Маркус Зузак: Knygų vagilė

Tėčiui labiau rūpėjo išsisuodinti pirštai. „Matyt, visas suodinas, — pamanė jis. — Dieve mano, net ausyse pilna.“

— Eime.

Pakeliui į namus ponas Štaineris sumanė pasikalbėti su sūnumi apie politiką. Rudis visa tai supras kur kas vėliau, kai bus per vėlu apskritai ką nors suprasti.

*** Prieštaringa Alekso Štainerio politika ***

Pirma, jis buvo nacių partijos narys, bet nejautė neapykantos nei žydams, nei kam nors kitam.

Antra, vis dėlto pasiduodamas propagandai, kad netrukus kaip maras miestelį užplūs siuvėjai žydai ir atims klientūrą, slapčia jautė tam tikrą palengvėjimą (dar blogiau — džiaugėsi!), kad žydai išstumti iš verslo.

Trečia, tačiau gal nebuvo būtina jų visai išvaryti?

Ketvirta, šeima. Žinoma, jis privalėjo griebtis bet ko, kad ją išlaikytų. Reikėjo stoti į partiją — jis įstojo.

Penkta, širdies gilumoje jautė peršulį, bet nusprendė verčiau nesikasyti. Bijojo to, kas gali imti sunktis iš jos.

Kai jiedu aplenkė kelis gatvių kampus ir pasuko į Himelio gatvę, jis tarė:

— Sūnau, niekada daugiau nevaikščiok visas išsisuodinęs, girdi?

Rudžiui buvo ir smalsu, ir baugu. Dabar mėnulis jau laisvas keliavo dangumi tai kildamas, tai leisdamasis, apšviesdamas mielą, bet apsiblaususį, kaip ir mintys, berniuko veidelį.

— Kodėl, tėti?

— Todėl, kad tave gali išvežti.

— Kodėl?

— Todėl, kad negalima norėti būti juodaodžiu arba žydu, arba kuo nors... tokiu, kuris nėra toks kaip mes.

— Kas yra žydai?

— Pažįsti seniausią mano klientą poną Kaufmaną? Tą, iš kurio pirkome tau batukus?

— Taip.

— Jis žydas.

— Nežinojau. Ar už tai, kad esi žydas, reikia mokėti? Reikia turėti leidimą?

— Ne, Rudi, — paaiškino ponas Štaineris, viena ranka vesdamas dviratį, kita — Rudį.

Tinkama linkme kreipti pokalbį buvo nelengva. Jis vis dar laikė sugnybęs sūnaus ausį. Užsimiršo.

— Tai tas pat, kas būti vokiečiu arba kataliku.

— A-a-a. O Džesis Ovensas — katalikas?

— Nežinau!

Užkliuvęs už dviračio pedalo, galiausiai paleido sūnaus ausį.

Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami, paskui Rudis tarė:

— Aš tik noriu būti toks, kaip Džesis Ovensas, tėti.

Šįkart ponas Štaineris uždėjo ranką Rudžiui ant galvos ir paaiškino:

— Žinau, sūnau, bet tu turi puikius šviesius plaukus ir dideles, saugias žydras akis. Džiaukis tuo, ką turi, aišku?

Tačiau aišku nebuvo.

Rudis nieko nesuprato, o anas vakaras tapo tolesnių įvykių preliudija. Po dvejų su puse metų Kaufmano batų parduotuvė stovėjo išdaužytais langais, o batai su visomis dėžutėmis buvo sumesti į sunkvežimį...

Kita švitrinio popieriaus pusė

Manau, kad žmonių gyvenime, ypač vaikystėje, būna lemtingų akimirkų. Vieniems tai — Džesio Ovenso atsitikimas, kitiems — šlapinimasis į lovą.

Buvo niekuo neišsiskiriantis 1939-ųjų gegužės pabaigos vakaras. Mama mojavo geležiniu savo kumščiu, tėčio nebuvo namie. Lizelė šluostė laukujės duris ir žvalgėsi po dangų virš Himelio gatvės.

Neseniai čia vyko paradas.

Išdidžiai, su vėliavomis, aukštai iškėlę galvas, tarsi jos būtų pamautos ant mietų, Miuncheno gatve žygiavo rudmarškiniai NSDAP (nacių partijos) ekstremistai. Dainos sklidini balsai pasiekdavo kulminaciją, griaudėjant priedainiui — Deutschland uber Alles. Vokietija aukščiau visko.

Kaip visada, juos lydėjo plojimai.

Žygiavo jų skatinami nežinia kur.

Žmonės stovėjo gatvėje ir žiūrėjo. Vieni sveikino juos ištiesta ranka, kiti — karštais plojimais. Vienų, kaip frau Diler, veiduose atsispindėjo išdidumas ir vienybės dvasia, tačiau buvo ir tokių, kaip Aleksas Štaineris, kurie stovėjo kaip žmogaus pavidalo medinis rąstas ir plojo lėtai, pareigingai. Maloniai. Paklusdami.

Lizelė su tėčiu ir Rudžiu stovėjo šaligatvyje. Hanso Hubermano veidas atrodė tarsi su nuleistomis tamsinamomis užuolaidomis.

*** Truputis skaičių ***

Nuo 1933-iųjų devyniasdešimt procentų vokiečių tapo nepalenkiamais Hitlerio šalininkais. Lieka dešimt procentų tokių, kurie jo nepalaikė. Hansas Hubermanas priklausė dešimčiai procentų. Tai paaiškina jo veido išraišką.

Naktį kaip visuomet Lizelė sapnavo. Iš pradžių ji matė žygiuojančius rudmarškinius, bet netrukus šie nuvedė ją į traukinį, kuriame laukė įprastas vaizdas — sustingęs broliuko žvilgsnis.

Pabudusi šaukdama, Lizelė iš karto suprato, kad šįkart kažkas yra kitaip. Iš po antklodės sklido šiltas šleikštus kvapas. Iš pradžių ji mėgino save įtikinti, kad nieko neatsitiko, bet, kai tėtis priėjo arčiau ir ją apkabino, mergaitė pravirko ir prisipažino jam į ausį.

— Tėti, — sušnibždėjo ji, — tėti, — tepasakė tik tiek. Jis tikriausiai ir pats pajuto tą kvapą.

Švelniai pakėlęs iš lovos, nunešė mergaitė į prausyklą. Lemtingoji akimirka atėjo po kelių minučių.

— Reikia pakeisti paklodę, — tarė tėtis, kišdamas ranką po čiužiniu, norėdamas ištraukti jos kraštą, bet iš po čiužinio išslydo kažkoks kietas daiktas ir su trenksmu blinktelėjo ant grindų. Juoda knyga sidabriniu užrašu nukrito tiesiai jam po kojomis.

Jis žvilgtelėjo į knygą.

Žvilgtelėjo į mergaitę, kuri baikščiai gūžtelėjo petukais.

Paskui atidžiai balsu perskaitė pavadinimą:

— „Duobkasio vadovas“.

„Tai šit kaip ji vadinasi“, — pagalvojo Lizelė.

Tarp jų kaip dėmė ėmė plisti tyla. Tarp žmogaus, mergaitės ir knygos. Jis pakėlė knygą ir kuo švelniausiai prakalbo.

*** Pokalbis antrą valandą nakties ***

— Ji tavo?

— Taip, tėti.

— Nori ją perskaityti?

— Taip, tėti.

Pavargusi šypsena.

Išsilydžiusio metalo akių žvilgsnis.

— Na, tai skaitykime.

Kai po ketverių metų Lizelė, slapstydamasi pusrūsyje, pradėjo rašyti, dėl patirtos traumos, prišlapinusi lovą, jai šovė į galvą dvi mintys. Pirma, jai nepaprastai pasisekė, kad knygą rado tėtis. (Laimė, anksčiau, kai reikėdavo keisti paklodes, Roza liepdavo Lizelei pačiai jas nuimti ir patiesti naujas. „Ir paskubėk, Saumensch! Visą dieną nelauksiu, kol susitvarkysi“). Antra, ji neabejotinai didžiavosi tuo, kad Hansas Hubermanas padėjo jai lavintis. „Ar galėtų kas nors pagalvoti, — rašė ji, — kad išmokti skaityti man padėjo ne tiek mokykla, kiek tėtis. Žmonės mano, kad jis neišprusęs; tiesa, skaito jis ne per greičiausiai, bet netrukus aš sužinojau, kad žodžiai ir rašymas kartą išgelbėjo jam gyvybę. Arba, tiksliau, žodžiai ir žmogus, išmokęs jį groti akordeonu...“

— Pirmiausia tai, kas svarbiausia, — tą naktį tarė Hansas Hubermanas ir, išskalbęs paklodes, jas padžiovė.

— Dabar, — tarė jis grįžęs, — pradėsime vidurnakčio pamoką.

Geltonoje lempos šviesoje atgijo dulkės.

Lizelė sėdėjo ant vėsios švarios paklodės susigėdusi ir laiminga. Jai buvo gėda dėl prišlapintos lovos, bet ji išmoks skaityti. Ji perskaitys knygą.

Ji jaudinosi.

Ji jau svajojo, kad būdama dešimties metų taps skaitymo genijumi.

O, jeigu tik tai būtų taip paprasta.

— Tiesą sakant, — iš pat pradžių įspėjo tėtis, — aš ir pats skaitau ne per geriausiai.

Tačiau tai, kad jis skaitė iš lėto, buvo visai nesvarbu. Galbūt net ir geriau, kad skaitė iš lėto. Mergaitei nebus taip liūdna, kad nemoka skaityti.

Vis dėlto iš pradžių vartydamas knygą Hansas Hubermanas jautėsi nesmagiai.

Priėjęs atsisėdo greta mergaitės ant lovos, atsilošė, kojas nuleido ant grindų ir, dar kartą pervertęs knygą, numetė ją ant antklodės.