Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Tegul jis galvoja, ką nori.

– Jėga. – Jis linktelėjo. – O kur buvai prieš tai?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Hm… grįžau namo, į Rouzvudą. – Ji nusišypsojo ir paskubom pridūrė: – Bet ten man patiko kur kas labiau.

Jis linktelėjo.

– Aš žiauriai depresavau grįžęs iš Amsterdamo į Valstijas.

– Verkiau visą kelionę namo, – prisipažino Arija, pirmą sykį po sugrįžimo jausdamasi naujoji, geresnioji islandiška Arija. Ir ne tik dėl to, kad šnekučiavosi su mielu, nekvailu vaikinu apie Europą – galbūt šis vaikinas vienintelis Rouzvude, kuris nepažinojo jos, ankstesniosios Arijos, keistuolės, draugavusios su gražia paslaptingai dingusia mergaite.

– Ar tu čia mokaisi? – paklausė ji.

– Ką tik baigiau studijas. – Jis nusišluostė burną servetėle ir prisidegė „Camel“ cigaretę. Kyštelėjo pakelį ir jai, tačiau Arija papurtė galvą. – Turėsiu šiek tiek pamokų.

Arija vėl gurkštelėjo škotiško viskio ir nustebo, kad jau viską išgėrė. Oho.

– Manau, man patiktų dėstyti. Gal taip ir bus, kai baigsiu mokslus. Arba mokytojausiu, arba rašysiu pjeses.

– Tikrai? Pjeses? Koks dalykas tavo mėgstamiausias?

– Na… anglų.

Barmenas pastatė priešais Ariją dar vieną stiklinę su viskiu.

– Aš anglų ir dėstysiu! – pasakė vaikinas. Tai ištaręs, jis uždėjo delną Arijai ant kelio. Arija taip nustebo, kad net krūptelėjo ir vos neišvertė gėrimo. Jis atitraukė ranką. Ji nuraudo.

– Atleisk, – ištarė jis kiek suglumęs. – Beje, aš Ezra.

– Arija.

Tai nuskambėjo pernelyg linksmai. Ji sukikeno ir prarado pusiausvyrą.

– Tprū! – Ezra sugriebė ją už rankos.

Vėliau, po dar trijų škotiško stiklinaičių, Arija ir Ezra išsiaiškino, kad „Borgo“ bare Reikjavike jie abu buvo sutikę tą patį seną jūrininką barmeną, kad mėgo maudytis mineralų prisodrintoje mėlynojoje lagūnoje, kad karštos versmės abu juos migdydavo, ir iš esmės abu mėgo supuvusiu kiaušiniu dvokiantį karštą geoterminio šaltinio vandenį. Ezros akys akimirką tapo mėlynesnės. Arija norėjo paklausti, ar jis turi merginą. Viduje ji jautė šilumą ir buvo visiškai tikra, kad ne vien dėl viskio.

– Aš bandysiu nueiti į tualetą, – ištarė ji. Jai pynėsi liežuvis.

Ezra nusišypsojo.

– Ar galiu eiti kartu?

Puiku, šito jai dabar kaip tik ir reikia.

– Turėjau galvoje, e… – Jis pasitrynė sprandą. – Ar aš truputėlį persistengiau? – paklausė žvelgdamas iš padilbų, suraukęs antakius.

Jai galvoje ūžė. Būti pakabinta nepažįstamojo – ne jos stilius, bent jau ne Amerikoje. Bet argi ji nenusprendė būti islandiškoji Arija?

Ji atsistojo ir paėmė jį už rankos. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą visą laiką, kol ėjo iki „Snookers“ moterų tualeto. Viduje grindys buvo nuklotos tualetiniu popieriumi, čia dvokė dar bjauriau nei bare, bet Arija nekreipė dėmesio. Kai Ezra užkėlė ją ant praustuvo ir ji kojomis apsivijo jam liemenį, užuodė vien tik jo kvapą – škotiško viskio, cinamono ir prakaito mišinį; nieko kvapnesnio gyvenime dar nebuvo uodusi.

Kaip jie ten Suomijoj ar dar galai žino kur sako: ja .

3

Pirmoji Hanos apyrankė su karuliu

– Ir jie akivaizdžiai dulkinosi Betanės tėvų miegamajame!

Hana Marin įdėmiai žiūrėjo į savo geriausią draugę Moną Vanderval, sėdinčią kitapus stalo. Ligi mokslo metų pradžios liko dvi dienos, ir jiedvi sėdėjo „King James“ prekybos centro terasoje, prancūzišku stiliumi įrengtoje „Rive Gauche“ kavinėje, gėrė raudonąjį vyną, lygino žurnalus „Vogue“ ir „Teen Vogue“ ir liežuvavo. Mona nuolat būdavo prisirankiojusi bjauriausių gandų. Hana gurkštelėjo vyno ir pastebėjo į jas gašliai spoksantį vyrą, kiek vyresnį nei keturiasdešimties. Tikras Humbertas Humbertas , pamanė ji, bet garsiai neištarė. Literatūrinės užuominos Mona nebūtų supratusi, o Hana, nors Rouzvudo vidurinėje ir populiariausia mergina, nesibodėdavo iš mokykloje vasarai rekomenduoto knygų sąrašo atsirinkti ir retkarčiais paskaityti šį bei tą, ypač kai neturėdama ką veikti drybsodavo šalia savo baseino. Be to, „Lolita“ buvo gardžiai nepadori.

Mona atsisuko pažiūrėti, į ką stebeilija Hana. Jos lūpas perkreipė bjaurus šypsnys.

– Turėtume jam parodyti.

– Skaičiuoju iki trijų. – Gintaro spalvos Hanos akys išsiplėtė.

Mona linktelėjo. Kai Hana ištarė „trys“, merginos lėtai kilstelėjo jau ir taip begėdiškai trumpų mini sijonėlių kraštus, atidengdamos apatines kelnaites. Humbertui akys išsprogo ir jis išvertė „Pinot noir“ vyno taurę tiesiai sau ant rusvai žalsvos spalvos kelnių.

– Mėšlas! – riktelėjo jis ir nulėkė į tualetą.

– Puikumėlis, – pasakė Mona.

Jos numetė servetėles ant nebaigtų valgyti salotų ir atsistojo eiti.

Jiedvi tapo draugėmis tarp aštuntos ir devintos klasių, kai abi patyrė nesėkmę pirmakursių šokėjų grupės atrankoje. Pasižadėjusios į grupę patekti kitais metais, jos nusprendė atsikratyti vienos kitos tonos svorio – kad būtų žavios, žvalios merginos, kurias vaikinai nešioja ant rankų. Bet kai tapo liesos ir puikios, sumąstė, kad būti komandos palaikymo šokėjomis – pasenęs dalykas, o visos šokėjos – nevykėlės, taigi abi nė nesivargino dar sykį bandyti patekti į grupę.

Nuo tada Hana ir Mona dalydavosi viskuo – na, beveik viskuo. Hana nepasakė Monai, kaip jai pavyko taip greitai numesti svorį, – apie tai šnekėti per daug vulgaru. Dietos laikymasis – patrauklu ir miela, o ryti riebų, taukuotą, dažniausiai sūrio prikimštą šlamštą ir po to viską išvemti – ne itin žavinga. Bet Hana jau spėjo atsikratyti šio menko blogo įpročio, todėl dabar tai buvo nebesvarbu.

– Žinai, tam vyrui sustangrėjo, – sušnabždėjo Mona, rinkdama žurnalus į krūvą. – Ką pamanys Šonas?

– Jis juoksis, – atsakė Hana.

– O, aš taip nemanau.

Hana gūžtelėjo pečiais.

– Kodėl gi ne.

Mona prunkštelėjo.

– Taip, kelnaičių demonstravimas nepažįstamiesiems puikiai dera su skaistybės įžadais.

Hana žvilgtelėjo į purpurines savo „Michael Kors“ batų pakalas. Skaistybės įžadas. Neįtikėtinai populiarus, iš kitų išsiskiriantis seksualus Hanos vaikinas Šonas Ekardas – vaikinas, kurio ji geidė nuo septintos klasės, pastaruoju metu elgėsi keistai. Jis visą laiką buvo „ponas visos Amerikos skautas“ – savanoriškai dirbdavo senelių namuose ir per Padėkos dieną dalydavo benamiams kalakutus, bet vakar vakare, kai Hana, Šonas, Mona ir grupelė kitų vaikų tūnojo kedriniame kubile pas Džimį Frydą ir vogčiomis gurkšnojo „Coronas“ alų, Šonas įsigeidė dar vieno skauto antsiuvo. Šiek tiek didžiuodamasis jis pareiškė padaręs skaistybės „įžadą“ ir prisiekęs nesimylėti iki vedybų. Visi, tarp jų ir Hana, apstulbę net nuščiuvo.

– Jis nerimtai, – pasakė Hana. Kaip jis galėtų? Grupelė vaikų padarė įžadą; Hana manė, kad tai tik laikina mada, panašiai kaip tos Lenso Armstrongo apyrankės arba jogos ir Pilateso pratimai.

– Taip manai? – kvailai šyptelėjo Mona, nusibraukdama nuo akių ilgus karčiukus. – Pažiūrėsim, kas bus Noelio vakarėlyje kitą penktadienį.

Hana stipriai sukando dantis. Turbūt Mona iš jos šaiposi.

– Noriu eiti apsipirkti, – pasakė ji, nekantriai trypčiodama.

– Ką manai apie „Tiffany“? – paklausė Mona.

– Nuostabu.

Jos žingsniavo „King James“ prekybos centru pro naujausias prabangos prekes parduodančių firminių „Burberry“, „Tiffany“, „Gucci“ ir „Coach“ parduotuvių sekcijas, kur sklandė šviežiausi „Michael Kors“ kvepalų aromatai ir buvo prisigrūdę gražių, į privačias mokyklas grįžti pasirengusių merginų ir nuostabių jų mamyčių.