Маркус Зузак - Knygų vagilė

Mieloji Saumensch,

ar vis dar taip pat blogai žaidi futbolą, kaip žaidei paskutinį kartą? Tikiuosi, kad taip. Vadinasi, aš ir vėl tave pralenksiu, kaip Džesis Ovensas per Olimpiadą...

Radusi jį, sesuo Marija labai maloniai Rudžio paklausė.

*** Sesers Marijos pasiūlymas ***

Gal norėtumėte apsilankyti koridoriuje, ponaiti Štaineri?

Nereikia nė sakyti, kad Rudis atsakė neigiamai, laišką suplėšė ir pradėjo rašyti iš naujo. Šįkart rašė mergaitei, vardu Lizelė, teiraudamasis apie mėgstamiausius jos pomėgius.

Namų darbams baigdama rašyti laišką Lizelė pamanė, kad rašyti Rudžiui ar kitam kuriam Saukerl būtų tiesiog kvaila. Laiškas būtų beprasmiškas. Ji sumanė pasitarti su tėčiu, kuris tuo metu pusrūsyje vėl dažė sieną.

Jis atsigręžė, visas prakvipęs dažais.

— Was wuistz? — paklausė šiurkščiausia vokiška tartimi, kokia tik galima kalbėti, bet labai šiltai. — Aha, ką?

— Ar galėčiau parašyti laišką mamai?

Pauzė.

— O kam tau jai rašyti? Juk ir taip tau kasdien tenka ją pakęsti, — gudriai nusišypsojo tėtis. — Ar dar negana?

— Ne tai mamai.

— O.

Tėtis vėl nusigręžė į sieną ir ėmėsi pradėto darbo.

— Na, galbūt. Galėtum nusiųsti tai... kuo ji vardu? Tai iš globos skyriaus, kuri čia atvežė tave ir kelis kartus buvo tavęs aplankyti.

— Frau Heinrich.

— Teisingai. Nusiųsk laišką jai. Galbūt ji galės persiųsti tavo mamai.

Jau tada Lizelė pajuto, kad jis kalba neįtikinamai, tarsi nuo jos kažką slėptų. Trumpą laiką atvažiavusi frau Heinrich taip pat apie mamą net neužsiminė.

Tačiau nieko neklausinėdama ir vydama šalin blogą nuojautą, Lizelė sėdo rašyti mamai. Ji prirašė šešis juodraščius, dirbo tris valandas, kol laiškas galop tapo tobulas. Papasakojo mamai apie Molchingą, tėtį ir jo akordeoną, savotišką, bet nuoširdų Rudžio Štainerio būdą ir išnaudotojišką Rozos Huberman charakterį. Ji rašė, kaip didžiuojasi savimi, pramokusia skaityti ir rašyti. Kitą dieną virtuvės stalčiuje susirado pašto ženklą ir prie frau Diler parduotuvės įmetė į dėžę laiškams. Prasidėjo laukimas.

Rašydama mamai, tą vakarą ji nugirdo Hanso ir Rozos pokalbį virtuvėje.

— Kas jai šovė į galvą parašyti savo motinai? — kalbėjo mama neįtikėtinai ramiai, su užuojauta.

Nesunku įsivaizduoti, kad mergaitė labai sunerimo. Verčiau jie ginčytųsi. Suaugusiųjų šnabždesiai pasitikėjimo nekelia.

— Ji manęs paklausė, — atsakė tėtis. — Argi galėjau jai uždrausti?

— Jėzau, Marija ir Juozapai.

Ir vėl pašnibždomis tęsė:

— Verčiau ją pamirštų. Kas žino, kur ji? Kas žino, ką jie jai padarė?

Lovoje Lizelė tvirtai apglėbė save rankomis ir susisuko į kamuoliuką.

Ji galvojo apie mamą. Mintyse vis skambėjo Rozos Huberman žodžiai.

Kur ji?

Ką jie jai padarė?

Ir kartą visiems laikams — kas gi iš tikrųjų yra ti e jie?

Neatsakyti laiškai

1943-iųjų rugsėjis. Šuoliais, į pusrūsį.

Keturiolikmetė mergaitė kažką rašo knygelėje tamsiu viršeliu. Ji liesa, bet stipri ir daug ko mačiusi. Tėtis sėdi, pasistatęs akordeoną prie kojų.

Jis sako:

— Žinai, Lizele? Tada norėjau pats vietoj mamos tau parašyti.

Pasikaso koją toje vietoje, kur priklijuotas pleistras.

— Bet negalėjau. Neprisiverčiau.

Likusias sausio dienas ir visą vasarį, kol Lizelė laukė mamos atsakymo, netikram mergaitės tėčiui skausmas širdį draskyte draskė.

— Gaila, — sakydavo jis. — Gal bus rytoj, ką?

Vėliau ji suprato, kad laukti beprasmiška. Jeigu mama būtų galėjusi, tai seniai būtų susiradusi tuos žmones iš globos skyriaus, o gal ir pati susirastų ją arba Hubermanus. Tačiau jokių žinių apie ją nebuvo.

Lyg to būtų dar negana, vasario viduryje Pfafelhiurveriai, klientai iš Heide gatvės, padavė Lizelei laišką. Stovėdami prieangyje, abu atrodė labai aukšti ir liūdnai dėmesingi.

— Perduok mamai, — tarė vyras. — Pasakyk, kad apgailestaujame. Pasakyk, kad apgailestaujame.

Hubermanų namuose vakaras buvo ne iš maloniųjų.

Pasislėpusi pusrūsyje, Lizelė mamai rašė penktą laišką (visi, išskyrus pirmąjį, buvo neišsiųsti), bet net ir čia buvo girdėti, kaip Roza keikia ir vainoja Arshlocher Pfafelhiurverius ir tinginį Ernstą Fogelį.

— Feuer soll‘n‘s brunzen fur einen Monat! — plūdosi ji. Vertimas: „Kad jie visą mėnesį ugnimi myžtų!“

Lizelė rašė.

Atėjus gimtadieniui, dovanų ji negavo. Negavo dovanų todėl, kad nebuvo pinigų, o tėčio tabakas baigėsi.

— Sakiau tau, — kalbėjo mama, baksnodama į jį pirštu, — sakiau per Kalėdas neduoti abiejų knygų. Bet ne. Ar manęs paklausei? Žinoma, kad ne!

— Žinau.

Jis ramiai atsigręžė į mergaitę.

— Atleisk, Lizele. Nebeturiu už ką pirkti.

Lizelė dėl to neužsigavo. Ji neverkšleno, neinkštė, netrypė kojomis. Ji tik nurijo nusivylimą ir apsisprendė įgyvendinti rizikingą sumanymą — pasidaryti dovaną pati. Visus mamai parašytus, bet neišsiųstus laiškus sukiš į vieną voką ir, nugvelbusi truputį pinigų iš skalbimo, juos išsiųs. Paskui, aišku, gaus Watschen, greičiausiai — virtuvėje, bet tylės nė necyptelėdama.

Po trijų dienų sumanymą įgyvendino.

— Čia ne visi.

Mama skaičiavo pinigus ketvirtą kartą, Lizelė stovėjo prie krosnies. Čia buvo šilta, gyslomis ėmė greičiau tekėti atšilęs kraujas.

— Lizele, kas atsitiko?

— Tikriausiai per mažai sumokėjo, — pamelavo ji.

— Ar skaičiavai?

Ji palūžo.

— Mama, aš juos išleidau.

Roza priėjo arčiau. Tai buvo blogas ženklas. Ji buvo labai arti medinių šaukštų.

— Ką tu padarei?

Atsakyti mergaitė nespėjo. Medinis šaukštas kirto Lizelei Meminger kaip Dievo rykštė. Raudoni jo pėdsakai degte degė. Tik tada, kai pyla baigėsi, mergaitė pažvelgė nuo grindų aukštyn ir paaiškino.

Buvo tik tvinksėjimas ir geltona šviesa, daugiau nieko. Raibuliavo akyse.

— Aš išsiunčiau laiškus.

Ji suvokė gulinti ant dulkinų grindų, kad drabužiai yra ne ant jos, guli šalia, ir staiga suprato, kad viskas beprasmiška, kad iš mamos laiško negaus ir niekada jos nebepamatys. Šis suvokimas jai buvo tarsi dar vienas Watschen. Siaubingai gėlė, ją dar ilgai kamavo šis skausmas.

Rozą iš apačios ji matė kaip pro rūką. Kartoninis jos veidas ėmė grėsmingai artėti, ir rūkas išsisklaidė. Su šaukštu kaip su lazda prie šono visu savo apkūnumu ji atrodė prislėgta.

— Atleisk, Lizele, — truputį susigraudinusi tarė lenkdamasi prie jos.

Lizelė jau gerai ją pažinojo, todėl suprato, kad atsiprašymas ne dėl lupimo.

Raudoni pėdsakai padidėjo, jais buvo išmargintas visas mergaitės kūnas. Ji gulėjo ant dulkėtų nešvarių grindų blausios šviesos globiama. Kvėpavimas kiek aprimo, skruostu riedėjo vieniša geltona ašara. Jautė gulinti ant grindų. Ranka, keliu. Alkūne. Skruostu. Blauzda.

Grindys buvo šaltos, ypač po skruostu, bet ji negalėjo pajudėti.

Mamos ji nebepamatys.

Po virtuvės stalu mergaitė išgulėjo beveik valandą, kol grįžo tėtis ir užgrojo akordeonu. Tik tada atsitokėjo ir atsisėdo.

Tą vakarą ji aprašė be jokio priešiškumo Rozai Huberman ir tikrajai savo mamai. Abi jos tebuvo aplinkybių aukos. Vienintelis dalykas, kuris nedavė jai ramybės, buvo geltona ašara. Jeigu būtų buvę tamsu, tai ašara, jos supratimu, būtų buvusi juoda.

— Bet tamsu buvo, — prisiminė ji.