Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Hana susiraukė.

– Mėšlas.

Šį žaidimą Elė nusižiūrėjo iš brolio Džeksono, Rouzvudo mokyklos abituriento. Džeksonas ir jo draugai jį žaisdavo parengiamosios mokyklos užmiesčio iškylose, kai apkalbinėdavo merginas. Kas paskutinis sušukdavo „tik ne tai“, turėdavo vakare vaišinti bjauriausią merginą, o jo draugai tuo metu bendraudavo su dailutėmis jos draugėmis; iš esmės tai reiškė, kad tas nelaimėlis toks pat nevykėlis ir atstumiantis, kaip ir mergina. Elison versijoje merginos sušukdavo „tik ne tai“, kai šalia išdygdavo koks nors bjaurus nevykėlis ar kažkas panašaus.

Šį sykį šūksnio „tik ne tai“ nusipelnė Mona Vanderval (keistuolė, gyvenanti toje pat gatvėje, tik žemiau; jos mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas buvo mėginti susidraugauti su Spensere ir Elison) ir dvi nenormalios jos draugės – Česė Bledsou ir Fi Templeton. Česė buvo ta mergaitė, kuri prasiskverbė į mokyklos kompiuterinę sistemą, o paskui direktoriui paaiškino , kaip ją geriau apsaugoti, o apie Fi Templeton užtenka pasakyti, kad ji visur tamposi jo jo. Trijulė stovėjo ramaus priemiesčio kelio vidury ir spoksojo į merginas. Mona tupėjo ant „Razor“ motorolerio, Česė buvo apsižergusi juodą kalnų dviratį, o Fi kėblino pėsčia, žinoma, su savuoju jo jo.

– Ei, gal norite ateit ir pažiūrėt „Baimės faktorių“? – šūktelėjo Mona.

– Atleisk, – nenatūraliai šyptelėjo Elison, – mes tam tikra prasme užsiėmusios.

Česė susiraukė.

– Nenorit pamatyt, kaip jie ės vabalus?

– Kaip šlykštu! – šnipštelėjo Spenserė Arijai, kuri tuojau pat apsimetė beždžione, rankiojančia ir valgančia nematomas utėles Hanai iš plaukų.

– Būtų smagu, bet negalim, – pakreipė galvą į šoną Elison. – Jau esam suplanavusios miegoti ne namie. Galbūt kitą sykį?

Mona žvilgtelėjo į šaligatvį.

– Taip, žinoma.

– Iki. – Elison apsisuko, pavartė akis, ir kitos merginos padarė tą patį.

Jos žengė pro galinius Spenserės kiemo vartelius. Kairėj buvo Elės namų užpakalinis kiemas, čia jos tėvai statė dvidešimties vietų vasarnamį prašmatnioms iškyloms.

– Ačiū Dievui , darbininkų nėra, – pasakė Elė, žvilgtelėjusi į geltoną buldozerį.

Emilija sustingo.

– Ar jie ir vėl prikalbėjo tau nešvankybių?

– Atsipalaiduok, Žudike, – ištarė Elison.

Mergaitės sukikeno. Kartais jos vadindavo Emiliją Žudike – asmeniniu Elės pitbuliu. Anksčiau Emilijai tai irgi būdavo juokinga, bet ilgainiui įkyrėjo.

Tvartas buvo čia pat. Nedidelis ir jaukus, su didžiuliu langu, žvelgiančiu į didelį pakriką Spenserės ūkį, kuriame buvo net nuosavas vėjo malūnas. Čia, Rouzvude, Pensilvanijos valstijoje, nedideliame priemiestyje maždaug dvidešimt mylių nuo Filadelfijos, galėjai ramiausiai gyventi dvidešimt penkių kambarių ūkininko name su plytelėmis išklotu baseinu ir karšta vonia, kokia buvo pas Spenserę, o ne standartiniuose surenkamuose būstuose. Rouzvudas vasarą kvepėdavo alyvomis ir nupjauta žole, o žiemą – švariu sniegu ir židiniuose kūrenamomis malkomis. Čia buvo gausu vešlių aukštų pušų, daugybė šeimų valdomų ūkių ir žavių lapiukų bei triušiukų. Užteko ir puikiausių parduotuvių, ir kolonijinės epochos dvarų, ir parkų švęsti gimtadieniams, diplomų teikimams ir šiaip gerai praleisti laiką. Ir Rouzvudo vaikinai buvo dailūs, sveiki, tarsi ką tik nužengę iš Aberkrombio katalogo. Tai buvo Filadelfijos „Main Line“. Čia daug ką siejo seni kilmingos giminystės saitai, buvo gausu seniai įgyto kapitalo ir netgi priešistorinių skandalų.

Pasiekusios tvartą, merginos išgirdo iš vidaus sklindantį kikenimą. Kažkas sukvykė:

– Aš pasakiau – liaukis!

– O Dieve, – suvaitojo Spenserė. – Ką ji čia veikia?

Spenserė žvilgtelėjo pro rakto skylutę ir pamatė Melisą, savo manieringą ir pabrėžtinai mandagią, visais atžvilgiais puikią vyresniąją seserį, ir Ijaną Tomasą, jos pikantiškąjį vaikiną, besigrumiančius ant sofos. Spenserė užkulniu spyrė į duris ir tos atsidarė. Daržinė atsidavė samanomis ir skrudintais kukurūzų spragėsiais. Melisa atsisuko į duris.

– Kas per š?.. – paklausė ji. Paskui pamatė kitas merginas ir nusišypsojo. – O, sveikutės.

Merginos sužiuro į Spenserę. Ji nuolatos skųsdavosi, esą Melisa – pagiežinga aukščiausio lygio kalė, todėl jos visada nustebdavo, kai Melisa atrodydavo draugiška ir miela.

Ijanas atsistojo, pasirąžė ir šyptelėjo Spenserei.

– Sveika.

– Labas, Ijanai, – atsakė Spenserė jau linksmesniu balsu. – Nežinojau, kad judu čia.

– Na taip, nežinojai, – koketiškai šyptelėjo Ijanas. – Tu juk šnipinėji mus.

Melisa pasitaisė ilgus šviesius plaukus ir juodą šilkinį plaukų kaspiną, paskui įbedė žvilgsnį į seserį.

– Na, tai kas nutiko? – paklausė su lengvu priekaištu balse.

– Tai tik… Nenorėjau trukdyti… – suburbėjo Spenserė, – bet mes ketinome pasilikti čia nakčiai.

Ijanas žaismingai bakstelėjo pirštu Spenserei į ranką.

– Aš tik juokavau, – paerzino jis.

Spenserės kaklą išmušė raudonom dėmėm. Ijano plaukai buvo šviesūs ir susivėlę, mieguistos akys šviesiai rudos, o pilvo raumenys neabejotinai verti glamonių.

– Oho, – ištarė Elė pakeltu balsu. Visų galvos pasisuko jos pusėn. – Melisa, judu su Ijanu superinė porelė. Niekad nesakiau tau, bet visad apie tai galvojau. Spense, argi ne tiesa?

Spenserė sumirksėjo.

– Hm, – numykė ji.

Melisa akimirksnį suglumusi spoksojo į Elę, paskui pasisuko į Ijaną.

– Ar galime pasikalbėti lauke?

Ijanas nesislapstydamas ištuštino butelį „Corona“ alaus. O merginos jeigu gerdavo iš butelio, tai tiktai itin slaptai, patalpoje, kur tėvai laikydavo alkoholį. Jis pastatė tuščią butelį ant grindų, atsisveikindamas visoms išsišiepė ir paskui Melisą išsekė lauk.

– Sudie, ponios, – mirktelėjo prieš uždarydamas duris.

Elison suplojo rankomis.

– Dar viena Elės Dė išspręsta problema. Ar man padėkosi, Spense?

Spenserė neatsakė. Ji susikaupusi žiūrėjo pro priekinį tvarto langą į lauką. Rausvai violetiniame danguje ėmė žybčioti jonvabalių ugnelės.

Hana priėjo prie spragintų kukurūzų dubens ir pasėmė didelę saują.

– Ijanas tok s seksualus. Jis, ko gero, karštesnis už Šoną.

Šonas Ekardas buvo vienas patraukliausių jų klasės vaikinų ir nuolatinis Hanos fantazijų subjektas.

– Žinai, ką girdėjau? – paklausė Elė, išsidrėbdama ant sofos. – Šonas labai mėgsta merginas, kurios daug valgo.

– Tikrai? – pagyvėjo Hana.

– Ne! – sugargė Elison.

Hana lėtai supylė spragėsius atgal į dubenį.

– Taigi, merginos, – pasakė Elė. – Galėtume nuveikti šį tą itin įdomaus.

– Tikiuosi, šįkart nelakstysim nuogos, – sukikeno Emilija.

Jos tai darė prieš mėnesį, lediniame deginančiame šaltyje; vienintelė Hana atsisakė nusirengti nuogai, liko su apatiniais marškinėliais ir kelnaitėmis; mergaitės lėkė nuogutėlės per gretimai plytintį tuščią kukurūzų lauką.

– Dabar jums patiks kur kas labiau, – sumurmėjo Elė.

Emilija kaipmat surimtėjo.

– Taigi saugojau tai paskutinei mokslo metų dienai. Išmokau hipnotizuoti žmones.

– Hipnotizuoti? – pakartojo Spenserė.

– Meto sesuo išmokė, – atsakė Elė, žiūrėdama į įrėmintą Melisos ir Ijano nuotrauką ant židinio atbrailos. Jos šios savaitės vaikino Meto plaukai buvo smėlio spalvos kaip ir Ijano.

– Kaip tu tai darai? – paklausė Hana.