Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Spinnst du? Ar pakvaišai!?

Jo žandai net išsiplėtė nuo pritvinkusio pasibjaurėjimo.

— Liaukis, — tarė jis klampodamas per sniegą. — Jei reikės, pargabensime visus tris atgal. Įspėsime kitą stotį.

Kai dėl manęs, tai padariau pačią paprasčiausią klaidą. Man sunku apsakyti, kaip smarkiai savimi nusivyliau. Iš pradžių viską dariau teisingai.

Ištyriau akinamo sniego baltumo dangų, kuris gaubė važiuojančio traukinio langą. Jau alsavau juo, bet susvyravau. Palūžau — susidomėjau. Mergaite. Mane pagavo smalsumas, ir nutariau pabūti čia tiek, kiek leis mano darbotvarkė, ir pasižiūrėti.

Vėliau, kai po dvidešimt trijų minučių traukinys sustojo, išlipau kartu su jais.

Mano glėbyje gulėjo mažutė siela.

Stovėjau šiek tiek dešiniau.

Triukšmingoji traukinio palydovų pora nuklampojo prie motinos, mergaitės ir mažojo lavonėlio. Aiškiai prisimenu, kad tądien mano alsavimas buvo garsus. Stebiuosi, kad eidami pro šalį palydovai manęs nepastebėjo. Pasaulį slėgė sunki sniego našta.

Maždaug už dešimties metrų man iš kairės šalčio sukaustyta stovėjo išblyškusi alkana mergaitė.

Jos lūpos drebėjo.

Sušalusios rankos buvo sunertos.

Ašaros knygų vagilės veide buvo sušalusios į ledą.

Užtemimas

Kitas parašas yra juodas, jei norite pamatyti kitą mano įvairiapusiškumo polių. Buvo tamsiausias priešaušrio metas.

Šįkart atėjau dvidešimt ketverių metų vaikino. Tam tikra prasme tai buvo gražu. Lėktuvas vis dar kosčiojo. Iš abiejų jo plaučių smelkėsi dūmai.

Lėktuvui nukritus, žemėje atsivėrė trys gilios žaizdos. Dabar sparnai atrodė tarsi pjūklu nupjautos rankos. Nebeplasnos šis metalinis paukštelis.

*** Dar keli paprasti faktai ***

Kartais ateinu per anksti.

Aš skubu, o kai kurie žmonės šliejasi prie gyvenimo ilgiau nei tikėtina.

Po kelių minučių dūmai išsisėmė. Nebeliko nieko, kas juos palaikytų.

Iš pradžių uždusęs atskubėjo berniūkštis, nešinas kažkokiu panašiu į įrankių dėžę daiktu. Visas drebėdamas prisiartino prie kabinos ir pažvelgė į lakūną spėliodamas, ar šis gyvas, o tą akimirką jis dar buvo gyvas. Maždaug po pusės minutės pribėgo knygų vagilė.

Aš ją atpažinau net ir po kelerių metų.

Ji buvo uždususi.

Iš įrankių dėžės berniūkštis ištraukė — tai bent gražiausia! — žaislinį meškiuką.

Kyštelėjęs ranką pro sudužusį priekinį stiklą, padėjo jį ant lakūno krūtinės. Meškiukas sėdėjo susirietęs nuolaužų, kraujo, to, kas iš žmogaus liko, maišalynėje ir šypsojosi. Po kelių minučių pasinaudojau proga. Metas buvo tinkamas.

Įėjau, išlaisvinau sielą ir švelniai ją išnešiau.

Liko tik kūnas, besisklaidantis dūmų kvapas ir šypsantis meškiukas.

Žinoma, kol susirinko būrys žmonių, viskas pasikeitė. Horizontas ėmė žioruoti kaip degančios anglys. Iš juodumos viršuje liko tik keverzonė, o ir ši sparčiai nyko.

Dabar vaikinas buvo kaulo spalvos. Griaučių spalvos oda. Susiglamžiusi uniforma. Akys šaltos, rudos kaip kavos dėmės, o paskutinė keistos formos keverzonė viršuje man pasirodė pažįstama. Parašas.

Žmonės elgėsi kaip visada.

Man pro juos einant, kiekvienas stovėjo ir vaidino rimtį. Kas rankos mostelėjimu, kas prislopintu balsu ištartais keliais žodžiais, kas tylomis droviai apsidairydamas.

Kai atsigręžusi pažvelgiau į lėktuvą, atrodė, kad pravira lakūno burna šypsosi.

Paskutinis nepadorus pokštas.

Dar viena žmonių humoro kulminacija.

Pilka brėkšma įveikė dangų, o vaikinas vis dar gulėjo savo uniformos įkapėse. Man iškeliaujant, dar kartą kaip paprastai šmėstelėjo šešėlis — paskutinė užtemimo akimirka, patvirtinimas, kad priimta dar viena iškeliavusi siela.

Matote, aš dažniausiai pastebiu, kad tą akimirką, kai miršta žmogus, nepaisant visų spalvų, kurių užlietas tuo metu būna pasaulis, įvyksta trumpas užtemimas.

Mačiau jų daugybę.

Tokių užtemimų mačiau daugiau nei galiu prisiminti.

Vėliava

Paskutinis kartas, kai ją mačiau, buvo raudonas. Dangus kunkuliavo it viralas. Vietomis buvo pridegęs. Viralo raudonyje švysčiojo juodi trupiniai ir pipirai.

Gatvėje, kuri atrodė kaip riebaluotais pirštais nučiupinėti puslapiai, vaikai dar neseniai žaidė „klases“. Kai atėjau, vis dar girdėjau jų balsų aidą. Žingsnius grindiniu. Vaikų juoką ir šypsenas kaip druska, greitai tirpstančias.

Paskui — bombos.

Šįkart viskas buvo per vėlai.

Sirenos. Per garsiakalbius kartojamas oro pavojaus signalas. Viskas — per vėlai.

Per kelias minutes išaugo žemių ir cemento nuolaužų krūvos. Gatvės atrodė kaip perpjautos venos. Kraujas tekėjo grindiniu, kol išdžiūvo, kūnai gulėjo įstrigę kaip sieliai, potvyniui pasibaigus.

Jos visos iki vienos buvo prilipusios. Ryšulys sielų.

Likimas?

Nelaimė?

Tai todėl jos ten visos prilipo?

Aišku, kad ne.

Neapsimeskime kvailiais.

Tikriausiai tai labiau susiję su bombomis, numestomis debesyse pasislėpusių žmonių.

Valandų valandas dangus žioravo niokojama raudono naminio viralo spalva. Mažasis Vokietijos miestelis dar kartą buvo išsvaidytas. Švelniai leidosi pelenų snaigės, viliodamos gaudyti jas liežuviu ir paragauti. Tik jos būtų lūpas apsvilinusios. Būtų išdeginusios burną.

Aiškiai matau tai.

Buvau beišeinanti, kai aptikau ją ten parklupusią.

Aplink ją kilo prirašinėtų, pripieštų nuolaužų kalnai. Rankomis ji buvo įsitvėrusi knygos.

Didžiausias knygų vagilės troškimas buvo grįžti į pusrūsį rašyti arba paskutinį kartą perskaityti savo istoriją. Jos veide matau tai kuo aiškiausiai net dabar, kai šitiek laiko praėjo. Ji nepaprastai troško jaustis saugi namų prieglobstyje, bet neįstengė pajudėti. O ir pusrūsio nebebuvo. Jis tapo sudarkyto peizažo dalimi.

Dar kartą prašau manimi patikėti.

Norėjau sustoti. Pasilenkti.

Norėjau tarti:

— Atleisk, vaikeli.

Tačiau tai neleistina.

Aš nepasilenkiau. Tylėjau.

Tik kurį laiką į ją žvelgiau. Kai ji įstengė atsistoti, nusekiau iš paskos.

Ji numetė knygą.

Parklupo.

Knygų vagilė rėkė iš skausmo.

Pradėjus valyti griuvėsius, ant knygos keletą kartų buvo užminta, o paskui, nors buvo liepiama surinkti tik nuolaužas, mergaitės brangenybę kartu su šiukšlėmis įmetė į sunkvežimį, ir tai patraukė mano dėmesį. Įlipau į sunkvežimį ir paėmiau knygą nė nenujausdama, kad skaitysiu ją savo kelionėse šimtus kartų. Žvelgdama į vietas, kur buvome susitikusios, stebėsiuosi tuo, ką mergaitė matė ir kaip tai išgyveno. Tai geriausia, ko galiu imtis — stebėti, kaip tai dera su viskuo, ką tuo metu man teko matyti.

Prisiminusi ją išvystu daugybę spalvų, bet ryškiausiai — tris, kuriose mačiau ją kūne. Kartais man pavyksta labai aukštai praplaukti virš tų trijų akimirkų. Kybau virš jų, kol tiesos sepsis ima skaidrėti.

Tada išvystu jas įgyjančias formą.

*** Spalvos ***

RAIDONA BALTA JUODA

Jos gula viena ant kitos. Juodai suraizgytas parašas ant akinamai balto gaublio tiršto viralo raudonyje.

Taip, dažnai tenka ją prisiminti. Vienoje iš daugybės savo kišenių saugau jos istoriją, kurią jums papasakosiu. Tai tik viena iš tų, kurias saugau, ir kiekviena jų savaip ypatinga. Kiekviena jų — mėginimas bet kokia kaina man įrodyti savo ir žmogiškosios savo būties vertę.

Štai ji. Viena iš nedaugelio.

„Knygų vagilė.“

Jei nori, eime kartu. Papasakosiu istoriją.

Kai ką tau parodysiu.