Маркус Зузак - Knygų vagilė

Tam tikra prasme tai buvo likimas.

Matote, galima sakyti, kad nacistinę Vokietiją išugdė antisemitizmas, pernelyg uolus vadas ir neapykantos kupinų fanatikų tauta, bet visa tai būtų niekai, jeigu vokiečiai nebūtų šitaip beprotiškai žavėjęsi deginimu.

Jiems labai patikdavo viską deginti. Parduotuves, sinagogas, reichstagus, namus, asmeninius daiktus, nugalabytus žmones ir, žinoma, knygas. Jie nepaprastai žavėjosi dideliais liepsnojančiais knygų laužais, kurie neabejingiems literatūrai žmonėms suteikdavo progą nutverti leidinį, kurio kitaip neturėtų. Viena iš tokių, kaip žinote, buvo smulkutė mergaitė, vardu Lizelė Meminger. Ji laukė keturis šimtus šešiasdešimt tris dienas, bet laukti vertėjo. Praėjus nervingai jaudulio ir gražaus blogio kupinai dienai, kurią vainikavo kruvina kulkšnis ir patikimos rankos pliaukštelėjimas per veidą, Lizelė Meminger antrą kartą savo istorijoje sulaukė sėkmės — „Abejingumo“. Tai buvo mėlyna knyga su viršelyje įspaustomis raudonomis raidėmis ir mažyčiu gegutės atvaizdu, kuris taip pat buvo raudonas. Prisiminusi šią vagystę, Lizelė nejautė gėdos. Priešingai, jautė išdidumą, tarsi viduje kažkas teliūskuotų. Buvo ir dar du tos vagystės kurstytojai — pyktis ir tamsi neapykanta. Tiesą sakant, balandžio 20-ąją, fiurerio gimimo dieną, traukdama knygą iš rūkstančių pelenų, Lizelė virto tamsos mergaite.

Žinoma, jums įdomu, kodėl.

Ko ji pyko?

Kas per pastaruosius keturis, penkis mėnesius įvyko, kad ji ėmė pykti?

Trumpai tariant, kelias į atsakymą veda iš Himelio gatvės pas fiurerį, tada pas nesurandamą tikrąją mamą ir vėl į Himelio gatvę.

Vargai prasidėjo, kaip paprastai, tariama laime.

Cigarečių džiaugsmas

1939-ųjų pabaigoje Lizelė buvo jau puikiai prisitaikiusi prie gyvenimo Molchinge. Ji vis dar sapnuodavo košmarus ir ilgėdavosi mamos, bet patirdavo ir džiaugsmų.

Ji mylėjo tėtį Hansą Hubermaną ir net naująją mamą, nors ši bardavosi, plūsdavosi ir skaudindavo ją. Mylėjo geriausią savo draugą Rudį Štainerį ir kartu jo nekentė, bet tai visai normalu. Nepaisant ano gėdingo atsitikimo klasėje, ją džiugino tai, kad, išmokusi pakenčiamai skaityti ir rašyti, priartėjo prie to, kad netrukus mokės gerai skaityti ir rašyti. Visa tai teikė šiokio tokio pasitenkinimo, ir trūko labai nedaug, kad Lizelę būtų galima vadinti laiminga.

*** Pagrindas jaustis laimingai ***

1. Perskaitytas „Duobkasio vadovas“.

2. Nebereikės kęsti sesers Marijos pykčio.

3. Dvi knygos, gautos dovanų per Kalėdas.

Gruodžio 17-oji.

Tą dieną ji prisiminė gerai, nes buvo likusi lygiai savaitė iki Kalėdų.

Naktį kaip paprastai mergaitės miegą sutrikdė košmaras, iš kurio ją pažadino Hansas Hubermanas. Apkabinęs ją, išmuštą prakaito, sušnibždėjo:

— Traukinys?

Lizelė linktelėjo:

— Traukinys.

Ji vis dar duso iš išgąsčio, o kai nurimo, abu sėdo skaityti vienuoliktą „Duobkasio vadovo“ skyrių. Kai baigė, buvo jau po trijų. Liko perskaityti paskutinį skyrių „Pagarba kapinėms“. Iš nuovargio paburkusiomis akimis ir tvinksinčiais smilkiniais, tikėdamasis nors truputėlį numigti, tėtis užvertė knygą. Bet kur tau.

Nepraėjus nė minutei, kai užgeso šviesa, Lizelė tamsoje sušnibždėjo:

— Tėti.

Jis tik suniurnėjo.

— Tėti, tu nemiegi?

— Ja.

Ji pasirėmė alkūne.

— Ar galėtume baigti skaityti?

Giliai atsidusęs, tėtis pasikasė smilkinį ir uždegė šviesą. Atvertęs knygą, ėmė skaityti toliau.

— Dvyliktas skyrius. „Pagarba kapinėms“.

Jie skaitė iki paryčių, apibraukinėjo ir užrašinėjo mergaitei nesuprantamus žodžius, vertė puslapį po puslapio dienai brėkštant. Pasiduodamas akių peršuliui ir galvos sunkumui, keliskart tėtis vos neužmigo, bet Lizelė jį vis ragino skaityti toliau. Ji nebuvo nei savanaudė, nei pyko ant jo. Jai tik būtinai reikėjo užkopti į šį kalną.

Kai tamsa už lango ėmė šviesėti, knyga galiausiai buvo baigta. Paskutinė pastraipa skambėjo taip:

Mes, Bajerno kapinių asociacijos darbuotojai, tikimės, kad duobkasių darbo ypatumus, saugumo priemones ir pareigas aprašėme išsamiai ir įdomiai. Linkime jums sėkmingai darbuotis laidojimo baruose, ir tikimės, kad ši knyga jums padės.

Užvertę knygą, jiedu paskersakiavo vienas į kitą.

— Tai perskaitėme, ką? — paklausė tėtis.

Pusiau susisupusi į antklodę, įdėmiai žiūrėdama į Juodąją knygą su sidabriniu užrašu rankoje, Lizelė linktelėjo. Ankstyvą rytą ištroškusi ir alkana, ji jautė nuovargį, kuris apima įveikus ne tik labai svarbų darbą, bet ir naktį, trukdžiusia ją užbaigti.

Sugniaužęs kumščius, stipriai užsimerkę lėtai pasirąžė. Išaušo rytas, taip ir neišdrįsęs prapliupti lietumi. Abu atsikėlė ir nuėjo į virtuvę. Pro apšalusį langą pamažu ryškėjo rausvos šviesos dryžiai ant apsnigtų Himelio gatvės stogų.

— Žiūrėk, kokios spalvos, — tarė tėtis.

Negali nepatikti žmogus, kuris ne tik pastebi spalvas, bet ir nevengia apie jas kalbėti.

Lizelė vis dar turėjo knygą. Ji tvirčiau ją suspaudė, kai sniegas nusidažė oranžiniais atspindžiais. Ant vieno namo stogo ji išvydo mažą berniuką, kuris sėdėjo ir žvelgė į dangų.

— Jis buvo vardu Verneris, — tarė ji.

Žodžiai išsprūdo visai nejučia.

— Taip, — atitarė tėtis.

Mokykloje patikrinimų nebebuvo, bet pamažu vis labiau pasitikėdama savimi ir norėdama įsitikinti, ar moka sklandžiai skaityti, vieną rytą Lizelė paėmė pirmą pasitaikiusi;) knygą ir prieš klasę perskaitė iš jos. Visi žodžiai jai buvo perskaitomi, tačiau skaitė ji vis dar gerokai lėčiau negu bendraklasiai. Ji suprato, kad kur kas lengviau būti arti to, negu jau būti tai pasiekus. Tai užims dar daug laiko.

Kartą ją apniko pagunda pavogti vieną iš klasėje saugomų knygų, tačiau, atvirai kalbant, pagalvojusi apie tai, kad sesuo Marija vėl įkrės Watschen koridoriuje, tokios minties atsisakė. Be to, mokyklos knygų imti ji ir nenorėjo. Matyt, nuo jų buvo atbaidęs anas gėdingas atsitikimas lapkritį, nors Lizelė tuo abejojo. Tos knygos jai buvo neįdomios, ir tiek.

Klasėje ji neplepėdavo.

Beveik nebesidairydavo į šalis.

Atėjus žiemai, savo nuotaikų sesuo Marija ant jos nebeliedavo. Dabar jau Lizelė žiūrėdavo, kaip kiti mokiniai žingsniuoja į koridorių atsiimti pelnytos bausmės. Klausytis, kaip už durų kenčia kiti, jai nebuvo itin malonu, tačiau tai, kad lupa ne ją, o kitą, būdavo jei ne paguoda, tai bent palengvėjimas.

Atsisveikindama prieš trumpas Weihnachten atostogas, Lizelė net įstengė palinkėti seseriai Marijai linksmų Kalėdų. Žinodama, kad Hubermanai skursta, o grąžinti skolas ir mokėti nuomą turi dažniau, nei gauna pinigų, jokių dovanų ji nesitikėjo, nebent gardesnio valgio, todėl Kūčių vakarą labai nustebo, kai, grįžusi iš bažnyčios su mama, tėčiu, Hansu jaunesniuoju ir Trude po vidurnakčio pamaldų, po Kalėdų eglute rado dovanėlę, suvyniotą į laikraštį.

— Nuo šventojo Mikalojaus, — tarė tėtis, bet mergaitė nepatikėjo.

Net nenusivilkusi apsnigto paltuko, ji apkabino abu savo globėjus.

Nuvyniojusi laikraštį, rado dvi knygeles. Pirmosios, kuri vadinosi „Šuo, vardu Faustas“, autorius buvo Matėjus Otlebergas. Tą knygelę ji perskaitys iš viso trylika kartų. Dvidešimt puslapių perskaitė tą patį Kūčių vakarą prie virtuvės stalo, kol tėtis su Hansu jaunesniuoju ginčijosi dėl kažko, ko ji nesuprato, kažko, kas vadinama politika.

Vėliau abu su tėčiu ją skaitė ir lovoje, senu papratimu apibraukdami nežinomus žodžius ir juos užrašydami. Knygoje „Šuo, vardu Faustas“ buvo paveikslėlių — gražiai išvingiuotų linijų su kilpelėmis ir šlykščiai apsiseilėjusio kalbančio Vokiečių Aviganio karikatūrų.