Сара Шепард - Merginos be ydų

Lietingomis dienomis ji galėdavo blaiviausiai mąstyti, ir dabar jai akivaizdžiai reikėjo daug ką apgalvoti. Ji būtų susitvarkiusi su E problema papasakodama Elai apie Meriditę, jeigu taip būtų atsitikę anksčiau, prieš keletą metų. Jos tėvai būtų pasikalbėję, Baironas būtų prisiekęs, kad taip daugiau neatsitiks, ir taip toliau. Tačiau dabar, kai Meriditė vėl atsirado, viskas pasikeitė. Vakar vakare tėtis negrįžo namo vakarienės, – nes jam, hm, teko perskaityti ir įvertinti daug rašinių, – taigi Arija ir mama sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo televizijos šou „Jeopardy“ su sriubos dubenimis sterblėse. Tarp jų tvyrojo mirtina tyla. Esmė tokia, kad ir ji nežinojo, ką reiktų daryti, jeigu tėvai išsiskirtų.

Kildama į dar vieną kalvą, Arija spustelėjo akseleratorių – „Subaru“ įkalnėje nuolatos reikia papildomos galios. Tačiau, užuot padidinęs apsukas, variklis nutilo, o prietaisų skydelio šviesos užgeso. Automobilis ėmė atbulas riedėti nuo kalvos.

– Mėšlas, – sušnabždėjo Arija, trūktelėdama rankinį stabdį. Kai ji pabandė pasukti degimo raktelį, variklis neužsivedė.

Ji pažvelgė į tuščią dviejų juostų užmiesčio kelią. Virš galvos nugriaudėjo griaustinis, ir lietus prapliupo visu smarkumu. Arija ėmė raustis savo krepšyje, suprasdama, kad reiktų paskambinti vilkikui ar tėvams, kad jie atvažiuotų jos pasiimti, tačiau pasiknaisiojusi galiausiai suprato, kad telefoną paliko namie. Lietus pliaupė negailestingai, automobilio langai aprasojo.

– O Dieve, – sušnabždėjo Arija, pajutusi, kad tuoj ištiks klaustrofobijos priepuolis. Akyse sutavaravo tamsios dėmės.

Jai buvo pažįstamas šis nerimo jausmas: tai panikos priepuolis. Taip buvo nutikę jau keletą sykių. Iš pradžių po Dženos Atvejo, paskui po Elės dingimo, ir dar sykį tai įvyko Reikjavike, kai ji vaikščiojo Laugaveguro gatve ir skelbimų lentoje pamatė merginą, atrodančią lygiai kaip Meriditė.

Nurimk , pasakė sau. Tai tik lietus . Ji du kartus giliai įkvėpė, užsikimšo pirštais ausis ir pradėjo dainuoti „Frère Jacques“ – kažkodėl prancūziška versija suveikdavo. Pakartojus dainelę tris kartus, dėmės akyse pamažu ėmė nykti. Lietus iš uraganinės krušos virto paprasta liūtimi. Jai tereikėjo nueiti iki sodybos, kurią ji pravažiavo, ir paprašyti, kad leistų paskambinti. Stumtelėjusi atidarė automobilio duris, užsitraukė Rouzvudo mokyklos švarkelį ant galvos ir pasileido bėgti. Vėjo gūsis užvertė jos mini sijonėlį, ir ji įrioglino į didelę, dumbliną balą. Vanduo ėmė sunktis pro plonyčius aukštakulnių sandalų šonus.

– Velniai griebtų, – suniurzgė ji.

Jai tebuvo likę vos keliasdešimt metrų iki sodybos, kai pro šalį pralėkė tamsiai mėlyna „Audi“. Ji tėkštelėjo balos vandeniu ant Arijos, paskui sustojo prie „Subaru“. Galiausiai lėtai atbula atvažiavo iki jos. Vairuotojo stiklas nusileido.

– Kas nutiko?

Arija cyptelėjo, lietaus lašai varvėjo per jos nosies galiuką. Automobilį vairavo Šonas Ekardas, vaikinas iš jos klasės. Jis buvo tipiškas Rouzvudo vaikinas: šiugždantys marškinėliai, kremu įtrinta oda, grynai amerikietiški bruožai, brangus automobilis. Tik jis žaidė ne lakrosą, o futbolą. Ir nebuvo tas asmuo, kurį ji dabar būtų norėjusi matyti.

– Viskas gerai, – šūktelėjo jinai.

– Tiesą sakant, tu permirkusi. Pavėžėti?

Arija buvo tokia šlapia, kad jai jau atrodė, jog veidas darosi kaip džiovinta slyva. Šono mašina buvo sausa ir jauki. Taigi ji įsmuko į keleivio vietą ir užtrenkė duris.

Šonas patarė jai permirkusį švarkelį numesti ant galinės sėdynės. Paskui jis ištiesė ranką ir atsuko šilumą.

– Kur važiuosim?

Arija nusibraukė nuo kaktos susivėlusius, juodus karčiukus.

– Tiesą sakant, aš tik pasinaudosiu tavo telefonu ir galėsi važiuoti, kur norėsi.

– Gerai. – Šonas ėmė raustis kuprinėje, ieškodamas telefono.

Arija atsirėmė ir apsižvalgė. Šonas nebuvo išklijavęs automobilio vidaus roko grupių lipdukais kaip kai kurie vaikinai ir salonas netrenkė jaunuolio prakaitu. Atvirkščiai, jis kvepėjo keistu duonos ir šviežiai išmaudyto šuns šampūno kvapu. Jai prie kojų ant grindų gulėjo dvi knygos: „ Dzenbudizmas ir menas prižiūrėti motociklą“ ir „Pūkuotuko Tao“ .

– Mėgsti filosofiją? – Arija patraukė savo kojas, kad nesušlapintų knygų.

Šonas linktelėjo galvą.

– Na, taip. – Jis atrodė kiek sutrikęs.

– Aš taip pat skaičiau šias knygas, – pasakė Arija. – Ir dar šią vasarą domėjausi prancūzų filosofais, kai buvau Islandijoje. – Ji nutilo. Niekad anksčiau nebuvo kalbėjusi su Šonu. Prieš jai išvykstant į Europą Rouzvudo vaikinai jos vengdavo – ko gero, iš dalies dėl to jinai jų ir nekentė. – Hm, buvau kurį laiką išvykusi į Islandiją. Mano tėtis buvo gavęs atostogų moksliniam darbui.

– Žinau, – kreivai šyptelėjo Šonas.

Arija spoksojo į savo rankas.

– Ak. – Įsitvyrojo nesmagi tyla. Tiktai barbeno lietus ir rit­mingai švytavo priekinio stiklo valytuvai.

– Taigi tu skaitei Kamiu ir visa kita? – paklausė Šonas. Kai Arija linktelėjo, jis išsišiepė. – Vasarą perskaičiau „Svetimą“.

– Tikrai? – Arija kilstelėjo smakrą aukštyn, tarsi neabejotų, kad jis nesuprato, ką skaitęs. Ko gi galėtų ieškoti rimtose filosofinėse knygose tipiškas Rouzvudo vaikinas? Jeigu tai būtų Standartinio Įvertinimo Užduotis, tai santykis „tipiškas Rouzvudo vaikinas: skaito prancūzų filosofiją“ atitiktų santykį „amerikiečiai turistai Islandijoje: maitinasi visur, išskyrus McDonald’s“. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip.

Nesulaukusi Šono atsakymo, ji paėmė jo telefoną ir surinko namų numerį. Niekas nekėlė ragelio, o balso paštas neįsijungė – jie dar nebuvo įjungę atsakiklio. Paskui ji paskambino tėčio numeriu į mokyklą – jau beveik penkios, o ant šaldytuvo jis buvo prilipinęs savo darbo valandas nuo pusės keturių iki pusės šešių, laikas, kai jį galima rasti jo kabinete. Ir vėl niekas nekėlė ragelio.

Kai ji pagalvojo, kur arba... su kuo jis galėtų būti, Arijai akyse vėl ėmė ribuliuoti dėmės. Ji palinko virš nuogų kelių, mėgindama giliau įkvėpti. „Frère Jacques“, – ėmė tyliai niūniuoti.

– Oho, – sududeno Šonas, jo balsas atsklido iš labai toli.

– Man viskas gerai, – atsiliepė Arija, kalbėdama vos girdimai, sau į kojas. – Aš tik turiu...

Ji išgirdo Šoną kažko grabinėjantį aplinkui. Po akimirkos jis įspraudė jai į rankas „Burger King“ maišelį.

– Kvėpuok į jį. Manau, ten dar liko keletas bulvyčių. Atleisk ir nekreipk dėmesio.

Arija prisidėjo maišelį prie burnos, lėtai įkvėpė, o paskui iškvėpė. Ji jautė šiltą Šono ranką sau ant nugaros. Galvos svaigimas pamažu praėjo. Kai ji pakėlė galvą, Šonas susirūpinęs žiūrėjo į ją.

– Panikos priepuolis? – pasiteiravo jis. – Jie ištinka mano pamotę. Maišelis visada padeda.

Arija suglamžė maišelį sterblėje.

– Ačiū.

– Kažkas neduoda ramybės?

Arija greitai pakratė galvą.

– Ne, man viskas gerai.

– Nagi, – suabejojo Šonas. – Juk panikos priepuoliai neištinka šiaip sau, tiesa?

Arija suspaudė lūpas.

– Tai gana sudėtinga. – Be to , norėjo pasakyti ji, nuo kada tipiški Rouzvudo vaikinai domisi keistuolių merginų problemomis ?

Šonas gūžtelėjo.

– Tu juk draugavai su Elison Dilaurentis, tiesa?

Arija linktelėjo.

– Visa tai keista, tiesa?

– Taip. – Ji kostelėjo. – Nors, hm, tai nėra keista tik dėl to, ką galėtum pagalvoti. Tikrai, tai keista, bet keista dar ir dėl kitų priežasčių.