Маркус Зузак: Knygų vagilė

Lizelė neabejojo, kad motina nepamiršo, kaip nešė jį ant peties. Neišlaikė, kūnelis nukrito. Mergaitė matė, kaip jo pėdos, kojos ir kūnas atsitrenkė į platformą.

Kaip ji galėjo paeiti?

Kaip ji galėjo pajudėti?

Niekada nesužinosiu ir nesuprasiu, ką gali žmonės.

Pakėlusi jį, motina ėjo toliau su prigludusia prie šono mergaite.

Susitikus su valdžios atstovais, klausimai dėl vėlavimo ir berniuko sužadino sunkias mintis. Lizelė kiūtojo ankšto dulkėto kabineto kampe, kol motina, slopindama plūstančias mintis, kalbėjosi su jais sėdėdama ant nepaprastai kietos kėdės.

Paskui — chaotiškas atsisveikinimas.

Mergaitė įsikniaubė į šiurkščius nubrizgusius vilnonio motinos palto atlapus. Ją vėl teko nutempti.

Tolokai nuo Miuncheno pakraščio buvo miestelis, vadinamas Molchingu. Ten ją ir vežė, į gatvę, vadinamą Himelio vardu.

*** Vertimas ***

Himmel = dangus

Šitaip pavadinęs tą gatvę žmogus buvo tikras šmaikštuolis. Ne todėl, kad ji būtų buvusi panaši į pragarą. Ne. Tačiau aišku kaip dieną, kad ir į dangų ji nebuvo panaši.

Šiaip ar taip, Lizelės laukė globėjai.

Hubermanai.

Jie tikėjosi sulaukti mergaitės ir berniuko, būtų gavę nedidelę pašalpą jiems išlaikyti. Niekas nedrįso pasakyti Rozai Huberman, kad berniuko nebebus. Iš tiesų niekas niekada nedrįsdavo jai nieko sakyti. Kai dėl būdo, ji buvo nepakenčiama, nors atsiliepimai apie jos rūpinimąsi našlaičiais buvo geri. Matyt, kelis jų atvedė į doros kelią.

Lizelė važiavo automobiliu.

Iki tol ji dar nebuvo važiavusi automobiliu.

Ji jautė, kaip pilve visą laiką kažkas tai kyla, tai leidžiasi, ir tuščią viltį, kad jie pasiklys arba apsigalvos. Be to, mintys ją vis nešė atgal pas mamą, geležinkelio stotyje laukiančią traukinio grįžti atgal. Iš šalčio drebančią. Apsisiautusią tuo niekam tikusiu paltu. Laukdama traukinio, ji tikriausiai kramto nagus. Peronas ilgas ir nejaukus — šalto cemento luitas. Ar grįždama ji ieškos akimis vietos, kur palaidojo sūnų? O gal ją įveiks sunkus miegas?

Automobilis važiavo pirmyn, ir Lizelė su siaubu laukė paskutinio mirtino posūkio.

Diena buvo pilka, Europos spalvos.

Automobilį dangstė lietaus skraistės.

— Tuoj atvažiuosime, — nusišypsojo atsigręžusi našlaičių rūpybos darbuotoja frau Heinrich. — Dein neues Heim. Tavo naujieji namai.

Lizelė prasikrapštė apskritimą aprasojusiame lange ir pažvelgė pro jį.

*** Himelio gatvės nuotrauka ***

Namai atrodo kaip sulipdyti, daugiausia maži, baugščiai vienas prie kito prisišlieję kelių šeimų gyvenamieji namukai.

Patamsėjęs sniegas kaip patiestas kilimas. Visur cementas, pliki it kabyklos skrybėlėms medžiai ir pilkas oras.

Kartu važiavo vyriškis. Jis liko su mergaite, kai frau Heinrich įėjo į namą. Tylėjo. Lizelė pamanė jį pasilikus saugoti, kad ji nepabėgtų arba kad priverstų eiti į vidų, jei imtų spyriotis. Bet vėliau, kai ji iš tiesų ėmė spyriotis, jis tik sėdėjo ir žiūrėjo. Galbūt jis buvo reikalingas tik kaip paskutinė priemonė, galutinis nuosprendis.

Po kelių minučių iš namo išėjo labai aukštas vyras. Hansas Hubermanas, Lizelės globėjas. Iš vienos pusės greta jo žingsniavo vidutinio ūgio frau Heinrich, iš kitos — žema ir drūta Rozos Huberman figūra, nelyginant neaukšta spinta su ant jos užmestu paltu. Ji aiškiai krypavo. Atrodytų miela, jei ne veidas, kuris buvo panašus į sulankstytą kartoną, irzlus, tarsi ji vos galėtų pakęsti visa, kas čia vyksta. Jos vyras ėjo tiesus, su cigarete, smilkstančia tarp pirštų. Jis pats jas susisukdavo.

Viskas aišku.

Lizelė iš automobilio nelips.

— Was ist los mit diesem Kind? — pasiteiravo Roza Huberman. — Kas gi tam vaikui pasidarė?

Kyštelėjusi galvą į automobilį, ji tarė:

— Na, komm. Komm.

Priekinę sėdynę nulenkė į priekį. Šaltos šviesos koridorius kvietė Lizelę lipti lauk. Ji nė nepajudėjo.

Pro apskritimą, kurį buvo prasivaliusi lange, Lizelė matė aukštojo vyriškio pirštus vis dar su cigarete. Nuo jos atitrūko pelenai ir sukdamiesi, kelis kartus kilstelėję į viršų, iš lėto leidosi ant žemės. Praėjo penkiolika minučių, kol pavyko ją išvilioti iš automobilio. Ją įkalbėjo tas aukštas vyras.

Ramiai.

Paskui ji įsikibo vartelių.

Iš akių sruvo ašaros, o ji laikėsi įsitvėrusi ir nėjo į vidų. Gatvėje ėmė rinktis žmonės, bet Roza Huberman aprėkė juos, ir visiems teko grįžti, iš kur atėjus.

*** Rozos Huberman žodžių vertimas ***

„Į ką čia taip spoksote, šikniai?“

Galiausiai Lizelė Meminger nedrąsiai įėjo į vidų. Už rankos ją įvedė Hansas Hubermanas. Kitoje nešė mažą lagaminėlį. Jame po sulankstytais drabužiais gulėjo paslėpta juoda knygelė, kurios jau kelias valandas ieškojo mums pažįstamas keturiolikmetis duobkasys iš bevardžio miestelio. Įsivaizduoju jį besiteisinantį vyresniajam:

— Prisiekiu! Neturiu nė menkiausio supratimo, kur ji pradingo. Visur ieškojau. Visur!

Neabejoju, kad mergaitės jis nė neįtarė, ir vis dėlto štai ji — juoda knyga su sidabriniu užrašu guli po jos drabužiais.

*** Duobkasio vadovas ***

Dvylika žingsnių į duobkasio sėkmę.

Išleido Bayerno kapinių draugija.

Tai buvo pirmasis knygų vagilės atradimas — šviesios karjeros pradžia.

Ji tampa Saumensch

Taip, šviesi karjera.

Vis dėlto turiu kuo skubiau pasakyti, kad nuo pirmosios iki antrosios knygų vagystės praėjo daug laiko. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad pirmąją knygą ji pavogė iš sniego, o antrąją — iš ugnies. Nepamirškime, kad ji turėjo ir daugiau knygų. Iš viso — keturiolika, bet svarbiomis savo istorijoje laikė daugiausia dešimt. Šešias iš dešimties ji pavogė, viena atsirado ant virtuvės stalo, dvi jai padarė slepiamas žydas, o dar viena buvo atnešta švelnią geltonai apsivilkusią popietę.

Pradėjusi rašyti savo istoriją, ji klausdavo savęs, kada knygos ir žodžiai jai ėmė reikšti ne šiaip kažką, o viską. Ar tada, kai ji pirmą kartą išvydo kambarį, pilną lentynų su knygomis? Ar kai Maksas Vandenburgas į Himelio gatvę atsinešė visą glėbį vargų ir Hitlerio Mein Kampf? Skaitydama slėptuvėse? Per paskutinę eiseną į Dachau? Ar kai skaitė „Žodžių barstytoją“? Iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, kada ir kur tai įvyko. Šiaip ar taip, aš užbėgu į priekį. Iki tų įvykių dar toli, o kol kas reikia apžvelgti Lizelės Meminger gyvenimo Himelio gatvėje pradžią ir išsiaiškinti, kas yra Saumensch.

Kai atvažiavo, rankos vis dar buvo subraižytos sniego, ant pirštų krešėjo kraujas. Visa jos išvaizda bylojo apie gyvenimą pusbadžiu. Liesos kaip virbai blauzdos. Pečiai kaip pakaba paltams. Ji beveik nesišypsojo, o šyptelėjusi išspausdavo alkaną šypseną.

Jos šviesūs plaukai beveik atitiko vokiškąją šviesių plaukų rūšį, bet akys buvo pavojingos. Tamsiai rudos. Tuo metu gyvendami Vokietijoje tokiomis tikrai nesidžiaugtumėte. Matyt, jas paveldėjo iš tėvo, bet iš kur jai žinoti — tėvo nepamena. Apie jį žinojo tik viena. Tai buvo pavadinimas, kurio ji nesuprato.

*** Keistas žodis ***

Komunistas

Per pastaruosius kelerius metus ji buvo kelis kartus jį girdėjusi.

Prisimena sausakimšus pensionus, klausimų sklidinus kambarius. Ir tą žodį. Keistasis žodis visada būdavo kažkur netoliese, kiūtodavo kampe ir žvelgdavo iš tamsos. Jis vilkėdavo tai kostiumą, tai uniformą. Kad ir kur būtų, vos tik kas nors užsimindavo apie tėvą, tuoj pat atsirasdavo tas žodis. Kartą ji paklausė mamos, ką jis reiškia, bet ši atsakė, kad tai nesvarbu ir kad nesuktų sau galvos dėl tokių dalykų. Viename iš pensionų gyveno sveikesnių pažiūrų moteris, anglimi ant sienos mokiusi vaikus rašyti. Lizelei knietėjo ją paklausti, ką tas žodis reiškia, bet nesuspėjo. Kartą moterį išvežė apklausti. Ji nebegrįžo.