Сара Шепард - Merginos be ydų

– Panelė Hastings?

Ji pakėlė akis. Kalmaras mojo jai nuo savo stalo. Ji nužingsniavo jo link, taisydamasi tamsiai mėlyną Rouzvudo vidurinės švarkelį ir atidžiai žiūrėdama sau po kojom, kad nesukluptų su karamelės spalvos jodinėjimo batais iš ožiuko odos.

– Juk tu Melisos Hastings sesuo, tiesa?

Spenserę nutvilkė vidinis silpnumas.

– Hm, taip. – Ji jau žinojo, kas bus toliau.

– Man be galo smagu. – Jis padėjo savo mechaninį pieštuką ant stalo. – Buvo didelis malonumas mokyti Melisą.

Neabejoju , – suurzgė panosėje Spenserė.

– Kur Melisa dabar?

Spenserė sugriežė dantimis. Namuose, susigrobusi visą tėvų meilę ir dėmesį .

– Ji Vartone. Siekia verslo magistro laipsnio.

Kalmaras nusišypsojo.

– Visada žinojau, kad ji mokysis Vartone. – Tada jis įdėmiai pažvelgė į Spenserę. – Pirmoji esė klausimų grupė numatyta kitam pirmadieniui, – pasakė jis. – Duosiu tau užuominą: papildomos knygos, kurias paminėjau konspekte, labai pagelbėtų.

– Ak! – susidrovėjo Spenserė. Ar jis jai patarinėja dėl to, kad ji gavo B su minusu ir jam pasidarė jos gaila, ar dėl to, kad ji Melisos sesuo?

Ji ištiesino pečius.

– Šiaip ar taip, ketinau jomis pasinaudoti.

Kalmaras ramiai žvilgtelėjo į ją.

– Ką gi, puiku.

Spenserė išslinko į koridorių visiškai sutrikusi. Šiaip jau ji buvo tarp geriausiųjų mokinių, tačiau Kalmaras privertė ją pasijusti kone blogiausia klasėje.

Pamokos baigėsi. Rouzvudo mokiniai šurmuliavo prie savo spintelių, kimšdami knygas į krepšius, kalbėdamiesi telefonais ar traukdami sportinę aprangą treniruotėms. Spenserės lauko riedulio treniruotė turėjo būti trečią valandą, tačiau ji pirmiausia norėjo užeiti į „Wordsmith“ knygyną knygų iš Kalmaro sąrašo. Paskui ji turėjo susitikti su metraščio redakcija, pasidomėti labdaros organizacijos sąrašu ir pasisveikinti su dramos klubo konsultantu. Ko gero, į treniruotę ji keletą minučių pavėluos, tačiau ką padarysi?

Kai ji įėjo pro „Wordsmith“ knygyno duris, tuojau pat apsiramino. Knygyne visuomet tylu, čia nesutiksi pataikaujančių pardavėjų, kurie priverčia bėgti lauk. Kai Elė pradingo, Spenserė ateidavo čia ir skaitydavo „Kalvino ir Hobso“ komiksų knygeles, kad galėtų pabūti viena. Knygyno darbuotojai nepuldavo į isteriją, kai suskambėdavo kieno nors mobilusis, kuris, beje, dabar suskambo Spenserės krepšyje. Jos širdis suspurdo... o paskui ėmė plakti dar labiau, kai pamatė, kas skambina.

– Vrenai, – sušnabždėjo ji ir atsisėdo priešais lentyną su kelionių knygomis.

– Ar gavai mano elektroninį laišką? – paklausė jis savo seksualiu britišku akcentu.

– Hm... taip, – atsakė Spenserė. – Tačiau... Nemanau, kad tu turėtum man skambinti.

– Vadinasi, nebenori su manim kalbėtis?

Spenserė atsargiai apsižvalgė po knygyną, kur du pirmakursiai kikeno prie saviugdai skirtų knygų apie seksą, o pagyvenusi moteris sklaidė Filadelfijos žemėlapį.

– Ne, – sušnabždėjo.

– Klausyk, mirštu, kaip noriu pamatyt tave, Spense. Ar galim kur nors susitikti?

Spenserė delstelėjo. Kaip skausmingai ji norėjo atsakyti „taip“.

– Nežinau, ar tai dabar būtų geras sumanymas.

– Ką turi galvoje sakydama „nežinau“? – Vrenas nusijuokė. – Nagi, Spense. Jau ir taip buvo be galo sunku taip ilgai tau neskambinti.

Spenserė papurtė galvą.

– Aš... Aš negaliu, – pagaliau apsisprendė. – Labai atsiprašau. Mano šeima... jie net pažvelgti į mane nenori. Gal mes galėtume susitikti... po poros mėnesių?

Vrenas patylėjo.

– Tu rimtai?

Spenserė sušnarpštė, nežinodama ką atsakyti.

– Aš tik pamaniau... Net nežinau. – Vreno balsas skambėjo griežtai. – Tu įsitikinusi?

Ji perbraukė ranka sau per plaukus ir žvilgtelėjo pro didelę knygyno vitriną. Du jos klasiokai, Meisonas Bajersas ir Penelopė Vaits, bučiavosi kitapus gatvės prie „Ferra“ sūrainių užkandinės. Ji pajuto neapykantą jiems.

– Taip, aš įsitikinusi, – atsakė ji Vrenui, springdama žodžiais. – Atleisk. – Ir išjungė telefoną.

Ji sunkiai atsiduso. Staiga knygyne įsitvyrojo tyla. Muzikos centras jau kurį laiką nebegrojo klasikinės muzikos iš kompaktinės plokštelės. Plaukeliai ant jos sprando pasišiaušė. E galėjo nugirsti jos pokalbį.

Svirdinėdama ji nužingsniavo į ekonomikos skyrių, įtariai nužvelgdama vaikinuką, sustojusį prie lentynos, skirtos Antrajam pasauliniam karui, ir moterį, sklaidančią kalendorių su buldogo nuotraukomis. Ar kuris nors iš jų galėjo būti E ? Kaip E galėjo viską žinoti?

Ji greitai susirado knygas iš Kalmaro sąrašo, nuėjo prie kasos ir padavė kreditinę kortelę, nervingai sukiodama sidabrinę tamsiai mėlyno mokyklinio švarkelio sagą. Ji visiškai nenorėjo imtis kasdienės veiklos, o paskui eiti į riedulio treniruotę. Ji tenorėjo grįžti namo ir pasislėpti.

– Hm. – Kasininkė, mergina su trimis žiedais antakyje, kilstelėjo Spenserės „Visa“ kortelę. – Kortelė neveikia.

– Tai neįmanoma, – atšovė Spenserė. Tada ji ištraukė iš krepšio „MasterCard“ kortelę.

Pardavėja brūkštelėjo kortele per aparatą, tačiau ir vėl pasigirdo tas pats neigiamas pyptelėjimas.

– Ir šitos nepriima.

Tada pardavėja paskambino trumpuoju numeriu, keletą sykių linktelėjo, padėjo telefono ragelį.

– Jos užblokuotos, – pasakė tyliai, ryškiai išdažytos jos akys išsiplėtė. – Turėčiau jas perkirpti, tačiau... – Ji ramiai gūžtelėjo ir atidavė korteles Spenserei.

Spenserė stvėrė savo korteles.

– Turbūt jūsų aparatas sugedęs. Šios kortelės, jos... – Ji jau norėjo pasakyti: Jos susietos su mano tėvų sąskaita .

Ir staiga jai dingtelėjo, kas nutiko. Tėvai užblokavo korteles.

– Ar norėsite mokėti grynaisiais? – paklausė pardavėja.

Tėvai užblokavo jos kredito korteles. Kas bus toliau, gal jie uždės spyną ant šaldytuvo durų? Atjungs oro kondicionierių jos miegamajame? Ims dozuoti deguonį?

Spenserė patraukė lauk iš knygyno. Ji sumokėjo „Visa“ kortele pirkdama sojos picos su sūriu gabalėlį, kai važiavo namo iš Elės laidotuvių. Tada kortelė dar veikė. Vakar ryte ji atsiprašė šeimos, o dabar jos kortelės nebeveikė. Tai buvo antausis.

Ją apėmė įniršis. Tai štai kaip jie nusiteikę jos atžvilgiu.

Spenserė liūdnai spoksojo į savo kredito korteles. Jos buvo daug naudotos, parašai vos įžiūrimi. Sukandusi žandikaulius ji atsidarė rankinę, sugriebė telefoną, perbėgo akimis per gautų skambučių sąrašą, ieškodama Vreno numerio. Jis atsiliepė po pirmojo signalo.

– Koks tavo adresas? – paklausė ji. – Aš apsigalvojau.

10

Abstinencija kilnina žmogų

To paties trečiadienio popietę Hana stovėjo priešais restauruotus kolonijinio stiliaus rūmus, prie įėjimo į Krikščioniškojo jaunimo sąjungos būstinę. Raudonų plytų fasadą rėmė dvi baltos, trečiąjį aukštą siekiančios kolonos, o dėl pakraigėje ir aplink langus esančių dekoratyvinių liejinių namas atrodė neskoningai puošnus. Brigsai, legendinių ekscentrikų šeima, pasistatė namą 1886 metais, ir jame apsigyveno jie patys, trys namų patarnautojai, dvi papūgos ir dvylika etaloninių pudelių. Daugelis istorinių pastato detalių buvo sunaikintos įrengiant jaunimo sąjungos šešių takelių baseiną, treniruočių centrą ir kambarius „susitikimams“. Hana spėliojo, ką pagalvotų Brigsai apie kai kurias grupes, susirenkančias jų rūmuose. Pavyzdžiui, apie Nekaltybės klubą.