Сара Шепард - Merginos be ydų

– Tarsi tau geriau išeitų, – atsikirto Maikas.

– Nori lažintis?

Maikas sušnarpštė.

– Jeigu tu nepataikysi, turėsi nusivesti mane į „Turbulenciją“. Mane ir Noelį. Bet ne tada, kai tu dirbsi, – pridūrė pa­skubomis.

– Jeigu aš pataikysiu, tu būsi mano vergas visą savaitę. Mokykloje taip pat.

– Sutarta, – sutiko Maikas. – Tu vis tiek nepataikysi, todėl tai nieko nereiškia.

Ji pastūmė bokalą į Maiko pusę ir nusitaikė. Kamuoliukas atšoko nuo vienos iš daugybės stalo įdubų ir nusileido tiesiai į bokalo vidų, beveik nepaliesdamas jo sienelių.

– Cha! – sušuko Arija. – Tu pralaimėjai!

Maikas atrodė priblokštas.

– Tai buvo tik laimingas atsitiktinumas.

– Koks skirtumas! – džiaugsmingai sukikeno Arija. – Taigi, tikiuosi... ar turėčiau tave priversti man iš paskos į mokyklą ropoti keturiomis? O gal užsimaukšlintum mamos blizgalą? – Ji sukikeno. Elos blizgalas buvo tradicinė islandiška smaila kepurė, ją dėvintysis atrodydavo kaip trenktas elfas.

– Eik šikt. – Maikas išgriebė kamuoliuką iš savo bokalo. Jis ištrūko jam iš rankos ir nukaukšėjo į šalį.

– Aš jį paimsiu, – pasisiūlė Arija. Ji atsistojo, jausdamasi maloniai įkaušusi. Kamuoliukas nuriedėjo iki pat baro, ir Arijai reikėjo pasilenkti, kad jį paimtų. Kažkokia pora praėjo jai už nugaros, braudamasi prie nuošalaus, atskirto nuo patalpos staliuko kampe. Arija pastebėjo, kad mergina ilgais juodais plaukais ir ant riešo turi rausvą voratinklio tatuiruotę.

Tatuiruotė pasirodė pažįstama. Labai pažįstama. Ir kai mergina kažką sušnabždėjo su ja atėjusiam vyriškiui, jis ėmė maniakiškai kosėti. Arija atsitiesė.

Tai buvo jos tėvas. Ir Meriditė.

Arija tekina grįžo pas Maiką.

– Mums reikia nešdintis.

Maikas išvertė akis.

– Bet aš ką tik užsisakiau dar vieną „Jėgerio“.

– Labai blogai.

Arija sugriebė savo striukę.

– Mes išeiname. Tuojau pat. – Ji numetė keturiasdešimt dolerių ant stalo ir trūktelėjo Maikui už rankos taip, kad tas atsistojo. Jis šiek tiek svirduliavo, tačiau ji sumaniai stūmė jį durų link.

Deja, Baironas labai netinkamu metu garsiai nusikvatojo tik jam būdingu juoku, kurį Arija lygindavo su gaištančio banginio klyksmu. Maikas, atpažinęs juoką, apmirė. Tėvas buvo nusisukęs į šalį, ištiesęs ranką per stalą glostė Meriditės plaštaką.

Arija stebėjo, kaip reaguos Maikas. Jis suraukė antakius.

– Lukterk, – sutrikęs spygtelėjo jis, žiūrėdamas į Ariją. Ji mėgino prisiversti nutaisyti nerūpestingą veidą, tačiau pajuto, kaip jos lūpų kampučiai nusviro žemyn. Ji žinojo, kad dabar atrodo kaip Ela, kai ji bandydavo apsaugoti Ariją ir Maiką nuo dalykų, kurie galėtų juos įskaudinti.

Maikas pažvelgė į ją, paskui į tėvą ir Meriditę. Jis prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, paskui vėl susičiaupė ir žengė žingsnį jų link. Arija ištiesė ranką jam sustabdyti – ji nenorėjo, kad tai įvyktų dabar. Tiesą sakant, ji nenorėjo, kad tai apskritai kada nors įvyktų. Tada Maikas kietai suspaudė žandikaulius, nusisuko nuo tėvo ir, pakeliui atsitrenkdamas į padavėjas, ėmė veržtis lauk iš „Victory“ baro.

Arija stūmėsi pro žmones jam iš paskos. Išėjusi į stovėjimo aikštelę, prisimerkusi popietės saulėje ėmė žvalgytis Maiko. Tačiau brolis buvo dingęs.

5

Pasidaliję namai

Spenserė nubudo ant antrojo aukšto vonios kambario grindų ir negalėjo suprasti, kaip čia atsidūrusi. Dušo radijo laikrodis rodė 18:45, ir už lango vakaro saulės spinduliai kieme metė ilgus šešėlius. Vis dar buvo pirmadienis, diena po Elės laidotuvių. Greičiausiai ji užmigo... o paskui per miegus vaikščiojo. Anksčiau ji buvo chroniška lunatikė – reikalai taip suprastėjo, kad septintoje klasėje turėjo praleisti naktį Pensilvanijos universiteto Miego klinikoje, kur jai prie galvos prijungė daugybę elektrodų. Anot gydytojų, jai tebuvo stresas.

Ji atsistojo, nusiprausė veidą šaltu vandeniu ir įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje: ilgi šviesūs plaukai, smaragdinės žalumos akys, smailas smakras. Jos oda buvo nepriekaištinga ir dantys spindėjo baltumu. Buvo kiek absurdiška, kad jos išvaizda buvo visiškai priešinga šlykščiai savijautai.

Ji vėl mintyse ėmė spręsti lygtį: E žinojo apie Tobį ir Dženos Atvejį. Tobis sugrįžo. Vadinasi, Tobis turėjo būti E . Ir jis liepė Spenserei laikyti liežuvį už dantų. Ta pati kankynė, kaip ir šeštoje klasėje, vėl viskas iš naujo.

Ji nuėjo į savo kambarį ir priglaudė kaktą prie stiklo. Kairėje stovėjo nuosavas jos šeimos vėjo malūnas – jis jau seniai nebeveikė, tačiau tėvai mėgo malūną dėl jų sodybai teikiamos kaimietiškos, autentiškos dvasios. Dešinėje aplink visą Dilaurenčių pievelę vis dar matėsi juosta su užrašu: Eiti draudžiama . Elės šventyklėlė, apkaišiota gėlėmis, žvakėmis, nuotraukomis ir kitais niekniekiais jos garbei, buvo dar labiau išaugusi ir užėmusi kone visą akligatvį.

Priešais šventyklėlę, kitapus gatvės, stovėjo Kavano namas. Du automobiliai įvažiavimo kelyje, krepšinio kamuolys kieme, raudona vėliavėlė ant pašto dėžutės. Išorėje viskas atrodė normalu. Tačiau viduje. ..

Spenserė užsimerkė prisimindama septintos klasės gegužę, praėjus metams po Dženos Atvejo. Ji įlipo į Filadelfijos priemiestinį traukinį, nes mieste turėjo susitikti su Ele ir eiti apsipirkti. Ji buvo taip įnikusi į susirašinėjimą su Ele savo naujutėlaičiu mobiliuoju telefonu „Sidekick“, kad tik po penkių ar šešių stotelių pastebėjo kažką sėdintį kitapus praėjimo. Tai buvo Tobis . Ir jis spoksojo į ją.

Jos rankos ėmė tirtėti. Tobis visus metus praleido mokykloje internate, taigi Spenserė jo senokai nematė. Kaip visada plaukai krito jam ant akių ir jis buvo užsigriozdinęs didžiules ausines, tačiau tą dieną jis atrodė tarsi... grėsmingesnis. Labiau bauginantis .

Kaltės jausmas, nerimą kelianti būsena dėl Dženos Atvejo, kurią Spenserė stengėsi nustumti kuo giliau, vėl ją užplūdo. Aš tave pričiupsiu . Ji net nenorėjo būti tame pat traukinyje su juo. Ji atsargiai į praėjimą iškišo vieną koją, paskui kitą, tačiau priešais staiga išdygo konduktorius.

– Ar važiuojate į Trisdešimtąją gatvę, ar į „Market East“ stotelę? – sududeno jis.

Spenserė atsitraukė atgal.

– Į Trisdešimtąją, – sušnabždėjo ji. Kai konduktorius praėjo, ji vėl žvilgtelėjo į Tobį. Jo veide švytėjo bloga lemianti šypsena. Po akimirkos jis vėl nutaisė abejingą miną, tačiau akys sakyte sakė: „Jūs. Dar. Atsiimsite.“

Spenserė pašoko ir nulėkė į kitą vagoną. Elė laukė jos Trisdešimtosios gatvės stotelės perone, ir kai jos atsisuko į traukinį, Tobis spoksojo tiesiai į jas.

– Matau, kad kažkas paleistas iš mažojo kalėjimo, – kvailai šypsodamasi pasakė Elė.

– Taip. – Spenserė taip pat norėjo visa tai paversti juokais. – Ir jis vis dar nevykėlis iš didžiosios raidės.

Tačiau po keleto savaičių Elė pradingo. Ir tada nebebuvo juokinga.

Iš kompiuterio atsklidęs švilpesys privertė ją krūptelėti. Tai buvo naujas jos elektroninio pašto perspėjimo signalas. Ji nervingai nužingsniavo prie kompiuterio ir du kartus spragtelėjo naujosios žinutės simbolį.

Sveika, mieloji. Jau dvi dienas nesikalbėjau su tavimi, beprotiškai tavęs pasiilgau. – Vrenas

Spenserė atsiduso, ir ją nusmelkė susijaudinimas. Kai ji pirmą sykį pamatė Vreną – sesuo jį atsivedė supažindinti su tėvais per šeimos pietus, – jai kažkas atsitiko. Tai buvo... tarsi jis būtų apkerėjęs ją tą akimirką, kai atsisėdo „Moshulu“ restorane prie stalo, siurbtelėjo vyno ir jų akys susitiko. Jis buvo britas, egzotiškas, sąmojingas ir protingas, ir mėgo tas pačias nepriklausomas popgrupes kaip ir Spenserė. Jis visiškai netiko jos seseriai, manieringai ir tobulai, tikrai mėmei Melisai. Bet jis labai tiko Spenserei. Ji tai žinojo... akivaizdu, kad ir jis tai suprato.