Маркус Зузак - Knygų vagilė

Lizelė kostelėjo ir ramiai, neslėpdama atkaklumo, tarė:

— Galiu skaityti dabar, sese Marija.

Klasė stebėjo tylėdama. Vienas kitas prunkštelėjo.

Sesuo Marija pritrūko kantrybės.

— Ne, negali!.. Ką tu darai?

Lizelė jau stojosi ir iš pradžių pamažu, paskui vis greičiau ėjo, kad atsistotų prieš klasę. Paėmusi knygą, atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį.

— Gerai, — tarė sesuo Marija, — skaityk, jeigu nori.

— Gerai, sese.

Paskubomis žvilgtelėjusi į Rudį, Lizelė nuleido akis ir įsižiūrėjo į puslapį.

Dar kartą pakėlus akis nuo knygos jai ėmė atrodyti, kad klasė tįsta ir traukiasi, o vaikų veidai ima lietis. Akimirksniu susitvardžiusi, stengėsi įsivaizduoti, kaip ji triumfuoja, be klaidų, kuo sklandžiausiai perskaičiusi visą puslapį.

*** Esminis žodis ***

įsivaizduoti

— Pradėk, Lizele! — Rudis nutraukė tylą.

Knygų vagilė vėl įsižiūrėjo į žodžius.

Pradėk. Šįkart Rudis paragino ją tik lūpomis. Pradėk, Lizele.

Širdis ėmė plakti garsiau. Sakiniai susiliejo.

Staiga jai ėmė atrodyti, kad puslapis prirašytas kažkokių nesuprantamos kalbos žodžių, o dar akys pritvinko ašarų. Žodžių ji visai nebematė.

Ir saulė. Ta siaubinga saulė. Pro langą jį plieskė tiesiai ant bejėgės mergaitės tarsi šaukte šauktų:

— Knygą pavogei, o skaityti nemoki!

Staiga ji sugalvojo išeitį.

Porą kartų giliai įkvėpusi, ji ėmė skaityti, bet ne iš knygos, kurią laikė rankose. Iš „Duobkasio vadovo“. Trečią skyrių — „Jei sninga“. Įsiminė jį tėčiui skaitant.

— Jei sninga, — pradėjo ji, — reikia kasti tinkamu kastuvu. Netingėkite iškasti kuo giliau. Kampuose nepalikite neiškastų žemių.

Dar kartą giliai įkvėpė ir „skaitė“ toliau:

— Žinoma, būtų paprasčiau palaukti, kol dieną žemė atšils...

Gana.

Knyga buvo išplėšta iš jos rankų, o jai liepta:

— Lizele, į koridorių.

Ji gavo truputį Watschen. Tarp sesers Marijos kirčių girdėjo juoką iš klasės. Visi tie susilieję veidai. Juokiasi išsišiepę, nutvieksti saulės. Visi, išskyrus Rudį.

Per pertrauką iš jos tyčiojosi. Prie jos su knyga priėjo Liudvigas Šmaiklas.

— Ei, Lizele, kas čia per žodis? Gal gali man padėti? Perskaityk, — paerzino ir patenkintas savimi nusijuokė. — Dumkopf, nemokša.

Virš mergaitės kaupėsi dideli, sunkūs debesys. Matydami, kaip ji niršta, ėmė šaipytis visi.

— Neklausyk jų, — patarė Rudis.

— Lengva tau kalbėti. Tavęs nevadina nemokša.

Baigiantis pertraukai, patyčių skaičius pasiekė ribą. Paskutinės mergaitė nebeatlaikė. Šmaiklas dar kartą prikibo:

— Nagi, Lizele, — kyštelėjo jai knygą po nosimi, — ar negalėtum man padėti?

Ir Lizelė jam nepagailėjo pagalbos.

Ji atsistojo, paėmė iš jo knygą, o kai jis nusisuko, kad kažkam šyptelėtų per petį, metė ją šalin ir iš visų jėgų spyrė Šmaiklui į tarpkojį.

Taigi tikriausiai įsivaizduojate, kad Liudvigas Šmaiklas susirietė, o griūdamas gavo dar ir per ausį. Jam pargriuvus, mergaitė įsiutusi šoko ant jo ir ėmė jį talžyti. Jo oda buvo šilta ir švelni. Jos krumpliai ir nagai, kad ir maži, buvo siaubingai kieti.

— Tu, Saukerl.

Atrodė, kad vien balsu jį sudraskytų.

— Tu, Arschloch. Gal galėtum padėti man perskaityti žodį „ Arschloch“?

O, kaip vienas už kito kliūdami danguje grumdėsi debesys.

Didžiuliai nutukę debesys.

Tamsūs ir putlūs.

Vienas su kitu susidurdami. Atsiprašinėdami. Ieškodami laisvos vietos.

Greitai, kaip visada, muštynės pritraukė daugiau vaikų. Aplinkui vis tirštėjo rankų ir kojų, šūksnių ir raginimų maišalynė. Visi žiūrėjo, kaip Lizelė Meminger lupa Liudvigą Šmaiklą taip, kad šis prisimintų visą gyvenimą.

— Jėzau, Marija ir Juozapai! — spygtelėjo kažkuri mergaitė. — Ji gi užmuš jį!

Lizelė jo neužmušė.

Nors nedaug trūko.

Ją sustabdė tik trūkčiojantis ir graudžiai besišypsantis Tomio Miulerio veidas. Vis dar įtūžusiai Lizelei jo šypsena pasirodė tokia kvaila, kad prišokusi puolė lupti ir jį.

— Ką tu darai?! — suinkštė Tomis, ir tik po trečio ar ketvirto smūgio, kai jam iš nosies pliūptelėjo kraujas, ji liovėsi.

Ji klūpojo šnopuodama ir klausėsi dejonių, sklindančių iš po jos. Apžvelgusi iš kairės ir dešinės ją supančius veidus, pareiškė:

— Aš ne nemokša.

Niekas nebesiginčijo.

Sesuo Marija pamatė, kas nutiko Liudvigui Šmaiklui, tik tada, kai visi vėl susispietė į būrį ir muštynės vėl prasidėjo. Dabar susipešė Rudis Štaineris su tais, kurie jam labiausiai nekėlė pasitikėjimo. Jie visada vieni kitų nemėgo.

— Rankas, — ji paliepė berniukams, bet visų rankos buvo švarios.

— Neįtikėtina, — sumurmėjo sesuo Marija, — negali būti, nes kai Lizelė ištiesė savąsias, jos, aišku, visos buvo ištepliotos džiūvančiu Liudvigo Šmaiklo krauju.

— Į koridorių, — antrą kartą tą pačią dieną sukomandavo sesuo. Iš tikrųjų antrą kartą tą pačią valandą.

Šįkart ji gavo daug Watschen. Ne taip, kaip paprastai. Tai buvo didysis koridoriaus Watschen, lazdos kirčiai pylėsi vienas po kito, Lizelė gavo jų tiek, kad visą savaitę negalėjo atsisėsti. Klasėje niekas nebesijuokė. Klausėsi išsigandę ir tylūs.

Po pamokų Lizelė ėjo su Rudžiu ir jo broliais namo. Netoli Himelio gatvės prisiminusi visas savo negandas — nenusisekusį „Duobkasio vadovo“ atpasakojimą, prarastus artimuosius, nakties košmarus, patirtą pažeminimą, — ji pajuto nebepakeliamą kančią ir, susigūžusi šalikelėje, pravirko. Dėl visko.

Rudis stovėjo greta ir žiūrėjo.

Lietus smarkėjo.

Kurtas Štaineris šūktelėjo juos eiti, bet nei vienas, nei kitas nė nekrustelėjo. Merkiant lietui, viena tupėjo apimta skausmo, kitas stovėjo šalia ir laukė.

— Kodėl jis turėjo mirti? — klausė ji, tačiau Rudis tik stovėjo tylėdamas.

Kai ji galiausiai aprimusi prisivertė atsistoti, jis apkabino ją draugiškai, ir abu nuėjo toliau. Bučinio nereikėjo. Nė neužsiminė apie jį. Tikrai galima Rudį įsimylėti.

Tik nespirk į tarpkojį.

Štai apie ką jis galvojo, bet Lizelei nesakė. Prisipažino tik po ketverių metų.

Kol kas pliaupiant lietui Rudis su Lizele pamažu ėjo namo į Himelio gatvę.

Keistuolis, kadaise suodinas nugalėjęs pasaulį.

Knygų vagilė, neturinti žodžių.

Tačiau galiu jus patikinti, kad žodžiai jau buvo pakeliui, o kai atėjo, Lizelė apkabino juos rankomis tarsi debesis, ir jie suskambo joje kaip lietus.

ANTRA DALIS

 Abejingumas

apie

tamsos mergaitę — cigarečių džiaugsmą — skalbinių išnešiotoją — neatsakytus laiškus — Hitlerio gimimo dieną — tyrą vokišką prakaitą — vagystės vartus — ugnies knygą

Tamsos mergaitė

*** Truputis statistikos ***

Pirmoji knyga pavogta 1939 metų vasario 13 dieną.

Antroji knyga pavogta 1940 metų balandžio 20 dieną.

Laiko trukmė tarp abiejų vagysčių — 463 dienos.

Pažiūrėjus į tai atsainiai, galima pamanyti: na, ir kas? Užkūrė žmonės ugnį, pašūkavo, didelio čia daikto. Galbūt Lizelei tiek ir reikėjo, kad pavogtų antrąją knygą. Na, ir kas, kad ji smilksta rankose? Na, ir kas, kad degina krūtinę?

Tačiau atsainumui neturime laiko.

Žiūrėti iš šalies, nusigręžti arba tikrinti rusenančią ugnį nėra kada. Vėl knygą pavogti knygų vagilę pakurstė labai daug dalykų, bet svarbiausia tai, kad šioji vagystė nulėmė tolesnius įvykius. Ji atriš Lizelei rankas vogti knygas ir toliau. Hansui Hubermanui ji padės sugalvoti, kaip išgelbėti žydą peštuką. O man ji dar kartą parodys, kad viena proga veda į kitą, lygiai kaip vienas pavojus veda į kitą, gyvenimas — į gyvenimą, o mirtis — į mirtį.