Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Saukerl , — sušnibždėjo Lizelė. Naujųjų namų žodynas greitai prigijo.

*** Keli faktai apie Rudį Štainerį ***

Tai aštuoniais mėnesiais už Lizelę vyresnis, kaulėtų kojų, aštrių dantų berniūkštis žvitriomis mėlynomis akimis ir citrinų spalvos plaukais. Jis buvo vienas iš Štainerių vaikų šešeto ir amžinai alkanas. Himelio gatvės gyventojai laikė jį kuoktelėjusiu. Dėl to kaltas vienas atsitikimas, kurio beveik niekas neaptarinėdavo, bet visi vadino „Džesio Ovenso atsitikimu“, mat kartą miestelio sporto aikštėje jis bėgo šimtą metrų visas išsitepęs suodžiais.

Kuoktelėjęs ar ne, bet Rudis buvo geriausias Lizelės draugas. Žinoma, sniego gniūžtė į veidą — puiki tvirtos draugystės pradžia.

Netrukus į mokyklą Lizelė pradėjo vaikščioti su Štaineriais. Rudžio mama Barbara girdėjo apie nutikimą su sniego gniūžte, todėl išgavo Rudžio pažadą į mokyklą vaikščioti kartu su naujoke. Rudžio garbei tenka pripažinti, kad jis gana noriai sutiko. Jis nebuvo iš tų vaikėzų, kurie nekenčia mergaičių. Anaiptol, mergaitės jam labai patiko, Lizelė — taip pat (todėl ir leido į ją sniego gniūžtę). Tiesą sakant, Rudis Štaineris buvo vienas iš tų įžūlių nenaudėlių, kurie įsivaizduoja save su moterimis. Tikriausiai kiekvienos vaikystės toliuose toks paauglys atsirastų. Berniūkštis, kuris atmeta priešingos lyties baimę vien todėl, kad kiti jai pasiduoda, ir kuris nebijo pats apsispręsti. Dėl Lizelės Meminger Rudis jau apsisprendė.

Pakeliui į mokyklą, įsiterpdamas tarp paliepimų užsičiaupti mažiesiems ir vyresniųjų nurodymų užsičiaupti pačiam, jis stengdavosi parodyti kokią nors miestelio įdomybę. Pirmoji buvo langelis antrame vieno namo aukšte.

— Čia gyvena Tomis Miuleris, — ir, supratęs, kad ji jo neprisimena, patikslino, — tas, kurio veidas trūkčioja. Būdamas penkerių, pasiklydo turguje. Buvo labai šalta. Kai po trijų valandų atsirado, buvo visas sušalęs ir susirgo ausies uždegimu. Uždegimas viduje greitai išplito, todėl jį operavo tris ar net keturis kartus, gydytojai pažeidė nervą, tai todėl dabar trūkčioja.

— Ir nemoka žaisti futbolo, — pridūrė Lizelė.

— Tikrai nemoka.

Kita įdomybė buvo parduotuvė Himelio gatvės kampe. Ji priklausė frau Diler.

*** Svarbi frau Diler savybė ***

Ji turėjo auksinę taisyklę.

Frau Diler buvo griežta moteris su storo stiklo akiniais ir rūsčiu veriamu žvilgsniu. Ji žiūrėdavo taip piktai, kad vogti jos parduotuvėje net mintis nekildavo. Čia ji tvarkėsi ryžtingai, kareiviškai, lediniu balsu, ir net jos kvėpavimas dvelkė Heil Hitler. Parduotuvė buvo balta, šalta ir bejausmė. Prie jos prisišliejęs namelis atrodė kur kas atšiauresnis nei kiti Himelio gatvės namai. Nemokamai frau Diler dalijo tik atšiaurumą. Savo gyvenimą ji paskyrė parduotuvei, o parduotuvę — Trečiajam reichui. Visi žinojo, kad pradėjus normuoti produktus ji po prekystaliu turėdavo sunkiai gaunamų prekių, o už jas gautus pinigus aukodavo nacių partijai. Ant sienos, prie kurios ji paprastai sėdėdavo, kabėjo įrėminta fiurerio nuotrauka. Jeigu įėjęs nepasakysi Heil Hitler, parduotuvėje nieko negausi. Eidamas pro šalį, Rudis atkreipė Lizelės dėmesį į neperšaunamą žvilgsnį parduotuvės lange.

— Įėjusi visada pasakyk Heil, jei nori čia ką nors gauti, — rimtai perspėjo.

Kai jie nuėjo kiek tolėliau, Lizelė atsigręžė, bet stiklų išdidintos akys vis dar buvo prie lango.

Miuncheno gatvė (pagrindinis kelias į Molchingą ir iš jo) už kampo buvo visa pažliugusi.

Joje, kaip pastaruoju metu įprasta, buvo mokomi žygiuoti keliomis eilėmis išrikiuoti kareiviai. Jie žengė tiesūs, su uniformomis, juodais auliniais batais dar labiau purvindami sniegą. Susikaupę jų veidai žvelgė pirmyn.

Palaukę, kol pražygiuos kareiviai, Štaineriai ir Lizelė patraukė pro parduotuvių vitrinas link įspūdingos miesto rotušės, kurios didingumas po kelerių metų bus sutryptas ir sulygintas su žeme. Kelios parduotuvės, pažymėtos geltonomis žvaigždėmis ir žydus juodinančiais šūkiais, buvo apleistos. Dar toliau, nevienodų čerpių stogu nusitaikiusi į dangų, stovėjo bažnyčia. Gatvė buvo panaši į ilgą, pilką ir drėgną koridorių, pilną nuo šalčio susigūžusių žmonių ir šlapių žingsnių.

Staiga Rudis tekinas pasileido pirmyn, paskui save tempdamas Lizelę.

Pribėgęs pabeldė į siuvyklos langą.

Mokėdama skaityti, ji būtų pastebėjusi, kad siuvykla priklausė Rudžio tėčiui. Ji dar buvo uždaryta, bet žmogus viduje už prekystalio jau tvarkė pasiūtus drabužius. Žvilgtelėjęs jiems pamojavo.

— Mano tėtis, — paaiškino Rudis, ir netrukus juos apspito įvairaus ūgio Štaineriukų būrys. Vieni mojavo ir siuntė oro bučinius tėčiui, kiti (vyresnieji) tik linktelėjo galvas, o paskui visi patraukė prie paskutinės įdomybės pakeliui į mokyklą.

*** Paskutinis sustojimas ***

Geltonųjų žvaigždžių kelias.

Ta vieta nekėlė noro ilgėliau apsižvalgyti, bet beveik visus traukė. Ilgoje lūžusią ranką primenančioje gatvėje stovėjo keli namai išmuštais langais ir apdaužytomis sienomis. Ant durų dažais buvo nupieštos Dovydo žvaigždės. Namai atrodė tarsi raupsuoti. Mažų mažiausiai jie buvo tarsi pūliniai sužeistos Vokietijos žemės paviršiuje.

— Šilerio gatvė, — tarė Rudis. — Geltonųjų žvaigždžių kelias.

Toliau buvo matyti keli žmonės. Pro darganą jie atrodė it šmėklos.

Ne žmonės, o pavidalai, vaikštinėjantys švino spalvos debesimis.

— Eime, — paragino Kurtas (vyriausias Štainerių sūnus), ir Rudis su Lizele nuskubėjo prie jo.

Mokykloje per pertraukas Rudis būtinai susirasdavo Lizelę. Jis nekreipė dėmesio į tauškalus, kad naujokė — nemokša. Jis ją užstojo iš pradžių, užstos ir vėliau, kai Lizelės nusivylimas liesis per kraštus. Tačiau ne už dyka.

*** Blogiau už berniuką, kuris tavęs nekenčia, gali būti tik viena ***

Berniukas, kuris tave myli.

Vieną balandžio pabaigos dieną po pamokų Rudis su Lizele kaip paprastai Himelio gatvėje laukė, kol visi susirinks žaisti futbolo. Jiedu atėjo kiek per anksti, kitų dar nebuvo. Gatve ėjo tik nepraustaburnis Švilpis.

— Žiūrėk, — parodė Rudis.

*** Švilpio portretas ***

Jis buvo trapaus sudėjimo.

Jo plaukau balti.

Jis visada vilkėdavo juodu lietpalčiu, rudomis kelnėmis, avėdavo tais pačiais numintais batais, o liežuvį laidė kaip reta.

— Ei, Švilpi!

Kai tolumoje stovinti žmogysta atsigręžė, Rudis švilptelėjo.

Senis tuoj pat atsitiesė ir ėmė keiktis su tokiu įsiūčiu, kokiam reikia turėti talentą. Tikro jo vardo niekas, matyt, nežinojo, o jei ir žinojo, vardu į jį nesikreipdavo. Švilpiu buvo pramintas todėl, kad visada švilpaudavo kokią nors melodiją, dažniausiai Radeckio maršą, todėl miestelio vaikai nepraleisdavo progos iš jo pasišaipyti. Akimirksniu įprastinė Švilpio laikysena pasikeisdavo (paprastai susikūprinęs jis žirgliodavo plačiais žingsniais, rankas sunėręs ant nugaros). Jis išsitiesdavo ir imdavo keiktis. Išgirdus griausmingą jo balsą, ramybės įspūdis kaipmat išsisklaidydavo.

Lizelė nė pati nepajuto, kaip Rudžio pavyzdžiu irgi ėmė jį erzinti.

— Švilpi! — šūktelėjo ji vaikiškai žiauriai. Skardžiai švilpti ji nemokėjo, bet mokytis laiko nebuvo.

— Geh’Scheissen! — suriko senis ir keikdamasis ėmė juos vytis. Iš pradžių keikė tik berniūkštį, paskui kliuvo ir Lizelei.

— Tu, šliundra neūžauga! — riaumojo jis. Žodžiai smigte smigo mergaitei į nugarą. — Tavęs čia dar nesu matęs!