Сара Шепард - Merginos be ydų

Prieš tai, kai Melisa juos užtiko glamonėjantis penktadienio vakarą, ji ir Vrenas patyrė dvidešimt neįtikėtinų aistros minučių. Melisa juos įskundė, o tėvai visuomet palaikydavo Melisą, taigi Spenserei buvo uždrausta vėl susitikti su Vrenu. Ji taip pat kraustėsi iš proto jo ilgėdamasi, tačiau ką gi ji galėjo padaryti?

Jausdamasi kiek nusilpusi ir sutrikusi, ji nulipo laiptais ir per­ėjo ilgą, tiesų koridorių, kuriame motina buvo pakabinusi Tomo Koulo peizažus, paveldėtus iš senelio. Kyštelėjo nosį į virtuvę. Tėvai ją restauravo devynioliktojo amžiaus stiliumi, išskyrus stalviršius ir šiuolaikinę buitinę techniką. Šeima sėdėjo prie virtuvės stalo, ant kurio stovėjo išsineštinio tailandietiško maisto dėžutės.

Spenserė sustingo tarpduryje. Ji paskutinį sykį su jais kalbėjosi dar prieš Elės laidotuves – į jas ji važiavo viena ir tik probėgšmais matė juos pievelėje priešais bažnyčią. Tiesą sakant, nesikalbėjo su tėvais nuo tada, kai jie prieš porą dienų apšaukė ją dėl Vreno, ir dabar jie jos vengė, todėl vakarieniauti pradėjo be jos. Buvo ir svečių. Ijanas Tomas, buvęs Melisos vaikinas – ir pirmas jos vaikinas, su kuriuo Spenserė pasibučiavo, – sėdėjo ten, kur paprastai sėdėdavo Spenserė.

– Oi! – aiktelėjo jinai.

Ijanas vienintelis pakėlė į ją akis.

– Sveika, Spense! Kaip laikaisi? – paklausė jis, tarsi Hastingsų virtuvėje pietautų kasdien. Spenserei keblumų kėlė vien jau tai, kad Ijanas buvo jos lauko riedulio komandos treneris, o dabar – dar keisčiau.

– Hm... puikiai, – atsakė Spenserė, šnairuodama į kitus šeimos narius, tačiau niekas į ją nesiteikė pažvelgti... ar bent paaiškinti, kodėl Ijanas šveičia tailandietišką maistą jų virtuvėje. Spenserė prisitraukė kėdę prie stalo kampo ir ėmė šaukštu dėtis sau į lėkštę vištienos gabaliukus su citrinžolėmis. – Taigi, e, Ijanai. Vadinasi, pietauji su mumis?

Ponia Hastings griežtai nužvelgė ją. Spenserė užsičiaupė, ir ją kiaurai persmelkė karštas, lipnus pojūtis.

– Mes atsitiktinai susitikome, hm, pamaldose, – paaiškino Ijanas. Jį pertraukė sirena ir Ijanui iš rankos iškrito šakutė. Garsas, ko gero, sklido nuo Dilaurenčių namo pusės. Ten nuolatos buvo pilna policijos automobilių. – Ganėtinai beprotiška, tiesa? – ištarė Ijanas ir persibraukė ranka per šviesius garbanotus plaukus. – Nemaniau, kad čia vis dar bus tiek policininkų.

Melisa lengvai kumštelėjo jį alkūne.

– Ar buvai patekęs į policijos nemalonę gyvendamas ten, pavojingoje Kalifornijoje?

Melisa ir Ijanas išsiskyrė, kai jis išvyko studijuoti į Berklio koledžą kitame šalies pakraštyje.

– Ne-a, – atsakė Ijanas. Nelaukdama, kol jis pasakys dar ką nors, Melisa pasielgė jai būdinga maniera ir ėmėsi kitos temos: savęs. Ji pasisuko į ponią Hastings.

– Taigi, mama, gėlės pamaldose buvo kaip tik tokios spalvos, kokia norėčiau išdažyti savo svetainės sienas. – Melisa paėmė „Martha Stewart Living“ žurnalą ir atvertė pažymėtą puslapį. Ji nesiliaudama kalbėjo apie namo remontą; šiuo metu ji naujai dažė namą Filadelfijos centre, kurį gavo iš tėvų dovanų už tai, kad įstojo į Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokyklą. Jie niekada nepadarytų nieko panašaus dėl Spenserės.

Ponia Hastings linktelėjo pasižiūrėti.

– Labai miela.

– Iš tiesų gražu, – sutiko Ijanas.

Spenserei tai buvo taip neįtikėtina, kad ji nevalingai net susijuokė. Atminimo pamaldos už Elison Dilaurentis vyko šiandien, o jie ramiausiai gali kalbėtis apie dažų spalvas?

Melisa pasisuko į Spenserę.

– Ką tai reiškia?

– Na... aš tik... – sumikčiojo Spenserė. Melisa atrodė įsižeidusi, tarsi Spenserė ką tik būtų pasakiusi ką nors labai šiurkštaus. Ji nervingai pasukiojo šakutę. – Ne, nieko.

Ir vėl įsitvyrojo tyla. Atrodė, kad dabar net ir Ijanas žvelgia į ją nepatikliai. Jos tėtis sriubtelėjo didoką gurkšnį vyno.

– Veronika, ar matei šiandien Lizą?

– Taip, persimečiau su ja keletu žodžių, – atsakė Spenserės mama. – Manyčiau, ji atrodo puikiai... atsižvelgiant į aplinkybes.

Spenserė suprato, kad kalbama apie Elizabetę Dilaurentis, netoliese gyvenančią jaunyvą Elės tetą.

– Kaip tai siaubinga turėjo būti jai, – iškilmingai pasakė Melisa. – Net sunku įsivaizduoti.

Ijanas užjaučiamai numykė. Spenserė pajuto, kad jos apatinė lūpa virpa. Alio, o kaipgi aš? – norėjo sušukti ji. – Ar jūs jau užmiršote? Buvau geriausia Elės draugė!

Kuo ilgiau truko tyla, tuo labiau nepageidaujama jautėsi Spenserė. Ji laukė, kada kas nors paklaus, kaip ji laikosi, pasiūlys gabalėlį keptos tempuros ar galiausiai pasakys: Į sveikatą! – kai ji nusičiaudėjo. Bet jie vis dar baudė ją už bučiavimąsi su Vrenu. Net ir tokią dieną kaip... šiandien .

Jos gerklėje atsirado gumulas. Ji buvo įpratusi būti visų mėgstamiausia: mokytojų, lauko riedulio trenerių, metraščio redaktoriaus. Netgi jos kirpėjas Uri sakė, kad ji mėgstamiausia jo klientė, nes jos plaukai taip puikiai nusidažo. Ji turėjo krūvas mokyklinių apdovanojimų ir 370 „MySpace“ bičiulių, neskaičiuojant grupių. Ir nors ji niekaip neįstengtų tapti tėvų numylėtine, – nes Melisa čia nepranokstama, – tačiau ji negalėjo leisti jiems jos nekęsti. Ypač dabar, kai viskas jos gyvenime taip netvirta.

Kai Ijanas atsistojo ir atsiprašė turįs paskambinti, Spenserė giliai įkvėpė.

– Melisa? – Jos balsas suvirpėjo.

Melisa žvilgtelėjo į ją ir toliau baksnojo šakute tailandietiškus makaronus savo lėkštėje.

Spenserė kostelėjo.

– Ar galėtum pasikalbėti su manim?

Melisa nežymiai gūžtelėjo.

– Aš negaliu... Nenoriu, kad tu manęs nekęstum. Tu buvai visiškai teisi. Dėl... na, žinai. – Jos rankos ėmė smarkiai virpėti, ir jai teko jas pakišti po šlaunimis. Atsiprašymas iš jos pareikalavo daug jėgų.

Melisa sukryžiavo rankas virš savo žurnalų.

– Atsiprašau, – pasakė ji. – Manau, kad tai nebediskutuotina. – Ji atsistojo ir nunešė lėkštę į kriauklę.

– Bet... – Spenserė buvo šokiruota. Ji pažvelgė į tėvus. – Klausykit, žmonės, aš tikrai labai atsiprašau... – Ji jautė, kaip akyse tvenkiasi ašaros.

Tėvo veide šmėkštelėjo vos pastebimas užuojautos šešėlis, tačiau jis greitai nusuko akis į šalį. Mama sudėjo vištienos su citrinžolėm likučius į „Tupperware“ dėžutę. Ji gūžtelėjo.

– Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, Spensere, – pasakė ji keldamasi nuo stalo ir nešdama maisto likučius į masyvų nerūdijančio plieno šaldytuvą.

– Bet...

– Spensere! – nutraukė ją ponia Hastings tonu, reiškiančiu, kad pokalbis baigtas.

Spenserė nutilo, kietai suspaudusi lūpas. Ijanas įstraksėjo į kambarį plačiai, kvailai šypsodamasis. Jis pajuto tvyrančią įtampą ir šypsena užgeso.

– Nagi, – atsistojo Melisa ir paėmė jį už rankos, – eime kur nors deserto.

– Žinoma. – Ijanas patapšnojo Spenserei per petį. – Spensere, ar nori kartu?

Tiesą sakant, Spenserė ne itin norėjo – be to, ir Melisa kumštelėjo jį, akivaizdu, kad ir ji nenorėjo Spenserės draugijos, – tačiau ji net neturėjo galimybės atsakyti. Ponia Hastings greitai ištarė:

– Ne, Ijanai, Spenserei nepriklauso desertas. – Jos balso tonas buvo toks pat, kokiu ji bardavo šunis.

– Vis tiek ačiū, – atsakė Spenserė, rydama ašaras. Norėdama įveikti savo silpnumą, įsigrūdo į burną didelį gabalą mango su kariu. Tačiau jis įsmuko į gerklę anksčiau, nei ji spėjo jį sukramtyti ir nuryti, ir aštrus padažas ėmė deginti ryklę. Keletą sykių sunkiai ir garsiai atsikosėjusi Spenserė pagaliau išspjovė mango kąsnį į nosinę. Tačiau ašaroms atslūgus ji pamatė, kad tėvai nė nesiteikė pasižiūrėti, ar ji nepaspringo. Jie paprasčiausiai išėjo iš virtuvės.