– Dėl kokių?
Ji pasiraivė; nuo šlapių apatinių drabužių ėmė niežėti kūną. Šiandien mokykloje atrodė taip, tarsi visi kalbėtų su ja veblendami kaip su kūdikiu. Nejaugi jie manė, kad jeigu kalbėtų normaliais balsais, Ariją ištiktų isterija?
– Tik norėčiau, kad mane paliktų ramybėje, – prisivertė ištarti ji. – Kaip pastarąją savaitę.
Šonas sprigtelėjo pušies kvapo oro gaiviklį, kabantį ant galinio vaizdo veidrodėlio, ir tas ėmė siūbuoti.
– Žinau, ką turi galvoje. Kai mirė mano mama, visi manė, kad jeigu aš nors sekundei liksiu vienas, tuojau pat išprotėsiu.
Arija atsitiesė.
– Tavo mama mirė?
Šonas žvilgtelėjo į ją.
– Taip. Tai buvo gana seniai. Ketvirtoje klasėje.
– O! – Arija pabandė prisiminti Šoną ketvirtoje klasėje. Jis buvo vienas mažiausių vaikų klasėje, ir jiedu nemažai laiko praleido toje pačioje komandoje žaisdami kikbolą, bet daugiau ji neprisiminė. Ją nuliūdino jos užmaršumas. – Man labai gaila.
Ir vėl abu nutilo. Arija sukryžiavo, paskui vėl ištiesė nuogas savo kojas. Mašinoje jautėsi jos švarkelio šlapios vilnos audinio kvapas.
– Buvo nelengva, – prabilo Šonas. – Tėvas pradėjo susitikinėti su moterimis. Iš pradžių nemėgau savo pamotės. Bet paskui pripratau prie jos.
Arija pajuto, kad jos akys prisipildė ašarų. Ji nenorėjo priprasti prie savo šeimos pasikeitimų. Ji garsiai sušnarpštė.
Šonas palinko į priekį.
– Ar tu tikra, kad negali apie tai kalbėti?
Arija gūžtelėjo.
– Tai turėtų būti paslaptis.
– Žiūrėk. O ką, jeigu tu papasakosi man savo paslaptį, o aš tau – savo?
– Gerai, – greitai sutiko Arija. Iš tiesų ji mirtinai norėjo kam nors apie tai papasakoti. Ji būtų pasidalinusi šia paslaptimi su savo senomis draugėmis, tačiau visas jas kaustė paslaptys, susijusios su E, todėl Arijai atrodė keista lįsti su savosiomis. – Bet tu niekam negali to pasakoti.
– Be abejonės.
Ir tada Arija papasakojo jam apie Elą ir Baironą, apie Meriditę ir apie tai, ką jiedu su Maiku vakar matė bare. Visa tai išsiliejo vienu atsikvėpimu.
– Ir aš nežinau, ką daryti, – pabaigė jinai. – Jaučiuosi, tarsi būčiau ta, kuri turi išlaikyti visus drauge.
Šonas tylėjo ir Arija ėmė būgštauti, kad jis nebesiklauso. Bet paskui jis kilstelėjo galvą.
– Tavo tėtis neturėtų įstumti tavęs į tokią padėtį.
– Na, taip. – Arija žvilgtelėjo į Šoną. Jeigu nepaisytum chaki šortų ir į juos sukištų marškinėlių, jis atrodytų gana mielas. Rausvos lūpos ir krumplėti, kiek kreivi pirštai. Pagal krūtinę aptempusius marškinėlius galėjai spręsti, kad jis puikios futbolininko formos. Staiga ją apėmė drovumas.
– Su tavimi lengva kalbėtis, – nedrąsiai ištarė Arija, spoksodama į savo nuogas kojas. Skusdama jas, ji paliko keletą plaukelių ties keliais. Šiaip nieko tragiško, tačiau dabar jie labai akivaizdžiai styrojo. – Ką gi, hm, ačiū.
– Nėra už ką. – Kai Šonas nusišypsojo, aplink jo akis atsirado mielos raukšlelės.
– Aš visiškai nemaniau taip praleisti popietės, – pridūrė Arija. Lietus vis dar plakėsi į automobilio stiklą, tačiau, kol ji kalbėjo, salonas jau visiškai įšilo.
– Aš taip pat. – Šonas žvilgtelėjo pro langą. Lietus pamažu rimo. – Tačiau... nežinau. Bet juk visai neblogai, tiesa?
Arija gūžtelėjo. Paskui ji sujudo.
– Ei, tu pažadėjai papasakoti paslaptį! Geriau jau tegul ji būna įdomi.
– Ką gi, nežinau, ar ji įdomi. – Šonas palinko į Arijos pusę, o ji taip pat pasislinko arčiau. Jai net šmėkštelėjo beprotiška mintis, kad jie galėtų pasibučiuoti.
– Taigi aš priklausau organizacijai, kuri vadinasi N klubas, – sušnabždėjo Šonas. Jam iš burnos kvepėjo mėtiniais saldainiais. – Ar žinai, kas tai?
– Manau, taip. – Arija stengėsi virpančias lūpas sutramdyti šypsena. – Tai susiję su įžadais „jokio sekso iki vedybų“, tiesa?
– Taip. – Šonas atsitiesė. – Taigi... Aš nekaltas. Išskyrus tai, kad... Aš jau nežinau, ar tikrai noriu toks būti.
9
Kažkieno dėka visko gauni mažiau
Trečiadienio popietę ponas Makadamas, Spenserės ekonomikos kurso mokytojas, vaikštinėjo pirmyn ir atgal po klasę imdamas popieriaus lapus iš krūvos ir dėliodamas juos užverstus priešais kiekvieną mokinį ant jo stalo. Jis buvo aukštas vyriškis išsprogusiomis akimis, nusklembta nosimi ir putlaus veido. Prieš keletą metų vienas iš jo geriausių mokinių pastebėjo, kad jis atrodo kaip Kalmaras iš filmo „Kempiniukas Plačiakelnis“, ir pravardė prilipo.
– Daugelis atsakymų labai geri, – sumurmėjo jisai.
Spenserė atsitiesė. Ji visada taip darydavo, kai nebūdavo tikra, ar gerai atliko testą: galvodavo apie žemiausią įvertinimą, kokį tik galėtų gauti, apie pažymį, tačiau ir jis patvirtintų, kad jos žinios vis dar puikios. Dažniausiai pažymys jos galvoje būdavo labai žemas – mat Spenserei žemas buvo B su pliusu, blogiausiu atveju tik B, – kad gavusi atsakymą, būtų maloniai nustebinta. B su pliusu, vėl pasakė jinai sau, kai Kalmaras padėjo testą ant jos staliuko. Tai yra žemiausias įvertinimas . Ir tada ji atvertė lapą.
B su minusu .
Spenserė metė lapą ant stalo tarsi jis liepsnotų. Ji perbėgo akimis Kalmaro pažymėtas klaidas, tačiau nežinojo teisingų atsakymų į klausimus, ties kuriais buvo įrašyti raudoni X ženkliukai.
Na ką gi, matyt, ji mokėsi nepakankamai.
Kai jie vakar gavo testo užduotis, viskas, apie ką ji, mėgindama pasirinkti teisingą atsakymą iš daugybės įmanomų, galėjo galvoti, buvo a) Vrenas ir kaip ji galėtų jo niekada nebematyti, b) jos tėvai ir Melisa ir kaip ji galėtų susigrąžinti jų meilę, c) Elė ir d), e), f) ir g) ją kankinanti Tobio paslaptis.
Kančia dėl Tobio buvo visiška nesąmonė. Tačiau ką ji galėjo padaryti – nueiti į policiją? Ir papasakoti jiems... ką? Vienas vaikas prieš ketverius metus man pasakė: „Aš tave prigriebsiu“, – ir aš manau, jis nužudė Elę, ir manau, kad jis rengiasi nužudyti mane? Gavau pranešimą, kuriame sakoma, kad mano draugams ir man gresia pavojus? Policininkai nusikvatotų ir pasakytų, kad ji prisiuostė per daug ritalino . Taip pat ji bijojo apie viską papasakoti draugėms. O jeigu E nejuokauja ir po jos pokalbio su draugėmis joms kas nors atsitiks?
– Kaip laikaisi? – pasigirdo šnabždesys.
Spenserė krūptelėjo. Šalia prisėdo Endrius Kempbelas. Jis buvo toks pat maksimalistas kaip ir ji. Jiedu su Spensere klasėje dalinosi pirmąją ir antrąją vietas ir nuolat kaitaliojosi vietomis. Jo testas išdidžiai gulėjo atverstas ant stalo. Didžiulė A su pliusu švietė lapo viršuje.
Spenserė prisitraukė savo testo lapą prie krūtinės.
– Puikiai.
– Jėga. – Liūto karčius primenanti Endriaus plaukų sruoga užkrito jam ant veido.
Spenserė grikštelėjo dantimis. Endrius buvo akivaizdžiai smalsus. Ji visada galvojo, kad tai tik jo itin aktyvaus konkurencingumo požymis, bet pastarąją savaitę ėmė svarstyti, ar jis negalėtų būti E. Nors uolus Endriaus domėjimasis Spenserės gyvenimo smulkmenomis buvo įtartinas, ji nemanė, kad tai jis. Tą dieną, kai darbininkai surado Elės palaikus, Endrius pasirūpino Spensere, ją, ištiktą šoko, apgobė antklode. E nebūtų padaręs ko nors panašaus.
Kai Kalmaras uždavė jiems namų darbų, Spenserė žvilgtelėjo į savo užrašus. Jos rašysena, visada tvarkingai surikiuota eilutėmis, dabar blaškėsi po visą puslapį. Ji pradėjo greitai perrašinėti, tačiau ją nutraukė skambutis, ir Spenserė suglumusi atsistojo, ketindama eiti iš klasės. B su minusu .
Читать дальше