Маркус Зузак - Knygų vagilė

Iš anglų kalbos vertė

Jurga Brastavičiūtė ir Aistė Kvedaraitė

Turinys

Prologas. Griuvėsių kalnai

Mirtis ir šokoladas

Prie geležinkelio bėgių

Užtemimas

Vėliava

1. Duobkasio vadovas

Atvykimas į Himelio gatvę

Ji tampa Saumensch

Geležinės moters kumštis

Bučinys

Džesio Ovenso atsitikimas

Kita švitrinio popieriaus pusė

Draugystės kvapas

Muštynių mokykloje nugalėtoja

2. Abejingumas

Tamsos mergaitė

Cigarečių džiaugsmas

Skalbinių išnešiotoją

Neatsakyti laiškai

Hitlerio gimimo diena

Grynas vokiškas prakaitas

Vagystės vartai

Ugnies knyga

3. Mein Kampf

Kelias į namus

Mero biblioteka

Kovotojas, pradžia

Vasaros darbai

Arijų krautuvininkė

Kovotojas, tęsinys

Apgavikai

Kovotojas, pabaiga

4. Nusišalinus žmogus

Akordeonininkas

Gera mergaitė

Trumpa žydo boksininko istorija

Rozos rūstybė

Lizelės pamoka

Miegantysis

Apsikeitimas košmarais

Puslapiai iš rūsio

5. Švilpautojas

Plūduriuojanti knyga

Lošėjai

Rudžio jaunystė

Pralaimėtojai

Eskizai

Švilpautojas ir batai

Trys kvaili Rudžio Štainerio poelgiai

Plūduriuojanti knyga

6. Sapnų nešėjas

Mirties dienoraštis:

Sniego senis

Trylika dovanų

Tyras oras, senas košmaras ir ką daryti su žydo lavonu

Mirties dienoraštis: Kelnas

Svečias

Pašaipūnas

Mirties dienoraštis: paryžiečiai

7. Išsamus vokiečių kalbos žodynas ir enciklopedija

Šampanas ir akordeonai

Trilogija

Sirenų gausmas

Dangaus vagis

Frau Holtzapfel pasiūlymas

Ilgas kelias iki Dachau

Ramybė

Kvailys ir apsiaustus vilkintys vyrai

8. Pasaulio purtytojas

Domino ir tamsa

Mintis apie nuogą rudį

Bausmė

Pažado tesėtojo žmona

Rinkėjas

Duonos valgytojai

Paslėptoji eskizų knyga

Anarchisto kostiumų kolekcija

9. Paskutinis nepažįstamasis

Kita pagunda

Lošėjas kortomis

Sniegas Stalingrade

Amžinai jaunas brolis

Nelaimingas atsitikimas

Kartus klausimų skonis

Įrankių rinkinys, kraujuojantysis ir meškiukas

Grįžimas namo

10. Knygų vagilė

Pasaulio pabaiga

98-oji diena

Karo vadas

Žodžių kelias

Išpažintys

Maža ir juoda Ilzos Herman užrašų knygelė

Lėktuvų pilvai

Pasaulio pabaiga

Epilogas. Paskutinė spalva

Mirtis ir lizelė

Medis popietę

Maksas

Kurjerė

Elisabethei ir Helmutui Zusak

su meile ir pagarba

PROLOGAS

 Griuvėsių kalnai

čia mūsų pasakotojas prisistato,

supažindina su spalvomis

ir knygų vagile

Mirtis ir šokoladas

Iš pradžių — spalvos.

Paskui — žmonės.

Paprastai viską matau šitaip.

Bent stengiuosi šitaip matyti.

*** Paprastas faktas ***

Jūs mirsite.

Kad ir kuo nuoširdžiausiai stengiuosi šia tema kalbėti linksmai, tačiau, nepaisant visų mano įtikinėjimų, paprastai niekas manimi netiki. Prašom patikėti. Aš tikrai galiu būti linksma. Galiu būti draugiška. Maloni. Meili. Ir tai tik kelios mano savybės. Tik neprašykite, kad būčiau graži. Su gražumu neturiu nieko bendra.

*** Reakcija į minėtąjį faktą ***

Ar tai jus baugina?

Sakau jums, nebijokite.

Jei ne baimė, aš esu niekas.

Žinoma, reikia prisistatyti.

Pradžiai.

Kur mano išsiauklėjimas?

Galėčiau prisistatyti deramai, bet tai nebūtina. Netrukus, įvairiai klostantis įvykiams, mane gana neblogai pažinsite. Pasakysiu tik tiek, kad kaip įmanydama maloniau kada nors stovėsiu šalia. Jūsų siela bus mano glėbyje. Ant mano peties nutūps spalva. Ir švelniai jus išsinešiu.

Tą akimirką tikriausiai gulėsite (retai aptinku žmones stovinčius). Jūsų siela bus prikepusi prie kūno. Gali būti, kad netikėtai nuskardės šauksmas. Paskui girdėsis tik mano alsavimas, mano kvapo ir žingsnių aidas.

Įdomu, kokios spalvos bus akimirka, kai jūsų ateisiu. Ką kalbės dangus?

Man patinka šokolado spalvos dangus. Tamsių tamsiausio šokolado. Sako, tokia spalva man tinka. Vis dėlto stengiuosi žavėtis visomis spalvomis, visu jų spektru. Milijardais kintančių atspalvių, kai dangus juos pamažu sugeria. Tai panaikina įtampą. Padeda užsimiršti.

*** Paprasta teorija ***

Žmonės stebi dienos spalvas jai tik prasidedant ir baigiantis, tačiau aš labai aiškiai matau, kaip kiekvieną akimirką diena prisisunkia daugybe spalvų ir atspalvių. Viena valanda gali nusispalvinti daugybe įvairiausių atspalvių. Vaško geltoniu, debesų draiskanų mėliu. Neįžvelgiama tamsa. Savo darbe laikausi taisyklės juos pastebėti.

Kaip minėjau, užsimiršimas — vienintelis mano išsigelbėjimas. Tik per jį aš neišeinu iš proto. Jis padeda susitvarkyti su darbu, turint omenyje, kaip seniai aš jį dirbu. Bėda, kad niekas negali manęs pakeisti. Kas dirbtų vietoj manęs, kol, kaip jums įprasta, poilsiaučiau kokiame nors atogrąžų arba slidinėjimo kurorte? Žinoma, niekas, todėl sąmoningai apsisprendžiau, kad mano atostogos bus užsimiršimas. Kad ir ką sakyti, atostogauju gausiai. Spalvingai.

Vis dėlto gali kilti klausimas: „Kam jai atostogos? Kas verčia ją užsimiršti?“

Tai jau kita tema.

Užmiršti žmonės.

Išlikę gyvi.

Į juos negaliu žiūrėti, nors dažnokai man nesiseka. Tyčia ieškau spalvų, kad apie juos negalvočiau, bet kartais aš juos matau — užmirštuosius, klaidžiojančius ieškojimų, nevilties ir netikėtumų labirintuose. Jų širdys būna perdurtos. Jų plaučiai — išsekę.

O tai jau tema, kuriai skiriu šį vakarą, dieną, bet kurią valandą arba spalvą. Papasakosiu istoriją apie vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, kuriems puikiai sekasi likti mano užmirštais.

Tai trumpa istorija apie:

• mergaitę,

• žodžius,

• akordeonininką,

• kelis fanatiškus vokiečius,

• peštuką žydą

• ir gana daug vagysčių.

Knygų vagilę mačiau tris kartus.

Prie geležinkelio bėgių

Pirmiausia iškyla baltumas. Akinamas baltumas.

Prisiklausę visokiausių nuvalkiotų nesąmonių, kai kurie tikriausiai manote, kad balta yra ne spalva. O aš jums sakau, kad spalva. Balta neabejotinai yra spalva, ir nė nemanykite su manimi ginčytis.

*** Nuraminimas ***

Nurimkite, nekreipkite dėmesio į mano grasinimą.

Aš tik giriuosi. Nesu žiauri. Nesu pikta.

Aš esu pasekmė.

Taip, buvo balta.

Atrodė, tarsi visas Žemės rutulys apsivilkęs sniegu, kaip užsivelkamas per galvą nertinis. Sniege prie geležinkelio bėgių grimzdo gilūs iki blauzdų pėdsakai. Medžiai siaustėsi ledo skraistėmis.

Jau tikriausiai numanote, kad kažkas mirė.

Palikti jo ant žemės buvo negalima. Kol kas tai nekėlė didelių rūpesčių, bet netrukus geležinkelis bus nuvalytas ir traukinys turės važiuoti toliau.

Čia buvo du palydovai.

Motina su dukra.

Lavonas.

Motina, mergaitė ir lavonas buvo sušalę ir tylūs.

— Na, ką dar man liepsite padaryti?

Vienas palydovas buvo aukštas, kitas — žemas. Aukštasis visą laiką prabildavo pirmas, nors ne jis buvo viršesnis. Jis žiūrėjo į žemesnįjį, rieboko įraudusio veido dručkį.

— Na, — atsiliepė šis, — negi paliksi juos čia?

Aukštasis nekantravo.

— Galėtume ir palikti.

Dručkis vos nesprogo iš pykčio. Įsmeigęs žvilgsnį į ilgšio smakrą riktelėjo: