Маркус Зузак - Knygų vagilė

Lizelė nujautė, kad į Molchingą ją atvežė išgelbėti, tačiau tai buvo jokia paguoda. Jeigu mama ją myli, tai kodėl atidavė svetimiems? Kodėl? Kodėl?

Kodėl?

Atsakymą, kad ir labai bendrais bruožais, ji žinojo, bet jis jos netenkino. Mama vis sirgdavo, o pinigų gydytis nebuvo. Ji tai žinojo. Bet argi tai priežastis? Kad ir kiek mama būtų kartojusi, kad myli savo dukrelę, bet argi palikti ją vieną yra meilės įrodymas? Niekas nepaneigs, kad ji yra pamesta, liesutė, svetimuose namuose su dar svetimesniais žmonėmis palikta mergaitė. Viena.

Hubermanai gyveno viename iš Himelio gatvės jungtinių namų. Keli kambariai, virtuvė ir bendras su kaimynais priestatas. Plokščias stogas, sandėliukas negiliame pusrūsyje. Pusrūsis buvo nepakankamai gilus. 1939-aisiais tai nekėlė rūpesčių. Jų iškilo vėliau, 1942-aisiais ir 1943-iaisiais. Prasidėjus oro pavojui, tekdavo bėgti gatve į saugesnę slėptuvę.

Iš pradžių didžiausias smūgis jai buvo nešvankybės. Jos liejosi aistringai ir gausiai. Visą laiką tik ir girdėdavosi tai Saumensch, tai Sauker l , tai Arschloch. Tiems, kurie nesupranta šių žodžių, paaiškinsiu. Sau, žinoma, reiškia kiaulę. Žodis Saumensch skirtas vainoti, plūsti arba žeminti moterį. Saukerl (tariama “saukairl“) skirtas vyrams. Arschloch gali būti verčiamas tiesiogiai — šiknius. Vokiečiai šio žodžio giminėmis nekaito. Jis tinka visiems.

— Saumensch du derckigs! — riktelėjo Lizelės įmotė pirmąjį vakarą, kai ši nenorėjo praustis. — Bjauri kiaule! Ar pagaliau nusirengsi?

Širsti ji mokėjo puikiai. Iš Rozos Huberman veido buvo galima spręsti, kad ji širdo nuolat. Dėl to atsirado raukšlės kartoninėje jos veido odoje.

Suprantama, Lizelė išsigando. Ji nieku gyvu nenorėjo eiti nei į vonią, nei, tiesą sakant, į lovą. Įsispraudusi į ankštutėlaičio vonios kambario kampą ir ieškodama bent kokios atramos, ji vis kabinosi pirštais į sienas. Nieko daugiau, išskyrus perdžiūvusius dažus, šnopavimą ir Rozos keiksmų papliūpas, čia nebuvo.

— Palik ją ramybėje, — įsiterpė Hansas Hubermanas.

Jo ramus balsas ataidėjo tarsi per minią.

— Palik ją man.

Jis įėjo ir, atsisėdęs ant grindų, atsirėmė į sieną. Plytelės buvo šaltos ir šiurkščios.

— Moki susukti cigaretę? — paklausė jis ir vis tirštėjančioje prieblandoje jiedu ištisą valandą krapštinėjosi su tabaku ir rūkomuoju popieriumi, o Hansas Hubermanas rūkė.

Po valandos Lizelė jau gana gerai mokėjo susukti cigaretę. Bet neišsimaudė.

*** Keli faktai apie Hansą Hubermaną ***

Jis mėgo rūkyti.

Labiausiai jam patikdavo susisukti cigaretę.

Jis buvo dažytojas ir grojo akordeonu.

Tai jam praversdavo, ypač žiemą, kai Molchingo smuklėse, pavyzdžiui, pas Knolerį, galėdavo šiek tiek uždirbti grodamas.

Viename kare jis mane apmulkino, bet netrukus bus išsiųstas į kitą (už bausmę), kuriame jam ir vėl pasiseks manęs išvengti.

Daugumai žmonių Hansas Hubermanas atrodė nepastebimas. Jis niekuo neišsiskirdavo. Aišku, buvo puikus dažytojas. Akordeonu grojo geriau nei vidutiniškai. Tačiau kažkodėl sugebėdavo atsidurti antrame plane net tada, kai eilėje stovėdavo pirmas (neabejoju, kad tokių žmonių jums teko sutikti). Jis būdavo, ir tiek. Nepastebimas. Nesvarbus ir ne itin vertingas.

Toks paviršutiniškas sužlugusio žmogaus, kaip jums gali atrodyti, įspūdis labai apgaulingas. Hansas Hubermanas buvo nepaprastai vertingas žmogus, ir Lizelės Meminger tai neliko nepastebėta. (Vaikai kartais būna kur kas akylesni už surambėjusius suaugusiuosius.) Ji pastebėjo iš karto.

Jo būdą.

Jį gaubiančią ramybę.

Kai tą vakarą ankštame ir šiurkščiame vonios kambaryje globėjas įjungė šviesą, Lizelė pamatė, kokios keistos jo akys. Geros ir sidabrinės. Sidabro lydinio akys. Jas pamačiusi, Lizelė suprato, kad Hansas Hubermanas yra labai labai vertingas.

*** Keli faktai apie Rozą Huberman ***

Ūgis — penkios pėdos ir vienas colis, rusvi, žilstantys susukti į kuodą plaukai.

Kad papildytų Hubermanų pajamas, ji skalbė ir lygino penkių pasiturinčių Molchingo šeimų skalbinius.

Valgį gamindavo pasibaisėtinai.

Turėjo nepakartojamą gebėjimą suerzinti kiekvieną žmogų.

Bet Lizelę Meminger ji tikrai mylėjo.

Tik meilę jai rodydavo savotiškai — pliekdavo tai mediniu šaukštu, tai žodžiais.

Kai po dviejų savaičių Lizelė pagaliau išsimaudė, Roza taip stipriai ją apkabino, kad vos neuždusino.

— Saumensch du derkigs, — tarė ji, — seniai buvo laikas!

Po kelių mėnesių pono ir ponios Hubermanų nebeliko. Negailėdama būdingų epitetų, Roza tarė:

— Paklausyk, Lizele. Nuo šiol tu mane vadinsi mama, — ir, akimirką pagalvojusi, paklausė: — Kaip vadinai tikrąją motiną?

— Auch Mama, taip pat mama, — tyliai atsakė Lizelė.

— Tai aš būsiu antroji tavo mama.

Ji žvilgtelėjo į savo vyrą.

— Na, o jį, — atrodė, kad ji renka žodžius į saują ir tuoj paleis juos per stalą, — tą Saukerl, bjaurų kuilį, vadinsi tėčiu, verstehst? Supratai?

— Taip, — tuoj pat atsakė Lizelė. Šiuose namuose buvo reikalaujama atsakyti iš karto.

— Taip, mama, — pataisė ją mama. — Saumensch. Į mane kreipkis „mama“. Tuo metu Hansas Hubermanas kaip tik baigė sukti cigaretę ir, lyžtelėjęs rūkomojo popieriaus kraštelį, sulipdė. Žvilgtelėjęs į Lizelę, pamerkė jai. Vadinti jį tėčiu nebus sunku.

Geležinės moters kumštis

Sunkiausia buvo pirmuosius kelis mėnesius.

Lizelė kasnakt sapnuodavo košmarus.

Broliuko veidą.

Stiklinį žvilgsnį į traukinio lubas.

Ji pabusdavo blaškydamasi lovoje, šaukdama, susipainiojusi sujauktose paklodėse. Kitoje tamsaus kambario pusėje it valtis plūduriuodavo broliukui skirta lova. Pamažu bundant sąmonei, ji be pėdsako prasmegdavo grindyse. Nuo šio reginio mergaitei nė kiek nepalengvėdavo, ji vis dar šaukdavo.

Galbūt vienintelis geras dalykas buvo tai, kad, šauksmų pažadintas, mergaitės paguosti ir nuraminti į kambarį ateidavo naujasis tėtis Hansas Hubermanas.

Sėdėdavo prie jos kiekvieną naktį. Pirmuosius porą kartų jis pabuvo šalia kaip prašalaitis, padedantis pakelti vienišumą. Po kelių naktų sušnibždėjo:

— Ššš, aš čia, nebijok.

Po trijų savaičių apkabino. Jo vyriškas švelnumas ir tai, kad jis būdavo šalia, bematant mergaitei sukėlė pasitikėjimą juo. Ji žinojo, kad, kai ims šaukti, jis būtinai ateis ir neišeis.

*** Žodžio, kurio žodyne nėra, paaiškinimas ***

Neišėjimas — veiksmas, kurį vaikai paprastai išsiaiškina kaip pasitikėjimo ir meilės įrodymą.

Hansas Hubermanas mieguistas sėdėdavo ant lovos krašto, o Lizelė verkdavo įsikniaubusi jam į glėbį, traukdama į save jo kvapą. Nuo to įsisenėjusio cigarečių, dažų ir odos kvapų mišinio kiekvieną naktį iškart po dviejų ji vėl užmigdavo. Ryte pabudusi rasdavo jį, susirietusį vos ne dvilinką, miegantį už poros metrų krėsle. Jis niekada nesiguldavo į laisvąją lovą. Lizelė keldavosi ir tyliai priėjusi pabučiuodavo jį į skruostą, o jis pabudęs nusišypsodavo.

Kartais tėtis liepdavo grįžti į lovą ir luktelėti, o pats atsinešdavo akordeoną ir imdavo groti. Lizelė sėdėdavo niūniuodama, iš susijaudinimo riesdama kojų pirštus. Niekas niekada jai nebuvo grojęs. Ji šypsodamasi žiūrėdavo, kaip jo veide „piešiasi“ raukšlės ir švelniu sidabru žvilga jo akys, kol iš virtuvės pasipildavo keiksmai.