Сара Шепард - Merginos be ydų

Ji atsiduso ir patraukė į darbuotojams skirtą kambarį. Ingrida buvo pakabinusi jos „Ferragamo“ krepšį su alavo sagtimis ant kablio šalia dryžuoto plastikinio „Gap“ maišelio ir jai teko įveikti kylantį šiurpulį. Ji įmetė telefoną į krepšį, stvėrė popierinių rankšluosčių ritinį ir butelį purškiklio ir susirado tuščią apžiūros kabinetą. Galbūt fizinis darbas išsklaidys nerimą, kylantį jos galvoje dėl Šono ir E .

Kai ji jau baigė plauti kriauklę, netyčia trinktelėjo į šalia esančią metalinę spintelę ir jos durys prasivėrė. Viduje matėsi lentynos su kartono dėžutėmis, ant kurių buvo surašyti pažįstami pavadinimai: Tylenol 3. Vicodin. Percocet . Hana žvilgtelėjo giliau. Ten buvo tūkstančiai vaistų piliulių. Tiesiog... tūnojo ten, ir tiek. Neužrakintos.

Aukso puodas!

Hana paskubom susikimšo į netikėtai gilias savo megztinio kišenes keletą saujų Percocet piliulių. Bent jau galės savaitgalį pasismaginti kartu su Mona.

Ir tada kažkas uždėjo jai ranką ant peties. Hana atšoko, staigiai apsisuko, paspyrė „Fantastiškai sugeriančius“ popierinius rankšluosčius ir išvertė ant grindų stiklainį, pilną vatos tamponų.

– Kodėl tu dar tik antrame kambaryje? – suraukė antakius Ingrida. Ji buvo panaši į piktą mopsą.

– Aš... tik stengiausi valyti kruopščiai. – Hana paskubom sumetė popierinio rankšluosčio skiautes į šiukšliadėžę ir vylėsi, kad Percocet neišbyrės jai iš kišenių. Kaklo vieta, kur prisilietė Ingridos ranka, degte degė.

– Gerai, eime su manim, – ištarė Ingrida. – Kažkas tavo krepšyje labai triukšmauja. Tai trikdo pacientus.

– Ar jūs tikra, kad mano krepšyje? – paklausė Hana. – Aš ką tik buvau prie savo krepšio ir...

Ingrida nusivedė Haną atgal į darbuotojų patalpą. Buvo akivaizdu, kad žvangėjimas sklido iš jos krepšio vidinės kišenės.

– Tai tik mano telefonas. – Hanos širdis suspurdėjo. Galbūt tai skambina Šonas!

– Ką gi, prašyčiau jį nutildyti, – atsiduso Ingrida. – O paskui grįžk prie darbo.

Hana išsitraukė savo „BlackBerry“ ir žvilgtelėjo, kas skambina. Ji buvo gavusi naują pranešimą.

Hanute: Bilo paplūdimio grindų šluostymas nepadės tau susigrąžinti gyvenimo. Tu niekad neišgramdysi šio purvo. Pagaliau, žinau šį tą apie tave ir galiu užtikrinti, kad niekad nebebūsi šauniausia Rouzvudo vidurinės mergina – niekada. – E

Hana sutrikusi apsižvalgė drabužinėje. Perskaitė žinutę dar sykį, jos gerklė ėmė džiūti ir tapo gliti. Ką gali E žinoti, kad užtikrintų tai?

Džena.

Jeigu E apie ją žinotų...

Hana telefono klaviatūra greitai surinko atsakymą: Tu nieko nežinai . Ir spustelėjo „Siųsti“. Po keleto sekundžių E atsakė:

Aš viską žinau. Ir galėčiau SUNAIKINTI TAVE.

7

O, kapitone, mano kapitone

Antradienio popietę Emilija stabtelėjo trenerės Loren kabineto tarpduryje.

– Ar galėčiau pasikalbėti su jumis?

– Ką gi, liko tik keletas minučių, paskui turėsiu vadovams pristatyti štai šitą, – atsakė Loren, kilstelėdama varžybų tvarkaraštį. Šiandien vyko Rouzvudo baseino turnyras, pirmosios sezono plaukimo varžybos. Tai turėjo būti draugiškos parodomosios varžybos – buvo pakviestos visos aplinkinės mokyklos ir rezultatai net nefiksuojami, – tačiau Emilija prieš varžybas visada nusiskusdavo papilvę ir ją kaskart imdavo krėsti drebulys. Net ir šį sykį.

– Kas nutiko, Fildse? – paklausė Loren.

Loren Kinkaid, vos įžengusi į ketvirtą dešimtį, turėjo nesikeičiančią chloro sužalotą šviesią šukuoseną ir nuolat vilkėdavo marškinėlius trumpomis rankovėmis su tipiniais plaukimo šūkiais, tokiais kaip: Rykit mūsų burbulus arba Aš iškeičiau Stilių į Laisvą stilių . Emilijos trenere ji buvo jau šešerius metus. Iš pradžių Vaikų plaukimo lygoje, paskui penkiasdešimties metrų baseine, o dabar Rouzvudo mokykloje. Nedaugelis žmonių Emiliją pažinojo taip gerai – taip, kad ją vadintų Fildse, kad žinotų jos mėgstamiausią patiekalą prieš varžybas – aštrų kepsnį iš „Kinų rožės“ arba suprastų, kad jeigu Emilijos plaukimo peteliške laikas trim dešimtosiomis sekundės greitesnis, vadinasi, jai mėnesinės. Ir dėl to Emilijai buvo tik sunkiau.

– Aš noriu išeiti, – išpyškino ji.

Loren sumirksėjo. Atrodė suglumusi, tarsi kas nors būtų ką tik pranešęs, kad baseinas pilnas elektrinių ungurių.

– K-kodėl?

Emilija spoksojo į šachmatines linoleumo grindis.

– Manęs nebeveža.

Loren išpūtė orą iš burnos.

– Na, tai ne visą laiką smagu. Kartais tai tiesiog darbas.

– Žinau. Tačiau... Tiesiog nebenoriu daugiau to daryti.

– Tu įsitikinusi?

Emilija atsiduso. Ji manė, kad įsitikinusi. Praėjusią savaitę buvo tikra. Ji plaukiojo daugybę metų neklausinėdama savęs, patinka jai tai ar ne. Padedama Majos ji įgavo drąsos prisipažinti sau pačiai – ir savo tėvams, – kad nori liautis.

Žinoma, tai buvo dar prieš... visa tai. Dabar ji jautėsi abejojanti labiau nei bet kada. Vieną akimirką ji norėjo išeiti. O jau kitą norėjo normalaus, geros mergaitės gyvenimo kaip anksčiau, gyvenimo, kuriame ji vaikščiodavo plaukioti, leisdavo savaitgalius su savo seserimi Karolina ir valandų valandas keliaudavo autobusu, kvailiodama su savo komandos draugais, ir skaitydavo horoskopų pagal gimimo dieną knygą. O paskui ji panoro laisvės atsidėti tiktai savo interesams. Tačiau... kas gi buvo tie interesai, išskyrus plaukimą?

– Jaučiuosi visiškai išsekusi, – galiausiai išspaudė Emilija, mėgindama pasiaiškinti.

Loren pasirėmė ranka smakrą.

– Ketinau tave paskirti kapitone.

Emilija išsižiojo.

– Kapitone?

– Na, taip. – Loren suklaksėjo rašikliu. – Manau, tu nusipelnei. Tau labai artima komandinė dvasia, ar žinai tai? Tačiau jeigu tu nebenori plaukti, tada...

Net jos vyresnieji brolis Džeikas ir sesuo Betė, kurie visus ketverius metus lankė plaukimą mokykloje ir gavo koledžo stipendijas, nebuvo kapitonais.

Loren apvyniojo savo švilpuko juostelę aplink pirštą.

– O jeigu tau leisčiau kiek atsipūsti? – Ji paėmė Emiliją už rankos. – Žinau, kad tau nelengva. Dėl draugės...

– Taip. – Emilija žiūrėjo į Loren plakatą su Maiklu Felbsu vildamasi, kad ji nepradės vėl žliumbti. Kai tik kas nors paminėdavo Elę – o tai atsitikdavo kas dešimt minučių, – jos nosis ir akys imdavo trūkčioti.

– Tai ką pasakysi? – meilikaujamai paklausė Loren.

Emilija perbraukė liežuviu per vidinę dantų pusę. Kapitonė. Žinoma, ji buvo valstijos šimto metrų plaukimo peteliške čempionė, tačiau Rouzvudo mokykla turėjo neįtikėtinai stiprią plaukimo komandą – Lenė Ailer užėmė penktą vietą šalies jaunių pirmenybėse penkių šimtų metrų distancijoje laisvu stiliumi, o Stanfordo universitetas Dženei Kestler pažadėjo kitiems metams stipendiją. Tai, kad Loren pasirinko ne Lenę ar Dženę, kažką turėtų reikšti. Galbūt tai buvo ženklas, kad jos išsibalansavęs gyvenimas turėtų grįžti į normalias vėžes.

– Gerai, – išgirdo save sakančią.

– Puiku. – Loren paplekšnojo jai per ranką. Iš kartoninės dėžutės, kurių čia buvo daugybė, ji ištraukė marškinėlius ir ištiesė juos Emilijai. – Čia tau. Sezono pradžios dovana.

Emilija išskleidė juos. Ant krūtinės buvo užrašas: Lesbietės: nesulaikomos, kai drėgnos. Ji žvilgtelėjo į Loren, burna staiga išdžiūvo. Loren žino?