Сара Шепард - Merginos be ydų

Baltos su įmantriais papuošimais Majos kambario užuolaidos buvo atitrauktos ir Emilija stovėjimo aikštelėje galėjo matyti „Escalades“, „Mercedes“ furgonus ir hibridinius „Lexus“. Sara Aisling ir Tarina Or, dvi merginos iš Emilijos klasės, lydimos tėvų neskubėdamos žingsniavo iš restorano. Emilija susigūžė.

Maja atsitiesė.

– Kas atsitiko?

– Ką tu darai? – Emilija prispaudė ranka savo atsegtą sijoną.

– O kaip tu manai, ką aš darau? – šyptelėjo Maja.

Emilija vėl žvilgtelėjo į langą. Saros ir Tarinos nebebuvo.

Maja pašokinėjo ant girgždančio lovos čiužinio.

– Ar tu žinai, kad šeštadienį vyks „Foxy“ labdaros vakaras?

– Taip. – Visas Emilijos kūnas virpėjo.

– Manau, mes turėtume ten nueiti, – tarė Maja. – Turėtų būti linksma.

Emilija susiraukė.

– Bilietas kainuoja 250 dolerių. Tave turėtų kas nors pakviesti.

– Mano brolis nupirko bilietus. Mums užteks. – Maja pasislinko arčiau Emilijos. – Ar eisi su manim į pasimatymą?

Emilija pašoko nuo lovos.

– Aš... – Ji žengtelėjo atgal ir kluptelėjo ant slidaus, susigarankščiavusio kilimėlio. Daugybė mokinių iš Rouzvudo mokyklos ėjo į „Foxy“ vakarą. Visi populiariausi moksleiviai, visi sportininkai... visi. – Man reikia į vonios kambarį.

Maja atrodė sutrikusi.

– Jis ten.

Emilija užtrenkė kreivas vonios duris. Ji atsisėdo ant klozeto ir įsispoksojo į plakatą ant sienos, kuriame pavaizduota amišų moteris su skrybėlaite ir kone žemę siekiančia suknele. Galbūt tai buvo ženklas. Emilija visą laiką ieškojo ženklų, galinčių padėti jai apsispręsti – horoskopuose, sėkmės sausainėliuose ir tokiuose atsitiktiniuose dalykuose kaip šis plakatas. Galbūt ši nuotrauka reiškė: Būk kaip amišai ? Argi jie negyveno skaisčiai? Argi jų gyvenimas nebuvo beprotiškai paprastas? Argi jie nedegindavo merginų ant laužo už tai, kad joms patikdavo kitos merginos?

Ir tada suskambo jos telefonas.

Emilija išsitraukė jį iš kišenės spėdama, kad tai mama nori pasiteirauti, kur ji. Ponia Filds buvo ne itin patenkinta, kad Emilija ir Maja susidraugavo, – ir greičiausiai dėl nerimą keliančių rasistinių priežasčių. Jeigu tik mama sužinotų, ką jos čia išdarinėjo!

Emilijos „Nokia“ mirktelėjo, atsirado užrašas: Naujas tekstinis pranešimas . Ji spustelėjo SKAITYTI.

Em! Matau, vis dar mėgaujiesi tais pačiais „malonumais“ su savo geriausiomis draugėmis. Nors daugelis mūsų labai pasikeitė, malonu, kad išlikai tokia pat! Ketini visiems papasakoti apie savo naują meilę? O gal galėčiau aš? – E

– Ne, – sušnabždėjo Emilija.

Staiga už jos kažkas sušniokštė. Ji pašoko ir klubu trenkėsi į kriauklę. Kažkas nuleido vandenį tualete gretimame viešbučio kambaryje. Paskui ten pasigirdo šnabždesys ir kikenimas. Atrodė, kad garsas sklinda iš kriauklės nutekamojo vamzdžio.

– Emilija? – pašaukė Maja. – Viskas gerai?

– A... taip, – karktelėjo Emilija. Ji spoksojo į save veidrodyje. Akys buvo išsiplėtusios ir įdubusios, o jos šviesūs rusvi plaukai susišiaušę. Kai ji galiausiai išlindo iš vonios kambario, miegamojo šviesos buvo užgesintos, o užuolaidos užtrauktos.

– Šššš, – šnypštelėjo Maja iš lovos. Ji gundančiai gulėjo ant šono.

Emilija apsižvalgė. Ji buvo įsitikinusi, kad Maja net neužrakino durų. Daugybė Rouzvudo vaikų apačioje valgė priešpiečius...

– Aš negaliu, – burbtelėjo Emilija.

– Kodėl? – blykstelėjo prieblandoje akinamas Majos dantų baltumas.

– Mes draugės. – Emilija prigludo nugara prie sienos. – Tu man patinki.

– Tu man taip pat patinki. – Maja perbraukė delnu sau per nuogą ranką.

– Tačiau viskas, ką dabar galiu pasiūlyti, – patikslino Emilija, – tai draugystė.

Majos šypsena tamsoje užgeso.

– Atleisk. – Emilija nusitvėrė savo apavą ir ėmė paskubomis grūsti koją ne į tą batą.

– Tai nereiškia, kad privalai išeiti, – tyliai ištarė Maja.

Nusitvėrusi apvalios durų rankenos, Emilija žvilgtelėjo į Mają. Akys jau buvo pripratusios prie prieblandos, ir ji matė nusiminusį Majos žvilgsnį, jos sutrikimą ir... grožį.

– Turiu eiti, – sumurmėjo Emilija. – Vėluoju.

– Kur vėluoji?

Emilija neatsakė. Atidarė duris. Kaip ji ir įtarė, Maja nepasivargino jų užrakinti.

4

Tiesa slypi vyne... arba, Arijos atveju, „Amstel“ aluje

Kai Arija Montgomeri įslinko į savo stačiakampį, avangardo stiliaus namą, kuris išsiskyrė iš kitų tipinių neoklasikinio Viktorijos epochos stiliaus jų gatvės namų, išgirdo virtuvėje tyliai besišnekučiuojančius tėvus.

– Aš nesuprantu, – kalbėjo jos mama Ela – tėvai mėgo, kad Arija juos vadintų vardais, – sakei, kad galėsi tai padaryti menininkų pietums praėjusią savaitę. Tai svarbu. Manau, Džeksonas galėtų nupirkti keletą paveikslų, kuriuos nupiešiau Reikjavike.

– Aš jau turiu daugybę rašto darbų, – atsakė jos tėvas Baironas. – Dar neįsitraukiau į rašinių vertinimo ritmą.

Ela atsiduso.

– Kaip čia išeina, kad jie jau prirašė rašinių, o tu dirbai tik dvi dienas?

– Buvau davęs jiems užduočių dar prieš semestro pradžią. – Baironas atrodė išsiblaškęs. – Aš padarysiu tai, pažadu. Ką manai apie vakarienę „Otto“ restorane šeštadienį?

Arija pamindžikavo prieškambaryje. Šeima ką tik sugrįžo dvejus metus praleidusi Islandijoje, Reikjavike, kur tėtis buvo išvykęs dirbti mokslinio darbo ir galėjo pailsėti nuo dėstymo Holyje, Rouzvudo laisvųjų menų koledže. Tai buvo puikus atokvėpis jiems visiems – Arijai reikėjo sprukti po Elės dingimo, jos broliui Maikui pravertė šiek tiek kultūros ir disciplinos, o Ela ir Baironas, dienas stūmę tarpusavyje nebesikalbėdami, Islandijoje atrodė vėl įsimylėję. Tačiau dabar, kai jie parvyko namo, viskas grįžo į senas vėžes.

Arija praėjo pro virtuvę. Tėtis jau buvo išėjęs, o mama stovėjo palinkusi virš virtuvės stalo, rankomis parėmusi galvą.

Pamačiusi Ariją, ji nušvito.

– Kaip tau sekasi, moliūgėli? – rūpestingai paklausė Ela, stumtelėdama į šalį atminimo atviruką, gautą Elei skirtose pamaldose.

– Viskas gerai, – sumurmėjo Arija.

– Nori apie tai pasikalbėti?

Arija papurtė galvą.

– Galbūt vėliau. – Išsiblaškiusi ir sutrikusi ji nuskuodė į svetainę, nors buvo neseniai išgėrusi šešias „Red Bull“ skardines. Ir taip jautėsi ne tik dėl Elės laidotuvių.

Pastarąją savaitę E pasišaipė iš jos skaudžiausios paslapties: septintoje klasėje Arija nutvėrė tėvą bučiuojantis su viena iš jo studenčių, mergina vardu Meriditė. Baironas paprašė Arijos nesakyti motinai, ir Arija apie tai neprasitarė, nors nuolat dėl to jautėsi kalta. Kai E pagrasino papasakoti Elai visą bjaurią tiesą, Arija įtarė, kad E yra Elison. Nes ji kaip tik su Ele pamatė Baironą ir Meriditę drauge, o Arija niekad niekam apie tai nepasakojo.

Tačiau dabar Arija žinojo, kad E negali būti Elison, bet E grasinimas tebebuvo grėsmingas, ir tai galėjo sugriauti Arijos šeimą. Ji žinojo, kad turėtų Elai papasakoti anksčiau, nei tai padarys E , – tačiau negalėjo prisiversti.

Ji nuėjo į kiemo pusės verandą, suleidusi pirštus į savo ilgus šviesius plaukus. Pro šalį kažkas greitai šmėkštelėjo. Tai buvo jos brolis Maikas, lakstantis aplink kiemą su lakroso lazda.

– Ei! – šūktelėjo jinai, staiga kai ką sumaniusi. Kadangi Maikas neatsiliepė, ji nužengė ant pievelės ir užkirto jam kelią. – Važiuoju į miesto centrą. Nori kartu?