Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Spenserė paėmė pirštais dar vieną moliuską ir įsidėjo į burną. Jos tėtis mėgo šį restoraną, jo tamsius medžio apkalus, storus rytietiškus kilimus ir svaigų sviesto, raudonojo vyno ir sūrymo prisisunkusį orą. Sėdint tarp stiebų ir burių atrodė, kad per laivo bortą gali iššokti tiesiai į uostą. Spenserė stebeilijo į kitoj Delavero upės pusėj, Naujajame Džersyje, Kamdene, riogsantį didelį burbuliuojantį akvariumą. Pro šalį praplaukė didžiulis pokylių laivas, išpuoštas kalėdinėmis lemputėmis. Nuo priekinio denio kažkas iššovė geltoną fejerverką. Anas laivas atrodė kur kas linksmesnis nei šis.

– Primink, koks Melisos draugo vardas? – sumurmėjo motina.

– Regis, Vrenas, – atsakė Spenserė. O mintyse pridūrė: „Kaip perkaręs paukštis.“

– Ji sakė, kad jis studijuoja mediciną, – alpo iš laimės motina. – Pensilvanijos universitete.

– Studijuoja, – tyliai ir monotoniškai išdainavo Spenserė. Ji atsikando kietos moliusko geldelės ir susiraukė. Melisa tik po dviejų pažinties mėnesių atsiveda savo vaikiną pietų. Iki tol šeima nebuvo jo mačiusi – jis lankė saviškius ar dar nežinia ką. Visi Melisos vaikinai būdavo vienodi: pavyzdingai dailūs, gerų manierų, žaidė golfą. Melisa neturėjo nė lašo kūrybiškumo ir neabejotinai ieškojo vaikinų, panašių į ją pačią.

– Mama! – Spenserei už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas.

Melisa prišokusi stipriai pabučiavo tėvus. Jos išvaizda nepasikeitė nuo mokyklos laikų: sidabriškai šviesūs plaukai apkirpti vos žemiau ausų, beveik be makiažo, o dar dėvėjo neskoningą geltoną suknelę su kvadratine iškirpte, megztą rožinę palaidinę su perlamutrinėm sagom ir avėjo pakenčiamus aukštakulnius batelius.

– Mieloji! – sušuko mama.

– Mama, tėti, čia Vrenas. – Melisa pakvietė prieiti atokiau stovintį vaikiną.

Spenserė vos susivaldė apatiniu žandikauliu nekaukštelėjusi į stalą. Vrenas visai nepanėšėjo į perkarusį, paukštišką ar pavyzdingą vyruką. Jis buvo aukštas ir lieknas, vilkėjo puikaus kirpimo „Thomas Pink“ palaidinę. Plaukai ilgi, susivėlę – netvarkingo stiliaus šukuosena. Oda puiki, skruostikauliai išraiškingi, o akys migdolų formos.

Vrenas paspaudė tėvams rankas ir atsisėdo prie stalo. Melisa paklausė mamos, kur turėtų siųsti sąskaitą santechnikams, o Spenserė laukė, kol bus pristatyta vaikinui. Vrenas apsimetė labai susidomėjęs didžiule vyno taure.

– Aš Spenserė, – pagaliau ištarė ji spėliodama, ar iš burnos nedvokia moliuskais. – Antroji duktė. Ta, kurią jie, – Spenserė linktelėjo į kitą stalo pusę, – laiko rūsyje.

– O! – Vrenas nusišypsojo. – Puiku.

Ar tik ne britišką akcentą ji išgirdo?

– Argi ne keista, kad jie tavęs nieko neklausinėja? – Spenserė mostelėjo tėvų pusėn. Dabar jie kalbėjo apie rangovus ir koks medis geriausiai tinka svetainės grindims.

Vrenas gūžtelėjo pečiais, paskui sušnabždėjo:

– Taip, keistoka. – Ir mirktelėjo jai.

Staiga Melisa sugriebė Vreną už rankos.

– O, matau, jūs jau susipažinot, – suulbėjo ji.

– Taip. – Jis šyptelėjo. – Nesakei, kad turi seserį.

Na, žinoma, ji nepasakė.

– Taigi, Melisa, – ištarė ponia Hastings. – Mudu su tėčiu kalbėjomės, kur galėtum apsistoti, kol remontas bus baigtas. Ir štai ką aš sumaniau. Kodėl tau negrįžus į Rouzvudą ir nepagyvenus pas mus keletą mėnesių? Galėtum važinėti į Pensilvaniją; juk žinai, kad tai nesudėtinga.

Melisa suraukė nosį.

Prašau, sakyk „ne“, prašau, sakyk „ne“ , mintyse maldavo Spenserė.

– Matot… – Melisa pasitaisė geltonos suknelės petnešėlę. Kuo ilgiau Spenserė žiūrėjo į jos suknelę, tuo labiau dėl šios spalvos sesuo panėšėjo į gripu sergančią ligonę. Melisa žvilgtelėjo į Vreną. – Dalykas tas… Vrenas ir aš ketiname persikelti į miesto namą… kartu.

– O! – Motina nusišypsojo jiems abiem. – Puiku… Manau, Vrenas taip pat galėtų apsigyventi pas mus… Ką pasakysi, Piteri?

Spenserė rankomis suspaudė sau papus, kad širdis neiššoktų iš krūtinės. Jie persikelia kartu ? Jos sesuo iš tiesų turi kiaušus. O jeigu Spenserė tėkštelėtų tokią bombą? Mama tikrai įkištų ją gyventi į rūsį, na, galbūt į arklides. Galėtų ten įsikurti kaip ožka žirgų draugijoj.

– Ką gi, manau, būtų gerai, – pasakė tėvas. Neįtikėtina! – Pas mus tikrai bus ramu. Mama beveik visą dieną arklidėse, o Spenserė, žinoma, mokykloje.

– Lankai mokyklą? – paklausė Vrenas. – Kokią?

– Vidurinę, – įsiterpė Melisa. Ji ilgai, tarsi vertindama, spoksojo į Spenserę. Atidžiai nužvelgė drobės spalvos „Lacoste“ teniso marškinėlius, tamsiai gelsvus garbanotus plaukus, auskarus su dviejų karatų deimantais. – Tą pačią, kurią ir aš lankiau. Spensere, taip ir nepaklausiau – ar tave šiais metais išrinko klasės prezidente?

– VP, – burbtelėjo Spenserė. Nesąmonė , juk Melisa tai puikiausiai žino.

– Ir tu nepatenkinta, kaip viskas susiklostė? – paklausė Melisa.

– Ne, – atšovė Spenserė. Pavasarį ji dalyvavo rinkimuose, tačiau pralaimėjo ir teko tenkintis viceprezidentės vieta. Ji nekentė bet kokio pralaimėjimo.

Melisa papurtė galvą.

– Tu nesupranti, Spense, – tai dauuuuuuug geriau. Kai aš buvau prezidentė, beveik nelikdavo laiko niekam kitam!

– Spensere, tu juk užsiimi ir kitais dalykais, – sumurmėjo ponia Hastings. – Mokyklos metraštis, visos tos žolės riedulio varžybos…

– Beje, Spense, tu perimtum postą, jeigu prezidentas, na, žinai… numirtų.

Melisa mirktelėjo jai, tarsi Spenserei būtų patikęs šis pokštas, nors jai visai nepatiko.

Melisa vėl pasisuko į tėvus.

– Mama. Ką tik į galvą šovė puiki idėja. O jeigu mudu su Vrenu apsigyventume tvarte? Tada netrukdytume jums.

Spenserė pasijuto, lyg kas būtų įspyręs jai į kiaušides. Į klojimą ?

Ponia Hastings pridėjo išpuoselėtą pirštą prie dailiai nudažytų lūpų.

– Hm, – numykė ji. Nedrąsiai pasisuko į Spenserę. – Gal galėtum palaukti keletą mėnesių, brangute? Tada tvartas tikrai atitektų tau.

– O! – Melisa nuleido šakutę. – Spense, nežinojau, kad ketini ten persikelti! Nenoriu daryti problemų…

– Viskas gerai, – nutraukė ją Spenserė, paėmė stiklinę su šaltu vandeniu ir nurijo didelį gurkšnį. Ji nenorėjo demonstruoti savo įniršio tėvų ir Tobulosios Melisos akivaizdoje. – Galiu ir palaukti.

– Tikrai? – paklausė Melisa. – Kokia tu miela!

Motina paspaudė jai šaltą ploną ranką ir visa nušvito.

– Žinojau, kad suprasi.

– Ar galėčiau trumpam atsiprašyti? – Spenserė lyg apkvaitusi atstūmė savo kėdę ir atsistojo. – Tuojau grįšiu.

Ji perėjo medinėmis laivo grindimis, nusileido kilimu išklotais centriniais laiptais ir išlipo į krantą. Jai būtinai reikėjo sausumos.

Virš Pens Landingo uosto pėsčiųjų alėjos žėrėjo Filadelfijos dangus. Spenserė atsisėdo ant suolelio ir keletą sykių giliai įkvėpė pagal jogos metodiką. Paskui išsitraukė piniginę ir pradėjo dėlioti pinigus. Visus banknotus, penkių ir dvidešimties nominalų, ji pasuko ta pačia kryptimi ir sudėjo iš eilės taip, kad kampiniai numeriai būtų kairėje. Visuomet taip elgdavosi stengdamasi nusiraminti. Paskui įbedė žvilgsnį į laivo restorano denį. Tėvai sėdėjo veidu į upę, taigi matyti jos negalėjo. Ji pasirausė gelsvai rudame „Hogan“ krepšyje, susirado kritiniams atvejams skirtą „Marlboro“ pakelį ir prisidegė cigaretę. Pikta traukė dūmą po dūmo. Užgrobti tvartą jau buvo blogis, tačiau tai padaryti taip mandagiai – Melisos stilius. Melisa visada atrodydavo gerutė, bet viduje buvo bjauri. Tačiau niekas to nematė, išskyrus Spenserę.