Маркус Зузак: Knygų vagilė

— LIAUKIS TRIUKŠMAVĘS, SAUKERL !

Tėtis dar truputėlį pagrodavo.

Jis pamerkdavo mergaitei, ji jam irgi negrabiai atsakydavo tuo pačiu.

Kad paerzintų mamą, kartais jis nusinešdavo akordeoną į virtuvę ir grodavo visiems pusryčiaujant.

Tėčio prakąsta duonos su uogiene riekė gulėdavo lėkštėje, o muzika žvelgdavo Lizelei į veidą. Žinau, skamba keistokai, bet jai taip atrodydavo. Dešinioji tėčio ranka bėgiodavo dantų spalvos klavišais, kairioji spaudydavo mygtukus. (Jai ypač patikdavo, kai jis užgaudavo sidabru žvilgantį mažorinį “do“.) Apibraižytas, bet vis dar žvilgantis akordeonas tai išsitempdavo, tai vėl susitraukdavo, kai tėčio rankos versdavo dulkėtas dumples traukti ir pūsti orą. Tokiais rytais tėčio rankose akordeonas atgydavo. Manau, gerai pagalvojus, tai visiškai suprantama.

Kaip išsiaiškinate, ar kas nors yra gyvas?

Tikrinate kvėpavimą.

Akordeono garsai reiškė, kad ji yra visiškai saugi. Kad išaušo diena. Dieną broliuko ji nesapnuos. Ji jo ilgėdavosi ir, pasislėpusi ankštutėlaitėje prausykloje, tylutėliai verkdavo, bet vis dėlto džiaugdavosi, kad nemiega. Paskutinę sąsają su broliuku — „Duobkasio vadovą“ — pirmąją naktį pas Hubermanus ji paslėpė po čiužiniu ir retkarčiais išsitraukdavo palaikyti. Žvelgdama į raides knygos viršelyje, vartydama puslapius ji nė nenutuokė, kas juose parašyta. Tai buvo visai nesvarbu. Svarbiausia buvo tai, ką knyga reiškė.

*** Knygos reikšmė ***

1. Paskutinis kartas, kai ji matė broliuką.

2. Paskutinis kartas, kai ji matė mamą.

Kartais, tyliai ištarusi „mama“, ji visą popietę regėdavo motinos veidą, tačiau tai nebuvo taip skausminga, jei lyginsi su siaubu, kuris ją kankindavo sapnuose. Tais kartais, miego nunešta į tolimiausias tolumas, ji jausdavosi visiškai vieniša.

Neabejoju, kad jūs jau pastebėjote, jog kitų vaikų namuose nebuvo. Hubermanai turėjo du, bet šie buvo suaugę ir gyveno atskirai. Hansas jaunesnysis turėjo tarnybą Miuncheno centre, o Trudė dirbo tarnaite ir vaikų aukle. Netrukus abu juos pašauks karas. Viena gamins kulkas, kitas jomis šaudys.

Mokykloje, kaip tikriausiai įsivaizduojate, buvo tikras vargas.

Tai buvo valstybinė mokykla, bet auklėjama joje buvo griežtai katalikiškai, o Lizelė buvo liuterone. Pradžia nedaug gera žadanti. O dar paaiškėjo, kad mergaitė nemoka nei skaityti, nei rašyti.

Paskirta su jaunesniaisiais vaikais mokytis abėcėlės, ji jautė pažeminimą. Nors buvo smulkutė, išblyškusi, tarp tų mažylių ji sau atrodė kaip milžinė tarp nykštukų. Jai norėjosi išblykšti taip, kad taptų nematoma.

Namie pagalbos irgi nebuvo.

— Jis, tas Saukeil, tau nepadės, — mama mostelėjo ranka į tėtį, kuris kaip paprastai sėdėjo žiūrėdamas pro langą, — vos užbaigė keturias klases.

Neatsigręždamas tėtis ramiai, bet kandžiai atsikirto:

— Na, ji irgi negalės tau padėti, — nukrėtė pelenus pro langą, — vos užbaigė tris.

Namie knygų nebuvo (išskyrus tą, kuri gulėjo paslėpta po čiužiniu), ir Lizelei teliko pusbalsiu kartoti abėcėlę, kol abejonių nekeliančiu tonu jai buvo liepta nutilti. Vis tas murmėjimas. Papildomos skaitymo pamokos prasidėjo vėliau, po to, kai ji susapnavusi eilinį košmarą, prišlapino lovą. Tėtis jas vadino vidurnakčio pamokomis, nors mokymasis prasidėdavo apie antrą nakties. Daugiau apie tai netrukus papasakosiu.

Vasario viduryje Lizelei suėjo dešimt, ir dovanų ji gavo seną lėlę šviesiais plaukais, bet be kojos.

— Nieko geriau neišgalime, — atsiprašė tėtis.

— Ką čia kalbi? Tegul džiaugiasi gavusi nors tiek, — pasakė mama. Kol Hansas apžiūrinėjo sveikąją lėlės koją, Lizelė matavosi naują uniformą. Suėjo dešimt — tampi Hitlerio jaunimo sąjungos nariu. Tapai Hitlerio jaunimo sąjungos nariu — gauni mažą rudą uniformą. Lizelė kaip mergaitė buvo priimta į jaunimo padalinį, vadinamą BDM.

*** Sutrumpinimo paaiškinimas ***

Jis reiškia — Bund Deutscher Madchen, Vokietijos mergaičių sąjunga.

Pirmiausia reikėjo išmokti tinkamai sušukti Heil Hitler. Paskui buvo mokoma pasitempus tiesiai žygiuoti, vynioti tvarsčius, siūti suplėšytus drabužius. Būdavo iškylų ir kitokios veiklos. Sueigos vykdavo trečiadieniais ir šeštadieniais po pietų, nuo trijų iki penkių.

Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį tėtis palydėdavo Lizelę į BDM būstinę ir po poros valandų pasitikdavo. Apie tai jie beveik nesikalbėdavo. Eidavo susikibę rankomis, klausydavosi savo žingsnių, tėtis vieną kitą kartą užsirūkydavo.

Lizelė nerimavo tik todėl, kad tėtis dažnai kažkur išeidavo. Vakarais jis užsukdavo į svetainę (ji buvo ir Hubermanų miegamasis), iš senos spintos išsitraukdavo akordeoną ir smukdavo pro virtuvę prie laukujų durų.

Jam nueinant Himelio gatve, mama atidarydavo langą ir sušukdavo:

— Nebūk per ilgai.

— Ne taip garsiai, — atsigręžęs šūktelėdavo jis.

— Saukerl! Palaižyk užpakalį! Kaip noriu, taip ir kalbu!

Tėtis nueidavo gatve, jos keiksmų palydėtas. Jis neatsigręždavo, bent jau tol, kol žinodavo, kad ji vis dar stovi prie lango. Nešinas akordeonu, tokiais vakarais atsigręždavo gatvės kampe, tiesiai priešais frau Diler parduotuvę ir, vietoj žmonos lange išvydęs kitą siluetą, mostelėdavo kaulėta, pamėkliška ranka, tada apsigręždavo ir pamažu nužingsniuodavo tolyn. Paskui Lizelė pamatydavo jį tik antrą valandą nakties, kai jis švelniai traukdavo ją iš košmaro.

Vakarai virtuvėje būdavo triukšmingi. Roza Huberman šnekėdavo ir šnekėdavo, o šnekėdama nesiliaudavo schimpfen. Ji vis bardavosi ir skųsdavosi. Net ir neturėdama su kuo bartis, mama sugebėdavo rasti progų. Kas vakarą virtuvėje ji bardavosi su visu pasauliu, iš tikrųjų. Pavalgius vakarienę ir tėčiui išėjus, Lizelė paprastai likdavo virtuvėje, o Roza lygindavo skalbinius.

Keliskart per savaitę po pamokų Lizelė eidavo su mama į Molchingo turtingųjų rajoną atiduoti išlygintų skalbinių ir paimti skalbiamų drabužių. Knaupt Strasse, Heide Strasse. Dar kelios gatvės. Mama atiduodavo išlygintus skalbinius ir paimdavo nešvarius pareigingai šypsodamasi, bet, vos durims užsivėrus, nueidama imdavo plūsti turtuolius, jų pinigus ir tinginystę.

— Per daug jau g’schtinkerdt, kad patys išsiskalbtų, — bambėdavo ji pamiršusi, kad nuo jų priklauso.

— Šitas, — puldavo ji poną Fogelį iš Heide gatvės, — gavo tėvo palikimą, tai dabar švaisto jį moterims ir gėrimui. Be to, dar skalbimui ir lyginimui.

Liedavo panieką visiems iš eilės.

Ponas Fogelis, ponas ir ponia Pfafelhiurveriai, Helena Šmit, Vaingartneriai. Visi buvo kuo nors prasikaltę.

Neskaitant lėbavimo ir brangiai kainuojančio ištvirkavimo, prieš atiduodamas pinigus Ernstas Fogelis, pasak Rozos, visada pasikasydavo utėlėtą savo pakaušį ir palaižydavo pirštus.

— Nors imk ir nuplauk, prieš nešdama juos namo, — bambėjo ji.

Pfafelhiurveriai priekabiai tikrindavo, kaip atliktas darbas.

— Šiuose marškiniuose malonėkite nepadaryti nė vienos raukšlelės, — mėgdžiojo Roza. — Nė vienos raukšlelės kostiumėlyje. O paskui stovi ir viską tikrina, man matant. Tiesiog man po nosimi! Tai bent G’sindel— padugnės.

Vaingartnerius vadino kvailiais, matyt, todėl, kad namie laikė tą nuolat besišeriančią Saumensch katę.

— Ar žinai, kiek sugaištu, kol nurenku visus tuos plaukus? Jų pilna visur!