Маркус Зузак: Knygų vagilė

Helena Šmit buvo turtinga našlė.

— Ta sena klipata sėdi sau nieko neveikdama. Per visą savo gyvenimą nė dienelės nedirbo.

Tačiau didžiausią paniekos dalį Roza išliedavo Grande Strasse 8. Tai buvo didelis namas ant kalvos šiaurinėje Molchingo dalyje.

— Čia, — parodė ji Lizelei, kai pirmą kartą jos ten nuėjo, — mero namas. To sukčiaus. Jo žmona visą dieną sėdi namie ir negali užsikurti ugnies, ten visada šalta. Ji beprotė. Visiška beprotė, — pabrėžtinai pakartojo.

Prie vartų ji mostelėjo mergaitei:

— Eik.

Lizelę apėmė siaubas. Virš kelių pakopų stūksojo didžiulės rudos durys su žalvariniu plaktuku.

— Ką?

Mama stumtelėjo ją.

— Neklausinėk, Saumensch. Pajudėk.

Lizelė pajudėjo. Ji nuėjo takeliu, užlipo laiptais, nesiryždama luktelėjo ir pabeldė.

Duris atvėrė chalatas.

Į jį įsisupusi, nugalėtosios poza į ją nustebusi žvelgė moteris papurusiais plaukais. Prie vartų pastebėjusi mamą, padavė mergaitei krepšį su skalbiniais.

— Ačiū, — padėkojo Lizelė, bet jokio atsako negavo. Tik durys užsivėrė.

— Matai? — tarė mama, kai ji grįžo prie vartų. — Ir su tuo aš turiu taikstytis. Turtingi šunsnukiai, tinginės kiaulės...

Nueidama su skalbinių krepšiu, Lizelė atsigręžė. Nuo durų į ją spoksojo žalvarinis plaktukas.

Kai liaudavosi plūsti darbdavius, Roza Huberman paprastai imdavo koneveikti kitą mėgstamą objektą. Savo vyrą. Žvilgčiodama tai į skalbinių krepšį, tai į susigūžusius namukus, ji kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo.

— Jeigu tavo tėtis būtų bent šio to vertas, — aiškindavo Lizelei kiekvieną kartą einant į Molchingą, — man nereikėtų taip plūktis.

Pašaipiai šnirpštelėjusi kalbėdavo toliau:

— Dažytojas! Ir reikėjo gi man už to Arschloch tekėti! Tėvai juk mane įspėjo.

Jų žingsniai girgždėjo takeliu.

— O dabar — štai. Vaikštau po gatves ir vergauju virtuvėje, nes tas Saukerl neturi darbo. Jokio rimto darbo, tik tą apgailėtiną savo akordeoną tampo po visokias lindynes.

— Taip, mama.

— Tik tiek ir teišmanai.

Mamos akys atrodė kaip blankios melsvos prie veido prilipdytos iškarpos.

Abi ėjo toliau.

Krepšį nešė Lizelė.

Namie viskas buvo skalbiama katile prie krosnies, džiovinama svetainėje prie židinio, o paskui virtuvėje lyginama. Čia ir vykdavo veiksmas.

— Girdėjai? — beveik kas vakarą klausdavo mama, kumštyje tvirtai gniauždama ant krosnies įkaitintą laidynę. Namai skendėdavo prieblandoje, ir Lizelė, sėdėdama prie virtuvės stalo, spoksodavo į ugnies atšvaitus ant sienų.

— Ką? — atsiliepdavo ji. — Kas yra?

— Tai toji Holtzapfel, — sakydavo mama, stodamasi nuo kėdės. — Ta Saumensch vėl apspjovė duris.

Frau Holtzapfel, viena iš kaimynių, visada, kai tik eidavo pro Hubermanų duris, būtinai jas apspjaudavo. Laukujės durys buvo vos už kelių metrų nuo vartelių, taigi galima sakyti, kad tą atstumą frau Holtzapfel įveikdavo taikliai.

Spjaudė ji dėl kažkokio dešimties metų senumo barnio su Roza Huberman. Niekas nebeprisimena, dėl ko jos susibarė. Tikriausiai jos ir pačios pamiršo.

Frau Holtzapfel buvo šiurkšti ir ganėtinai pagiežinga moteris. Ištekėjusi ji nebuvo, bet turėjo du sūnus, keleriais metais vyresnius už Hubermanų atžalas. Abu tarnavo kariuomenėje, ir galiu jus užtikrinti, kad iki pasakojimo pabaigos abu suvaidins epizodinius vaidmenis.

Kalbant apie pagiežą turėčiau pridurti, kad spjaudymo reikalą frau Holtzapfel atlikdavo kruopščiai. Kiekvieną kartą eidama pro trisdešimt trečiuoju numeriu pažymėtas duris, ji nepamiršdavo būtinai jų apspjauti ir pridurdavo:

— Schweine!

Pastebėjau vieną vokiečiams būdingą dalyką.

Atrodo, kad jiems labai patinka kiaulės.

*** Klausimėlis su atsakymu ***

O kas, jūsų nuomone, tuos spjaudalus kas vakarą nuo durų nušluostydavo?

Teisingai, atspėjote.

Jeigu moteris su geležiniu kumščiu liepia eiti ir nušluostyti spjaudalus nuo durų, tai reikia eiti ir nušluostyti. Ypač, jei geležis įkaitinta.

Tai buvo tik vienas iš daugelio kasdienių darbų.

Kas vakarą Lizelė išeidavo į lauką, nušluostydavo duris ir imdavo žvalgytis po dangų. Paprastai jis būdavo tarsi aplietas kažkuo šaltu, sunkiu, slidžiu ir pilku, bet kartais jame trumpai įsižiebdavo kelios nedrąsios žvaigždelės. Tokiais vakarais ji užtrukdavo kiek ilgėliau ir laukdavo.

— Sveikos, žvaigždės.

Laukia.

Balso iš virtuvės.

Arba kol žvaigždes vėl įtrauks Vokietijos dangaus vandenys.

Bučinys

(vaikiškas sprendimas)

Kaip ir kituose mažuose miesteliuose, Molchinge buvo nemažai įdomių asmenybių. Kelios iš jų gyveno Himelio gatvėje. Viena iš tokių — frau Holtzapfel.

Kitos įdomios asmenybės:

• Rudis Štaineris, kaimynų berniukas, kuris iki pamišimo žavėjosi juodaodžiu Amerikos bėgiku Džesiu Ovensu.

• Frau Diler, nepalaužiama arijų dvasios sergėtoja, kampinės parduotuvės savininkė.

• Tomis Miuleris, kuriam lėtinis ausų uždegimas baigėsi keliomis operacijomis, kaip rausva upė veidu vingiuojančiu rausvu randu ir traukuliais.

• Ir žmogus, visų vadinamas Švilpiu; palyginti su jo vulgarybėmis, Roza Huberman atrodė kaip žodžio meistrė, šventoji.

Apskritai, nepaisant ekonominio pakilimo Hitlerio laikais, šioje gatvėje gyveno daug ganėtinai neturtingų žmonių. Vargšų rajonų miestuose vis tiek buvo.

Kaip minėjau, namą Hubermanų kaimynystėje nuomojosi Štaineriai. Jų šeimoje augo šeši vaikai. Vienas iš jų, gėdingai pagarsėjęs Rudis, netrukus taps geriausiu Lizelės draugu, o anksčiau ar vėliau – jos nusikaltimų bendrininku ir įkvėpėju. Jiedu susipažino gatvėje.

Kai Lizelė pirmą kartą išsimaudė, po kelių dienų mama išleido ją pažaisti su gatvės vaikais. Himelio gatvės vaikai bet kokiu oru bendraudavo lauke. Vieni pas kitus beveik neužeidavo, nes namie būdavo ankšta ir paprastai nesugalvodavo ką veikti. Be to, mėgstamą žaidimą jie galėdavo žaisti tik gatvėje. Futbolą. Jie buvo susiskirstę komandomis. Vartus atstodavo šiukšliadėžės.

Kadangi Lizelė miestelyje buvo naujokė, iš karto buvo įsprausta tarp poros tokių dėžių. (Galiausiai Tomis Miuleris išsivadavo, nors prastesnio futbolininko Himelio gatvėje dar niekas nematė.)

Viskas ėjosi sklandžiai iki tos lemtingos akimirkos, kai iš susierzinimo prasižengdamas Tomis Miuleris parvertė Rudį Štainerį į sniegą.

— Ką?! — šaukė Tomis iš susijaudinimo trūkčiojančiu veidu. — Ką aš padariau?!

Visa Rudžio komanda pritarė, kad baudinį skirti reikia, taigi Rudis Štaineris žais prieš naujokę Lizelę Meminger.

Jis padėjo kamuolį ant purvino sniego nė neabejodamas, kad, kaip visada, įvartį įmuš. Šiaip ar taip, iš aštuoniolikos baudinių Rudis nepraleido nė vieno, nors priešininkų komanda ir išmetė Tomį Miulerį iš vartų. Kad ir kas jį pakeistų, baudinį Rudis įmuš.

Vaikai prievarta bandė išstumti Lizelę iš vartų. Ji, aišku, nepasitraukė, ir Rudis sutiko.

— Nieko, nieko, — šyptelėjo jis, trindamas rankas, — tegul pasilieka.

Nebesnigo. Purvina gatvė buvo primarginta pažliugusių pėdsakų. Rudis prišlepsėjo prie kamuolio, spyrė, Lizelė šoko ir alkūne atmušė įvartį. Atsistojo šypsodamasi, bet staiga pajuto sniego gniūžtės smūgį į veidą. Gniūžtė buvo pusiau su purvu. Veidą pasiutusiai gėlė.

— Patinka? — išsišiepė berniūkštis ir nusivijo kamuolį.