Маркус Зузак - Knygų vagilė

Antroji knygelė, kurios pavadinimas „Švyturys“, buvo parašyta Ingridos Ripinštein, moters. Ši knyga buvo truputį storesnė, taigi Lizelė perskaitė ją tik devynis kartus ir, baigdama šios gausius skaitinius, ėmė skaityti vis greičiau ir greičiau.

Nuo Kalėdų praslinko kelios dienos, bet Lizelei nedavė ramybės vienas klausimas. Visi trys virtuvėje valgė. Žiūrėdama, kaip žirnių sriuba šaukštais keliauja į mamos burną, ji nutarė kreiptis į tėtį.

— Man reikia kai ką sužinoti.

Iš pradžių nė vienas neatsiliepė.

— Ir ką gi? — susidomėjo mama pusiau pilna burna.

— Įdomu, kur jūs gavote pinigų mano knygoms?

Tėtis šyptelėjo į šaukštą.

— Tikrai įdomu?

— Aišku.

Išsitraukęs iš kišenės tabako likučius, tėtis ėmė sukti cigaretę. Lizelė nekantravo.

— Tai pasakysite man galų gale?

Tėtis nusijuokė.

— Bet aš gi sakau tau, vaikeli.

Užbaigęs sukti cigaretę, numetė ją ant stalo ir ėmėsi kitos.

— Štai šitaip.

Kaip tik tuo metu žvangtelėjusi šaukštu mama baigė valgyti ir, nuslopinusi riauktelėjimą, paaiškino:

— Tikras Sauker l. Žinai, ką jis padarė? Ogi privyniojo tų dvokiančių cigarečių ir turguje apsikeitė su kažkokiu čigonu.

— Aštuonias cigaretes už knygą, — patikslino tėtis, pergalingai įsikąsdamas cigaretę.

Prisidegė ją ir užsirūkęs pridūrė:

— Telaimina Dievas cigaretes, ar ne, mama?

Mama tik dėbtelėjo į jį pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu, palydėdama jį įprastine porcija iš savo žodyno:

— Saukerl.

Lizelė su tėčiu mirktelėjo vienas kitam ir baigė valgyti sriubą. Šalia kaip visada buvo pasidėjusi vieną iš knygų. Atsakymu ji liko visai patenkinta. Kas dar galėtų pasigirti išsilavinimą gavęs už cigaretes.

Kita vertus, mama ėmė priekaištauti, kad, jei Hansas Hubermanas būtų bent šio to vertas, tai nors truputį tabako būtų paaukojęs naujai suknelei, kurios jai verkiant reikia, arba geresniems batams.

— Bet ne... — bėrė žodžius į plovyklę. — Jei man ko reikia, tai verčiau viską surūkys ir dar iš kaimyno paprašys, argi ne?

Po kelių dienų vakare tėtis parnešė į namus dėžutę kiaušinių.

— Atleisk, mama, — tarė dėdamas ją ant stalo, — batų negavau.

Mama nesupyko.

Kepdama kiaušinienę, ji net kažką tyliai niūniavo ir vos neprisvilino vakarienės. Matyt, net ir cigaretės gali teikti daug džiaugsmo. Tai buvo laimingos dienos Hubermanų namuose.

Po kelių savaičių jos baigėsi.

Skalbinių išnešiotoją

Nesėkmės prasidėjo nuo skalbimo, ir jų sparčiai daugėjo.

Vieną dieną Roza su Lizele vaikščiojo po Molchingą, išnešiodamos švarius skalbinius. Užėjusios pas Ernstą Fogelį sužinojo, kad jis nebeišgali naudotis jų paslaugomis.

— Tokie laikai, — atsiprašinėjo jis, — ką ir sakyti. Darosi vis sunkiau. Karas verčia susiveržti diržus.

Žvilgtelėjęs į mergaitę, pridūrė:

— Tikriausiai gaunate pašalpą mažylei išlaikyti?

Lizelės nusivylimui, mama neteko žado.

Šalia jos stovėjo tuščias skalbinių krepšys.

Eime, Lizele.

Ji nepasakė. Tik šiurkščiai stumtelėjo ranka.

Fogelis kažką šūktelėjo nuo slenksčio. Jis buvo gal penkių pėdų ir devynių colių ūgio, ant kaktos bejėgiškai kadaravo riebaluoti išretėję plaukai.

— Atleiskite man, frau Huberman!

Lizelė jam pamojavo.

Jis jai taip pat pamojo.

Mama subarė:

— Eime greičiau. Nemojuok tam Arschloch.

Vakare, maudydama Lizelę, mama šiūravo ją kempine ypač smarkiai, visą laiką burbėdama ant to Saukerl Fogelio ir vis jį pamėgdžiodama:

— Tikriausiai gaunate pašalpą už mergaitę...

Šiūruodama nuogą mergaitės krūtinę, plūdosi:

— Ką aš už tave, Saumensch, gaunu. Argi iš tavęs praturtėsi.

Lizelė sėdėjo ir visa tai kentė.

Ne vėliau kaip po savaitės Roza atsitempė ją į virtuvę.

— Tai va, Lizele, — pradėjo, sodindama mergaitę prie stalo. — Žaisti futbolą gatvėje laiko tu turi daug, tai galėtum ir namie būti naudinga. Kad būtų įvairiau.

Nuleidusi galvą, Lizelė spoksojo į savo rankas.

— Kuo, mama?

— Nuo šiol tu vietoj manęs surinksi ir išnešiosi skalbinius. Tau tie turtuoliai darbo neatsakys. Jei klaustų, kur aš, pasakyk, kad sergu. Tik žiūrėk, kad kalbėdama su jais atrodytum liūdna. Tu liesa, išblyškusi, tavęs jie pasigailės.

— Ponas Fogelis nepasigailėjo.

— Na, kiti gal pasigailės, — atsakė ji aiškiai susijaudinusi. — Nesiginčyk.

— Gerai, mama.

Akimirką atrodė, kad mama ims guosti, paglostys petį.

Nieko panašaus.

Roza atsistojo, stvėrė medinį šaukštą ir pakišo Lizelei po nosimi. Jos supratimu, be jo neapsieisi.

— Pasiimk krepšį, žiūrėk, kad užeitum į kiekvienus namus, o paskui — iš karto namo ir su pinigais, net jei beveik nieko neduotų. Jokių vaikščiojimų pas tėtį, jei galiausiai kur nors dirbtų. Jokių slampinėjimų su tuo Rudžiu Štaineriu, Saukerl vaikiščių. Tiesiai namo.

— Gerai, mama.

— Krepšį laikyk taip, kaip reikia. Nemataruok, nemėtyk, nemaigyk ir nenešk persimetusi per petį.

— Gerai, mama.

— Gerai, mama.

Roza Huberman labai mėgo pamėgdžioti.

— Žiūrėk man, Saumensch. Sužinosiu, kad neklausai, žinai, kas bus?

— Taip, mama.

Tie du žodžiai paprastai padėdavo išsigelbėti, tik būtinai reikėdavo padaryti, kas liepta. Taigi nuo tos dienos Lizelė iš vargšų gatvelės ėmė vaikščioti pas turtuolius, paimdavo iš jų nešvarius skalbinius ir atiduodavo išskalbtus. Iš pradžių po Molchingą ji vaikščiojo viena, ir tai jai patiko. Pirmą kartą išėjusi su krepšiu sukdama į Miuncheno gatvę ji taip smarkiai juo mostelėjo, kad vos neapsuko ratu. Išsigandusi tuoj pat patikrino. Laimė, skalbiniai nesusiglamžė. Jokių raukšlelių. Nusišypsojusi prisiekė sau krepšiu daugiau nemosuoti.

Darbas Lizelei patiko. Pinigų už jį negaudavo, bet jai nereikėdavo sėdėti namie, o vaikščioti po gatves be mamos buvo tikras rojus. Jokio baksnojimo pirštais, jokių keiksnojimų. Ir praeiviai nebespoksojo kaip anksčiau, kai mama bardavo ją, netinkamai nešančią krepšį. Ramybė.

O ir žmonės ėmė jai patikti:

• Pfafelhiurveriai, apžiūrinėjantys drabužius ir kartojantys: Ja, ja, sehr gut, sehr gut. Lizelei atrodė, kad jie viską daro po du kartus.

• Kilmingoji Helena Šmit, paduodanti pinigus artrito išsukinėtais pirštais.

• Vaingartneriai, kurių katinas su užsirietusiais ūsais visada kartu su jais prieidavo prie durų. Mažasis Gebelsas — toks buvo jo vardas dešiniosios Hitlerio rankos garbei.

• Ir frau Herman, mero žmona papurusiais plaukais, virpanti šaltame prieangyje. Visada tyli. Visada viena. Nebyli.

Kartais drauge eidavo Rudis.

— Kiek čia turi pinigų? — kartą paklausė jis.

Temo. Pro parduotuvę jiedu jau suko į Himelio gatvę.

— Pažįsti frau Diler, taip? Sako, ji turi paslėpusi ledinukų, ir kaina visiškai prieinama...

— Net negalvok apie tai.

Lizelė, kaip visuomet, pinigus laikė tvirtai sugniaužusi.

— Tau gerai, tau negresia susidurti su mano mama.

Rudis gūžtelėjo pečiais.

— Pabandyti vertėjo.

Sausio viduryje mokykloje buvo mokoma rašyti laiškus. Išmokęs pagrindines taisykles, kiekvienas mokinys turėjo parašyti po du laiškus, vieną — draugui, kitą — kuriam nors kitos klasės mokiniui.

Rudžio laiškas Lizelei buvo toks: