Маркус Зузак: Knygų vagilė

PIRMA DALIS

 Duobkasio vadovas

apie

Himelio gatvę — keiksmažodžio Saumensch meną — geležinį moters kumštį — pastangas pelnyti bučinį — Džesį Ovensą — švitrinį popierių — draugystės kvapą — muštynių nugalėtoją — didįjį watschen

Atvykimas į Himelio gatvę

Tą paskutinį kartą.

Raudonas dangus...

Kodėl knygų vagilė parklupusi rėkė iš skausmo, apsupta netikrų, absurdiškai suvirtusių, riebaluotų, sukepusių griuvėsių kalnų? Viskas prasidėjo prieš kelerius metu sniegu.

Atėjo metas. Vienam.

*** Vaizdinga tragiška akimirka ***

Greitai lekiantis traukinys.

Sausakimšas žmonių.

Trečiame vagone mirė šešerių metų berniukas.

Knygų vagilė su broliuku važiavo į Miuncheną, kur netrukus turėjo būti perduoti globėjams. Dabar, aišku, žinome, kad berniukas nenuvažiavo.

*** Kaip tai nutiko ***

Buvo stiprus kosulio protrūkis.

Galima sakyti, sukeltas protrūkis.

Ir iškart po jo - nieko.

Nutilus kosuliui neliko nieko, išskyrus tyliai, beveik negirdimai toliau šlubčiojančią gyvenimo nebūtį. Tada į jo apsilupusias kaip seni dažai rūdžių spalvos lūpas prasiskverbė nelauktumas. Jas būtinai reikėjo perdažyti.

Jų mama miegojo.

Įžengiau į traukinį.

Prisiartinau užgriozdintu vagono tarpu ir delnu staigiai uždengiau jo burną.

Niekas nepastebėjo.

Traukinys lėkė pirmyn.

Išskyrus mergaitę.

Vieną akį atmerkusi, kita vis dar sapnuodama, knygų vagilė — dar žinoma kaip Lizelė Meminger — neabejotinai matė, kad mažasis jos brolis Verneris atsidūrė šalikelėje, mirė.

Mėlynos jo akys įdėmiai žvelgė į lubas.

Nieko nematydamos.

Prieš pabusdama, knygų vagilė sapnavo fiurerį, Adolfą Hitlerį. Ji sapnavo mitingą, kuriame fiureris sako kalbą, o ji žiūri į kaukolės spalvos tarpą jo plaukuose ir ūsų kvadratą. Ji palaimingai klausosi iš jo burnos besiliejančio žodžių srauto. Jo sakiniai žėri prieš šviesą. Trumpam nutilęs, fiureris pasilenkia ir nusišypso mergaitei. Ji jam atsako: Guten Tag, Herr Ftihrer. Wie geht’s dir heut? Gerai kalbėti, o ir skaityti, ji dar nemokėjo, nes mokyklos beveik nelankė. Kai ateis laikas, ji sužinos kodėl.

Fiureris jau ketino jai atsakyti, bet ji pabudo.

Buvo 1939-ųjų sausis. Mergaitei buvo devyneri, netrukus sueis dešimt.

Mirė jos broliukas.

Viena akis atmerkta.

Kita dar sapnuoja.

Manau, kad būtų buvę geriau sapną užbaigti, bet tam neturiu jokių galių.

Staiga atmerkusi kitą akį ji, be abejo, mane pastebėjo. Kaip tik tuo metu, kai atsiklaupusi ištraukiau jo sielą ir gležnai apglėbiau sutinusiomis rankomis. Jis iš karto atšilo, nors iš pradžių, kai paėmiau, berniuko siela buvo minkšta ir šalta kaip ledas. Mano glėbyje ji atsileido. Paskui sušilo. Ėmė sveikti.

Lizelė Meminger pasijuto sukaustyta stingulio, sukosi padrikos mintys. Es stimmt nicht. Negali būti. Negali būti.

Ir purtymas.

Kodėl juos visada purto?

Žinau, žinau. Manau, tai kažkaip susiję su instinktu. Kad sulaikytų tiesos srautą. Tą akimirką jos širdis buvo slidi ir karšta, plakė garsiai, nepaprastai garsiai.

Suglumusi pasilikau. Stebėjau.

Paskui — mama.

Ji ją pažadino taip pat įnirtingai purtydama.

Jei to neįsivaizduojate, įsivaizduokite sunkią tylą. Įsivaizduokite joje plūduriuojančias sielvarto nuotrupas. Kad skęstate traukinyje.

Be paliovos sninga, dėl nevažiuojamo geležinkelio susisiekimas su Miunchenu sustabdytas. Rauda moteris. Greta jos nebyli stovi mergaitė.

Apimta panikos, motina atidarė duris.

Ji išlipo į sniegą, laikydama rankose mažą kūnelį.

Mergaitei teliko tik sekti iš paskos.

Kaip sakiau, iš traukinio išlipo ir du palydovai. Jiedu tarėsi ir ginčijosi, ką daryti. Padėtis buvo, švelniai tariant, nemaloni. Galiausiai buvo nuspręsta visus tris išsodinti kitoje gyvenvietėje, kad susitvarkytų savo reikalus.

Traukinys pamažu pajudėjo sniege skendinčiomis vietovėmis.

Paskui trūktelėjo ir sustojo.

Jie išlipo ant platformos, lavonėlis — mamos glėbyje.

Sustojo.

Berniukas darėsi vis sunkesnis.

Lizelė neturėjo nė menkiausio supratimo kur atsidūrusi. Visur buvo balta ir, kol jie stovėjo stotyje, ji tik spoksojo priešais save į išblukusias stoties pavadinimo raides. Miestelis, kuriame po dviejų dienų palaidojo jos broliuką Vernerį, Lizelei buvo bevardis. Liudytojai buvo kunigas ir du duobkasiai.

*** Pastebėjimas ***

Pora traukinio palydovų.

Pora duobkasių.

Kai reikia ką nors daryti, vienas iš jų įsakinėja.

Kitas daro tai, ką liepiamas.

O jeigu tokių kitų yra daug?

Klaidos, klaidos, kartais man atrodo, kad tik jas ir sugebu daryti.

Dvi dienas rūpinausi savo reikalais. Kaip visada, keliavau po pasaulį ir dėjau sielas ant amžinybės konvejerio juostos. Stebėjau, kaip jos nuolankiai slenka tolyn. Kelis kartus prisiekiau sau nesiartinti prie Lizelės Meminger brolio laidotuvių. Sau pačiai duoto žodžio nesilaikiau.

Jau iš tolo pamačiau sniego dykynėje stovintį būrelį sužvarbusių žmonių. Kapinės pasitiko mane draugiškai, ir netrukus buvau su jais. Nulenkiau galvą.

Lizelei iš kairės stovintys duobkasiai trynė rankas, keiksnojo sniegą ir blogas sąlygas, kad sunku prakasti ledą ir taip toliau. Vienas jų buvo ne daugiau kaip keturiolikos. Mokinys. Nueidamas jis nepastebėjo, kad iš švarko kišenės iškrito juoda knygelė. Jis jau buvo nuėjęs gal porą tuzinų žingsnių.

Netrukus ir Lizelės mama su kunigu susirengė eiti. Ji jam dėkojo už apeigas.

Mergaitė liko.

Ji parklupo. Sulaukė savo akimirkos.

Vis dar netikėdama, ji ėmė kasti. Jis nemirė. Jis nemirė. Jis ne... Sniegas raižė rankas.

Ant jų krešėjo šąlantis kraujas.

Giliai po sniegu ji regėjo sužeistą, į dvi dalis skilusią savo širdį. Abi jos žėrėjo ir plakė po tuo baltumu. Tik pajutusi ant peties kaulėtą ranką suvokė, kad mama grįžo jos pasiimti. Lizelę nutempė šalin. Gerklė prisipildė šilto šauksmo.

*** Vaizdelis maždaug už dvidešimties metrų ***

Kai tempti nebereikėjo, motina ir mergaitė uždususios stabtelėjo.

Sniege juodavo kažkoks stačiakampis.

Jį pastebėjo tik mergaitė.

Pasilenkė ir pakėlusi tvirtai suspaudė tarp pirštų.

Knyga buvo su sidabriniu užrašu.

Jos susikibo rankomis.

Paskutinis ašaringas atsisveikinimas baigėsi, abi nusisuko ir, vis atsigręždamos, nuėjo.

Aš pasilikau.

Pamojau.

Niekas man neatsakė.

Motina su dukra išėjo iš kapinių laukti kito traukinio į Miuncheną.

Abi buvo liesos ir išblyškusios.

Abiejų lūpos žaizdotos.

Lizelė tai pastebėjo purviname aprūkusiame lange, kai prieš pat vidurdienį su mama sėdo į traukinį. Kaip knygų vagilė rašė savo knygoje, kelionė tęsėsi, tarsi jau viskas buvo įvykę.

Traukiniui sustojus Miuncheno geležinkelio stotyje, iš jo kaip iš atplėšto voko slystelėjo keleiviai. Čia buvo žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių, bet neturtinguosius lengviausia atskirti. Skurdžiai visada kažkur skuba, tarsi pakeitę vietą galėtų išsigelbėti. Jie nepaiso tikrovės: kelionės pabaigoje laukia naujas senų bėdų variantas — giminaitis, kurį varžaisi pabučiuoti.

Manau, kad jos motina tai puikiai žinojo. Savo vaikus ji vežė ne į turtingus namus Miunchene, o, matyt, pas rastus globėjus, kurių namuose jos mergaitė ir berniukas, jei gaus ir ne kažin ką, tai bent bus pamaitinti ir tinkamai auklėjami.

Berniukas.