką būti atskirai nuo kitų šiukšlių. Ir dar tu turi mūvėti jas. – Ji ištiesė Hanai lateksinių pirštinių porą. Hana žvilgtelėjo į jas taip, tarsi šios būtų išteptos infekcinėmis atliekomis.

Paskui Ingrida mostelėjo žemyn į vestibiulio pusę.

– O štai ten yra kiti dešimt kabinetų, – paaiškino jinai. – Ištuštink šiukšliadėžes ir visuose nušluostyk stalviršius. O tada susirask mane.

Stengdamasi nekvėpuoti – ji negalėjo pakęsti antiseptikų kvapo, kuriuo ligoninėse dvokdavo sergantieji, – Hana sunkiai nupėdino prie sieninės spintos pasiimti šiukšlių maišelių. Ji žvilgtelėjo į vestibiulį, mėgindama pamatyti, kurgi tos stacionaro ligonių palatos. Džena čia gulėjo. Pastaruoju metu daugybė dalykų jai primindavo Dženos Atvejį, nors ji ir stengėsi mesti tai iš galvos. Buvo labai sunku susitaikyti su mintimi, kad kažkas žino – ir gali apie tai papasakoti.

Nors Dženos Atvejis buvo nelaimingas atsitikimas, Hana kartais jausdavosi, lyg tai būtų ne visai tiesa. Elė buvo praminusi Dženą Snieguole, kaip kino filme „Snieguolė ir septyni nykštukai“, nes Džena buvo erzinančiai panaši į Disnėjaus sukurtą personažą. Hana taip pat manė, kad Džena atrodo kaip Snieguolė, tačiau gerąja prasme. Džena nebuvo tokia tviskanti kaip Elė, ir vis dėlto savotiškai gražutė. Kartą Hanai dingtelėjo, kad galbūt vienintelis personažas iš Snieguolės, į kurį ji pati tikrai panaši, yra nykštukas Kvailiukas.

Taigi Elė buvo rimtai nusitaikiusi į Dženą, todėl šeštoje klasėje Hana pakeverzojo paskalą apie Dženos krūtis po popierinių rankšluosčių automatu mergaičių tualete. Prieš algebros pamoką ji ant Dženos kėdės užpylė vandens, kad ant jos kelnių užpakalio atsirastų dėmė ir ji atrodytų kaip apsišlapinusi. Ji tyčiojosi iš prancūziško Dženos akcento pamėgdžiodama ją per prancūzų kalbos pamoką... Ir kai medikai bogino Dženą iš namelio medyje, Hana jautėsi blogai. Ji viena iš pirmųjų buvo už tai, kad reikia pasišaipyti iš Tobio. Jos logika buvo tokia: Galbūt jeigu mes pasišaipysime iš Tobio, tai kartu pasityčiosime ir iš Dženos . Tarsi ji būtų norėjusi, kad įvyktų nelaimė.

Vestibiulio gale sučiužėjusios atsidarė automatinės durys ir nutraukė Hanos mintis. Ji sustingo, širdis pašėlo daužytis, krūtinę užtvindė noras, kad atvykėlis būtų Šonas, bet tai buvo ne jis. Susierzinusi iš savo megztinio kišenės ji išsitraukė „BlackBerry“ ir surinko jo numerį. Atsiliepė balso paštas, ir Hana atšaukė skambutį. Ji dar sykį pabandė paskambinti vildamasi, kad jis nespėjo sugraibyti telefono ir atsiliepti, tačiau ir vėl pasigirdo balso pašto atsakiklis.

– Sveikas, Šonai! – sučiulbo Hana po pyptelėjimo, stengdamasi atrodyti nerūpestinga. – Čia vėl Hana. Aš labai norėčiau pasikalbėti su tavimi, taigi, hm, tu žinai, kur mane rasti!

Ji šiandien jau buvo palikusi jam tris žinutes, kad popietę bus čia, tačiau Šonas neatsiliepė. Ji spėliojo, kad jis, ko gero, būsiąs N Klubo susirinkime – mat jis neseniai buvo pasirašęs nekaltybės įžadus, prisiekdamas neužsiimti seksu – niekada . Gal jis jai paskambins, kai susirinkimas pasibaigs. Arba... nepaskambins. Hana sunkiai nurijo seiles, stengdamasi kuo greičiau atsikratyti tokios minties.