Маркус Зузак - Knygų vagilė

*** Tėčio veidas ***

Jis buvo tolimas ir susimąstęs, bet jokio atsakymo jame neatsispindėjo. Kol kas.

Kažkas jame buvo pakitę. Labai nedaug.

Ji tai matė, bet suprato vėliau, kai šis tas paaiškėjo. Žiūrėdama, kaip jis groja, ji nežinojo, nė nenutuokė, kad su Hanso Hubermano akordeonu susijusi kita istorija. Vėliau ta istorija drebančiais pečiais ir išsiplaiksčiusiu švarku vėlyvą naktį ateis į Himelio gatvę 33. Atsineš lagaminą, knygą ir du klausimus. Istoriją. Istoriją po istorijos. Istoriją istorijoje.

Kol kas buvo tik viena istorija, susijusi su Lizele, ir ši jai patiko. Lizelė gulėjo ilgų žolės rankų glėbyje.

Ji užsimerkė, o ausyse skambėjo melodijos.

Žinoma, būdavo ir nemalonumų. Kartais tėtis ją beveik apibardavo.

— Nagi, Lizele, — sakydavo jis, — juk žinai šitą žodį, žinai!

Kai tik atrodydavo, kad ji jau daro pažangą, kažkas būtinai imdavo strigti.

Popiet, jei oras būdavo gražus, jiedu eidavo prie Amperio. Orui subjurus sėdėdavo pusrūsyje. Tiesą sakant, dėl mamos. Iš pradžių jiedu mėgino mokytis virtuvėje, bet ten nebuvo sąlygų.

— Roza, — kartą ramiai pasakė tėtis, nutraukdamas įprastą jos šneką, — ar galėtum padaryti paslaugą?

Ji žvilgtelėjo į jį, stovėdama prie krosnies.

— Kokią?

— Prašau, maldauju — nors penkioms minutėms malonėk užsičiaupti.

Galima įsivaizduoti, kaip ji į tai reagavo.

Viskas baigėsi tuo, kad jiedu nulipo į pusrūsį.

Ten šviesos nebuvo, todėl teko pasišviesti žibaline lempa, taigi mokykloje ir namie, prie upės ir pusrūsyje, geresnėmis dienomis ir prastesnėmis Lizelė pamažu mokėsi skaityti ir rašyti.

— Netrukus užsimerkusi galėsi skaityti tą siaubingą kapų knygą, — kalbėjo tėtis.

— Ir ištruksiu iš tos mažvaikių klasės.

Ji tai pasakė rūsčiai, kaip savininkė.

Per vieną iš pusrūsio pamokų tėtis sumanė apsieiti be švitrinio popieriaus (šis sparčiai ėjo į pabaigą) ir paėmė teptuką. Prabangos Hubermanų namuose nebuvo, tačiau dažų buvo daugiau negu reikia, ir jie labai pravertė Lizelei mokyti. Tėtis pasakydavo žodį, o mergaitė turėdavo jį ištarti paraidžiui ir, jeigu raides įvardydavo teisingai, teptuku užrašyti ant sienos. Po mėnesio sieną teko perdažyti — atversti naują mūrinį puslapį.

Vakarais, po pusrūsio pamokos tupėdama vonioje, Lizelė klausydavosi vis tų pačių kalbų iš virtuvės.

— Tu dvoki cigaretėmis ir žibalu, — mama priekaištaudavo Hansui. Sėdėdama vandenyje, ji prisimindavo kvapą, įsigėrusį į tėčio drabužius. Draugystės kvapą. Pati juo irgi buvo prakvipusi. Uostydavo savo rankas ir, sėdėdama vėstančiame vandenyje, šypsodavosi.

Muštynių mokykloje nugalėtoja

1939-ųjų vasara ėjo skubėdama, o gal skubėjo Lizelė. Su Rudžiu ir kitais Himelio gatvės vaikais ji žaisdavo futbolą (šitaip jie leisdavo laisvalaikį ištisus metus), su mama po miestelį išnešiodavo skalbinius ir skaitė žodžius. Atrodė, kad vasara baigėsi vos prasidėjusi.

*** 1939-ųjų rugsėjis ir spalis ***

1. Prasideda Antrasis pasaulinis karas.

2. Lizelė Meminger tampa muštynių mokykloje nugalėtoja.

Molchinge buvo vėsi diena, kai prasidėjo karas ir padidėjo mano darbų krūvis.

Apie jį kalbėjo visas pasaulis.

Laikraščių antraštės juo mėgavosi.

Per Vokietijos radiją griaudėjo fiurerio balsas. Mes nepasiduosime. Mes nesiilsėsime. Mes nugalėsime. Mūsų metas atėjo.

Vokietija užėmė Lenkiją, ir žmonės visur būriavosi pasiklausyti naujienų. Miuncheno gatvė, kaip kiekviena pagrindinė gatvė Vokietijoje, gyveno karu. Jo kvapu, balsu. Prieš kelias dienas skelbimu ant sienos prasidėjo produktų normavimas, dabar jis tapo tikrove. Anglija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Pasinaudosiu Hanso Hubermano žodžiais.

Smagumas prasideda.

Karo pradžios dieną tėtis kaip tyčia turėjo darbo. Pakeliui į namus jis rado išmestą laikraštį ir, užuot įspraudęs jį tarp dažų skardinių vežimėlyje, sulankstė ir įsikišo po marškiniais. Kol atėjo iki namų, spaustuvės dažai nuo prakaito įsigėrę į krūtinės odą. Laikraštis atsidūrė ant stalo, bet liko ir ant krūtinės. Kaip tatuiruotė. Prasisagstęs marškinius, tėtis ją apžiūrinėjo blankioje virtuvės šviesoje.

— Apie ką rašo? — paklausė Lizelė, žvilgčiodama tai į juodus kontūrus tėčio odoje, tai į laikraštį.

— HITLERIS UŽIMA LENKIJĄ, — atsakė Hansas Hubermanas ir, susmukęs į krėslą, be jokio patriotizmo tyliai pridūrė, — Deutschland uber alles.

Ir vėl ta pati — akordeoninė — veido išraiška.

Taip prasidėjo vienas karas.

Kitas karas netrukus prasidėjo Lizelei.

Nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo metų pradžios, ji buvo perkelta mokytis su bendraamžiais. Ne todėl, kad būtų išmokusi geriau skaityti. Nepaisant pažangos, skaityti jai vis dar buvo sunku. Sakiniai atrodė padriki. Žodžiai ją mulkindavo. Ji buvo perkelta greičiau todėl, kad žemesnėje klasėje ėmė trukdyti. Atsakinėdavo į kitiems vaikams užduodamus klausimus, šūkaudavo. Kartais ją išvarydavo į koridorių, ir ji gaudavo Watschen (tariama “varchen“).

*** Apibrėžtis ***

Watschen = lupti.

Mokytoja, kuri, tiesą sakant, buvo vienuolė, liepė jai pereiti į kitą klasės pusę ir sėdėti ten užsičiaupus. Iš kito klasės galo jai pamojo Rudis. Slopindama šypseną, Lizelė irgi pamojo.

Namie su tėčiu ji toliau skaitė „Duobkasio vadovą“. Žodžius, kurių nesuprasdavo, apibraukdavo pieštuku ir kitą dieną aiškindavosi pusrūsyje. Ji manė, kad to pakanka. Tačiau klydo.

Apie lapkričio pradžią mokykloje buvo tikrinama mokinių padaryta pažanga. Buvo tikrinama ir skaitymo pažanga. Kiekvienas mokinys turėjo atsistojęs prieš klasę perskaityti mokytojos nurodytą ištrauką. Buvo šaltas saulėtas rytas. Vaikai markstėsi. Negailestingąja pjovėja pravardžiuojamą seserį Mariją gaubė šviesos aureolė. (Beje, man patinka šis žmonių sugalvotas palyginimas su negailestingąja pjovėja. Ypač dalgis. Jis mane linksmina.)

Saulės nutviekstoje klasėje ji kvietė mokinius ne iš eilės:

— Valdhaimas, Lėmanas, Štaineris.

Visi skaitė prieš klasę, kas kaip mokėjo. Rudis perskaitė labai gerai.

Lizelė visą pamoką sėdėjo apimta nekantraus laukimo ir kankinamos baimės. Ji troško išbandyti savo jėgas, galiausiai išsiaiškinti, kaip jai sekasi mokytis. Ar ji sugeba ką nors? Ar bent iš tolo gali lygintis su Rudžiu ir kitais?

Kai tik sesuo Marija paimdavo klasės žurnalą, Lizelė jausdavo, kaip susiviję virve nervai veržia šonus. Tas jausmas prasidėjo pilve, bet pamažu kilo aukštyn. Atrodė, kad netrukus stora virvė apsivynios apie kaklą.

Baigus skaityti Tomiui Miuleriui (jis perskaitė ištrauką labai vidutiniškai), Lizelė apsidairė. Skaitė visi. Tik ji liko neskaičiusi.

— Labai gerai, — linktelėjo sesuo Marija, atidžiai patikrinusi pavardes žurnale, — skaitė visi.

Ką?

— Ne!

Šūktelėjimas, galima sakyti, pašoko klasės gale. Kartu su juo stryktelėjo berniūkštis citrinų spalvos plaukais, kaulėtais keliais atsitrenkdamas į suolo apačią. Pakėlęs ranką, pridūrė:

— Tikriausiai pamiršote Lizelę, sese Marija.

Seseriai Marijai tai nepadarė įspūdžio.

Trinktelėjusi žurnalą ant stalo ji atsiduso ir nevilties kupinu žvilgsniu įsistebeilijo į Rudį. Kodėl, kodėl jai reikia kęsti Rudį Štainerį? Nejaugi jis negali patylėti? Kodėl, Dieve, kodėl?

— Ne, Rudi, — galiausiai tarė ji, palinkdama visu kūnu ir atkišdama išsišokusį savo pilvuką, — manau, kad Lizelei bus per sunku. Ji man paskaitys vėliau, — pridūrė žvilgtelėjusi į mergaitę ir laukdama jos pritarimo.