Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Prieš keletą savaičių atėjusi apsipirkti viena, Hana pamatė buvusią draugę Spenserę Hastings, besimatuojančią „Kate Spade“ suknelę, ir prisiminė, kaip toji iš Niujorko užsisakydavo to sezono madingiausius ant peties nešiojamus nailoninius krepšius.

Tokios smulkmenos, sužinotos apie ką nors, su kuo jau nebedraugavo, Hanai keldavo juoką. Stebėdama Spenserę, tyrinėjančią odinį „Kate Spade“ lagaminą, ji ėmė spėlioti, ką gi Spenserė galvoja, jeigu apskritai galvoja. Elė Dilaurentis neabejotinai būtų mėgusi šį naująjį prekybos centro sparną. Hana dažnai galvodavo apie dalykus, kurių Elė taip ir nepamatė: šių metų absolventų susitikimo vakaro prie laužo, karaokės vakarėlio per Loren Rajan šešioliktąjį gimtadienį milžiniškame šeimos name, sugrįžusios batų apvaliomis nosimis mados, „Chanel“ odinių dėklų nano „iPod“ telefonams… ir apskritai nano „iPodų“. Tačiau koks svarbiausias dalykas, kurio nepamatė Elė? Be abejonės, Hanos išvaizda – ir dėl to Hana labiausiai kankinosi. Kartais, sukinėdamasi priešais veidrodį visu ūgiu, ji apsimesdavo, kad Elė sėdi už nugaros ir kritikuoja jos drabužius kaip anksčiau. Daugybę metų Hana buvo putli nesavarankiška nevykėlė, bet dabar viskas labai pasikeitė.

Jiedvi su Mona įžirgliojo į „Tiffany“; čia buvo pilna stiklo, chromo ir baltos šviesos, ir dėl to tobuli deimantai tviskėjo dar ryškiau. Mona pašmižinėjo aplink vitrinas ir pakėlė antakius.

– Gal vėrinį?

– O gal apyrankę su karuliu? – sušnabždėjo Hana.

– Puiku.

Jos priėjo prie vitrinos ir apžiūrėjo apyrankę su širdies formos pakabuku.

– Kokia puiki, – atsiduso Mona.

– Susidomėjot? – paklausė jų elegantiška pagyvenusi pardavėja.

– O, aš nežinau. – Hana dvejojo.

– Ji jums tinka. – Pardavėja atrakino vitriną ir ėmė grabalioti apyrankės. – Tokią rasite visuose žurnaluose.

Hana kumštelėjo Moną.

– Pasimatuok.

Mona užsimovė apyrankę ant riešo. Pardavėja nusisuko į kitą pirkėją. Vos tik ji nusigręžė, Mona nusimovė apyrankę nuo riešo ir įsikišo į kišenę. Štai taip.

Hana tylėdama palinko prie kitos pardavėjos, gelsvaplaukės merginos, lūpas išsidažiusios koralų spalva.

– Gal galėčiau pasimatuoti štai tą apyrankę su apvaliu karuliu?

– Žinoma! – Mergina atrakino vitriną. – Aš irgi tokią turiu.

– O gal ir prie jos derančius auskarus? – Hana bakstelėjo pirštu į papuošalus.

– Prašom.

Mona nuėjo prie deimantų. Hana gniaužė rankose auskarus ir apyrankę. Papuošalai kainavo tris šimtus penkiasdešimt dolerių. Staiga prie prekystalio susibūrė spiečius japoniukių, visos rodė į apyrankę su karuliu stiklo vitrinoje. Hana atidžiai nužvelgė lubas dairydamasi kamerų ir svarstydama, ar prie durų nėra metalo detektorių.

– Ei, Hana, ateik pasižiūrėti, kokia „Lucida“! – pašaukė Mona.

Hana dvejojo. Laikas tarytum sustojo. Ji užsimovė apyrankę ant riešo, paskui paslėpė rankovėje. Auskarus įbruko į „Louis Vuitton“ piniginę su vyšnine monograma. Širdis jai ėmė daužytis. Tai buvo pati geriausia šio nuotykio dalis: įtampa. Ji jautėsi susijaudinusi ir atgijusi.

Mona pamojavo žiedu su brangakmeniu.

– Ar man tinka?

– Nagi. – Hana sugriebė ją už rankos. – Varom į „Coach“.

– Negi nenori nė vieno pasimatuoti? – papūtė lūpas Mona. Ji visada tempdavo laiką, kai suprasdavo, kad Hana savo planą jau įgyvendino.

– Ne, – atšovė Hana. – Ant piniginių mūsų vardai.

Ji jautė, kaip sidabrinė apyrankė švelniai spaudžia ranką. Reikia tuojau pat iš čia nešdintis, kol japoniukės triukšmingai grūdasi aplink vitriną. Pardavėja nė nežvilgtelėjo jųdviejų pusėn.

– Gerai – ištarė Mona dramatiškai. Ji ištiesė žiedą pardavėjai, laikydama jį už deimanto; net Hana žinojo, kad taip daryti nederėtų. – Deimantai per maži, – pasakė ji. – Atsiprašau.

– Turime ir kitų, – ištarė pardavėja.

– Eime, – paragino Hana, stverdama Moną už rankos.

Besidaužančia širdim ji nusekė paskui draugę, vinguriuojančią tarp „Tiffany“ parduotuvės vitrinų.

Karulys skambčiojo ant riešo paslėptas rankovėje. Hana buvo užsigrūdinusi profesionalė – pirmiausia neįpakuota žvakė iš „Wawos“ parduotuvės, paskui kompaktinis diskas iš „Tower“, vėliau vaikiški marškinėliai iš „Ralph Lauren“ – ir kiekvieną sykį jautėsi vis „kietesnė“. Ji užsimerkė ir įsitempusi žengė per slenkstį, laukdama signalizacijos kauksmo.

Tačiau nieko neįvyko. Jos išėjo iš skyriaus.

Mona spustelėjo jai ranką.

– Ar ir tu turi laimikį?

– Žinoma. – Hana patraukė rankovę, ir ant riešo blykstelėjo apyrankė. – Ir dar šitie. – Atidariusi piniginę parodė Monai auskarus.

– Mėšlas. – Monai akys išsiplėtė.

Hana nusišypsojo. Kartais labai malonu pranokti savo geriausią draugę. Nelaukdamos bėdos, jos greitai išėjo iš „Tiffany“ parduotuvės ir stabtelėjo apsidairyti, ar niekas jų nesiveja. Vienintelis triukšmas buvo fontano čiurlenimas ir „Muzak“ dainos „Oi, aš ir vėl tai padariau“ variantas.

O taip, ir aš tai padariau , pagalvojo Hana.

4

Spenserė priversta pasitraukti

– Brangioji, moliuskų nederėtų valgyti rankomis.

Spenserė Hastings žvilgtelėjo į kitapus stalo sėdinčią savo motiną Veroniką, kuri rankomis nervingai perbraukė sau per puikius, šviesiom sruogom paryškintus rusvai pilkus plaukus.

– Atsiprašau, – ištarė Spenserė ir paėmė moliuskams skirtą juokingai mažą šakutę.

– Tikrai nemanau, kad Melisa turėtų gyventi mieste, tose dulkėse, – pasakė ponia Hastings savo vyrui, nekreipdama dėmesio į Spenserę.

Piteris Hastingsas pakraipė galvą. Kai nedirbdavo teisinėje firmoje, jis, vilkėdamas aptemptus margus elastano marškinėlius ir dviratininko kelnes, kaip pašėlęs važinėdavo dviračiu užmiesčio keliais ir vis grūmodavo kumščiu pro šalį dideliu greičiu lekiančioms mašinoms. Nuo tokio važinėjimo dviračiu jam nuolat mausdavo pečius.

– Tas nuolatinis bildesys! Nesuprantu, kaip ji ten galės mokytis, – kalbėjo ponia Hastings.

Spenserė su tėvais sėdėjo Filadelfijos uoste prišvartuotame kliperyje, kuriame buvo įrengtas restoranas, ir laukė Spenserės sesers Melisos, kad drauge papietautų. Tai buvo šventiniai pietūs, nes Melisa metais anksčiau baigė Pensilvanijos universitetą ir įstojo į Pensilvanijos Vartono verslo mokyklą. Jų namas Filadelfijos miesto centre po remonto turėjo atitekti Melisai kaip tėvų dovana.

Po poros dienų Spenserė eis į vienuoliktą klasę Rouzvudo mokykloje ir jos laukia beprotiškas tvarkaraštis: penki sustiprinti kursai, vadovavimo pratybos, labdaros organizavimas, mokyklos metraščio redagavimas, dramos būrelio repeticijos, žolės riedulio treniruotės, o dar reikia kuo skubiau išsiųsti prašymą dėl vasaros programos, nes kiekvienas žino, jog geriausias būdas patekti į Gebenės lygą yra lankyti jų parengiamąją vasaros stovyklą. Bet buvo dar vienas dalykas, kurio Spenserė laukė šiais metais: ji persikels gyventi į rekonstruotą tvartą šeimos ūkio pakraštyje. Anot jos tėvų, tai geriausias būdas pasirengti studijoms koledže. Tik pamanykit, kaip Melisai pasisekė! Apsivemti galima. Kita vertus, Spenserė buvo patenkinta, kad seks sesers pėdomis, – ramiame šviesiame svečių namelyje ji galės pasislėpti nuo tėvų ir nuo jų viauksinčių labradudlių.

Tarp seserų nuolat vyko tylios varžybos, ir Spenserė vis pralaimėdavo: pradinėje mokykloje ji keturis sykius laimėjo Prezidento sporto apdovanojimą, o Melisa – penkis kartus. Septintoje klasėje geografijos viktorinoje Spenserė užėmė antrąją vietą, o Melisa – pirmąją. Spenserė buvo mokyklos metraščio redakcinėje kolegijoje, dalyvavo visuose mokyklos spektakliuose, o šiemet užsirašė į penkių disciplinų išplėstinius kursus. Melisa būdama vienuoliktokė taip pat visa tai darė, tačiau ji dar sugebėjo dirbti mamos žirgyne ir treniruotis Filadelfijos maratonui, rengiamam leukemijos tyrimams remti. Kad ir koks būtų Spenserės pažymių vidurkis, kad ir kiek užklasinės veiklos sričių aprėptų, ji niekad nebus tobula kaip Melisa.