Сара Шепард - Merginos be ydų

Loren kilstelėjo galvą.

– Aliuzija į plaukimo stilių, – lėtai ištarė ji. – Na, žinai, „peteliške“.

Emilija vėl žvilgtelėjo į marškinėlius. Ten buvo parašyta ne „lesbietės“, o „peteliškės“.

– O! – teištarė ji ir sulankstė marškinėlius. – Ačiū.

Ji išėjo iš Loren kabineto ir linkstančiom kojom perėjo plaukimo baseino vestibiulį. Persirengimo kambarys buvo pilnas į varžybas susirinkusių plaukikų. Ji stabtelėjo pajutusi, kad kažkas į ją žiūri. Kitoj pusėj patalpos pamatė Beną, jos buvusį vaikiną, atsirėmusį į trofėjų stendą. Jis taip atkakliai spoksojo į ją, kad net nemirksėjo. Emilijai pašiurpo oda, o skruostus išmušė raudonis. Benas išsišiepė ir pasisukęs kažką pašnabždėjo geriausiam bičiuliui Setui Kardifui. Setas nusijuokė, žvilgtelėjo į Emiliją ir pašnabždėjo kažką Benui. Ir tada abu suprunkštė.

Emilija pasislėpė už būrelio vaikų iš Šv. Antano mokyklos.

Tai buvo dar viena priežastis, kodėl ji norėjo mesti plaukimą, – tada nereikėtų kiekvieną dieną po pamokų susitikti su savo buvusiu vaikinu, kuris šį tą žinojo . Penktadienį Noelio vakarėlyje jis nustvėrė Mają ir Emiliją tokią akimirką, kai jos buvo suartėjusios daugiau nei įprasta draugėms.

Ji prasispraudė į tuščią koridorių, praėjo pro patalpas su mergaičių ir berniukų spintelėmis vėl galvodama apie paskutinę E žinutę. Labai keista, tačiau kai ji skaitė pranešimą Majos viešbučio vonioje, jautėsi taip, tarsi beveik girdėtų Elės balsą. Nors tai ir neįmanoma, tiesa? Be to, Benas buvo vienintelis, žinojęs apie Mają. Galbūt jis kaip nors išsiaiškino, kad Emilija mėgino pabučiuoti Elę? Ar gali... ar Benas gali būti E ?

– Kur keliauji?

Emilija atsisuko. Benas ėjo koridoriumi jai iš paskos.

– Sveikas, – Emilija pabandė nusišypsoti. – Kaip sekasi?

Benas vilkėjo savo apiplyšusius „Champion“ treningus – buvo įsitikinęs, kad jie neša jam sėkmę, todėl vilkėdavo juos per kiekvienas varžybas. Savaitgalį jis vėl nusiskuto plaukus. Dėl to jo ir taip jau kampuotas veidas atrodė dar rūstesnis.

– Nieko naujo, – atsakė jis šlykščiai, o jo balsas nuskardėjo plytelėm išklotame koridoriuje. – Maniau, kad tu metei plaukimą.

Emilija gūžtelėjo.

– Na taip, bet aš, ko gero, apsigalvojau.

– Tikrai? Penktadienį buvai tokia užtikrinta. Ir atrodė, kad tavo draugė labai didžiuojasi tavimi.

Emilija nusuko akis į šalį.

– Mes buvome išgėrusios.

– Tai tiesa. – Jis žingtelėjo į jos pusę.

– Galvok, ką nori. – Ji patraukė į drabužinę. – Ir tavo žinutė, kurią atsiuntei, manęs neišgąsdino.

Benas suraukė antakius.

– Kokia žinutė?

Ji stabtelėjo.

– Žinutė, kurioje sakai, kad ketini visiems papasakoti, – ištarė ji, norėdama jį patikrinti.

– Nerašiau tau jokios žinutės. – Benas perkreipė žandikaulį. – Tačiau... aš galėčiau visiems papasakoti. Naujiena, kad tu lesbietė, visiems labai patiktų.

– Aš ne lesbietė, – iškošė pro dantis Emilija.

– Tikrai? – Benas žengė dar arčiau. Jo šnervės ėmė virpėti. – Įrodyk.

Emilija garsiai susijuokė. Tai buvo tikrasis Benas. Tačiau tada jis puolė pirmyn, nustvėrė Emiliją už riešo ir stumtelėjo ją prie vandens fontanėlio.

Ji giliai įkvėpė. Jautė karštą Beno alsavimą sau ant kaklo, jam iš burnos kvepėjo vynuoginiu „Gatorade“ gėrimu.

– Liaukis, – sušnabždėjo ji mėgindama ištrūkti.

Benui užteko vienos rankos, kad neleistų jai atsitiesti. Jis prisiglaudė visu kūnu prie jos.

– Aš pasakiau, įrodyk!

– Benai, baik. – Jos akyse ištryško išgąsčio ašaros. Ji nedrąsiai pliaukštelėjo jam, tačiau toks judesys jį tik dar labiau įaudrino. Jis griebė ranka jai už krūtinės. Emilijai iš gerklės ištrūko cyptelėjimas.

– Ar turite problemų?

Benas staiga atšlijo. Už jų koridoriaus gale stovėjo vaikinukas, vilkintis sportinę Teito mokyklos palaidinę. Emilija prisimerkusi žvilgtelėjo į jį. Ar tai tik ne...

– Tai ne tavo reikalas, žmogau, – garsiai pasakė Benas.

– Kas ne mano reikalas? – Vaikinukas žengė arčiau. Tai buvo jis. Tobis Kavano.

– Ei, biče! – Benas atsisuko į jį.

Tobio akys nukrypo į Beno ranką, laikančią Emiliją už riešo. Jis linktelėjo galva, žiūrėdamas į Beną:

– Ką tai reiškia?

Benas žvilgtelėjo į Emiliją ir paleido ją. Ji atšoko į šalį, o Benas petim bakstelėjo į persirengimo kambario duris ir pradingo už jų. Įsitvyrojo tyla.

– Ar tau viskas gerai? – paklausė Tobis.

Emilija linktelėjo ir nuleido galvą.

– Manau, kad taip.

– Ar tikrai?

Emilija vogčiomis dirstelėjo į Tobį. Dabar jis buvo tikrai aukštas ir jo veidas nebepriminė baikštaus graužiko snukučio, atvirkščiai, jo skruostikauliai buvo kiek atsikišę, o akys juodos ir atrodė jis gana žaviai. Tai privertė ją pagalvoti apie kitą E žinutės dalį. Nors daugelis mūsų labai pasikeitė...

Jos keliai ėmė linkti. Taip negali būti... ar gali?

– Turiu eiti, – burbtelėjo ji ir, ištiesusi į priekį rankas, nulėkė į merginų rūbinę.

8

Net ir tipiškam Rouzvudo vaikinui rūpi dvasiniai ieškojimai

Antradienio popietę, kai Arija važiavo namo iš mokyklos, lakroso aikštėje pastebėjo pažįstamą vienišą figūrą, su priešais atkišta lazda lakstančią aplink vartų aikštelę. Ji kaitaliojo judėjimo kryptį ir slidinėjo ant šlapios, purvinos žolės. Grėsmingi pilki debesys aptraukė dangų ir pamažu pradėjo krapnoti.

Arija sustabdė automobilį.

– Maikai! – Ji nematė brolio nuo tada, kai jis vakar išlėkė iš „Victory“ baro. Po keleto valandų jis paskambino namo ir pasakė, kad vakarieniavo savo draugo Teo namuose. Paskui, kiek vėliau, jis paskambino pasakyti, kad lieka pas draugą nakvoti.

Brolis pažvelgė į ją iš aikštelės ir susiraukė.

– Ko nori?

– Ateik čia.

Maikas vilkdamas koją už kojos žingsniavo per trumpai nupjautą, gerai prižiūrimą veją.

– Lipk į vidų, – įsakė Arija.

– Aš treniruojuosi.

– Tu negali šito amžinai vengti. Mes turime apie tai pasi­kalbėti.

– Apie ką pasikalbėti?

Ji kilstelėjo tobulai išlenktą antakį.

– Hm, apie tai, ką mes matėme vakar. Bare.

Maikas ėmė krapštinėti odinį lakroso lazdos dirželį. Lietaus lašai kapojo jo brezentinės „Brine“ kepuraitės viršų.

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

– Ką? – nustebusi prisimerkė Arija. Bet Maikas net nežiūrėjo į ją.

– Gerai. – Ji perjungė atbulinę pavarą. – Būk bailys.

Tada Maikas uždėjo ranką ant stiklo rėmo.

– Aš... aš nežinau, ką daryti, – ištarė jis tyliai.

Arija nuspaudė stabdį.

– Nesupratau?

– Jeigu jie išsiskirtų, nežinau, ką daryčiau, – pakartojo Maikas. Jo veidas buvo toks pažeidžiamas ir sutrikęs, kad jis tapo panašus į dešimtmetį berniuką. – Galbūt susisprogdinčiau.

Jos akyse pasirodė ašaros.

– Taip neatsitiks, – ištarė ji virpančiu balsu. – Pažadu.

Maikas sušnarpštė. Ji ištiesė ranką jo pusėn, tačiau brolis atšoko nuo automobilio ir nubėgo atgal į aikštę.

Arija nusprendė važiuoti ir lėtai nuriedėjo vingiuotu šlapiu keliu. Lietingas oras buvo jos mėgstamiausias. Tai jai primindavo tuos laikus, kai buvo devynerių. Ji paslapčia įsigaudavo į kaimynų kieme stovintį burlaivį, palįsdavo po brezentu, įsitaisydavo vienoje iš kajučių ir klausydamasi, kaip lietus barbena į brezentą, rašydavo savo dienoraštį.