Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Na, tai kodėl ši miela mergaitė užsimanė skaityti tokią knygą?

Lizelė vėl gūžtelėjo petukais. Lygiai taip pat dabar priešais juos ant lovos galėtų gulėti rinktiniai Gėtės ar kito šviesuolio raštai. Ji pamėgino paaiškinti.

— Aš... kai... Ji gulėjo sniege ir...

Tyliai ištarti žodžiai krito nuo lovos krašto ir it milteliai sklaidėsi ant grindų.

Tačiau tėtis žinojo, ką pasakyti. Jis visada žinodavo, ką pasakyti.

Perbraukęs ranka mieguistus savo plaukus, tarė:

— Pažadėk man, Lizele, kad, kai aš mirsiu, tu pasirūpinsi, kad mane palaidotų teisingai.

Ji kuo nuoširdžiausiai linktelėjo.

— Ir kad nei šešto skyriaus, nei ketvirto žingsnio devintajame skyriuje nepraleistum, — nusijuokė jis, prajuokindamas šlapukę. — Na, tai smagu, kad susitarėme. Galime pradėti.

Jo kaulai sugirgždėjo kaip grindų lentos, kai jis įsitaisė patogiau atsisėsti.

— Smagumas prasideda.

Knyga, nakties ramybėje tapusi dar svarbesnė, atsivėrė kaip vėjo gūsis.

Prisiminusi praeitį, Lizelė galėtų tiksliai pasakyti, apie ką, atsivertęs pirmą „Duobkasio vadovo“ puslapį, tada galvojo tėtis. Supratęs, kad tekstas sudėtingas, jis aiškiai suabejojo tokios knygos vertingumu. Čia buvo žodžių, kurių jis pats nesuprato. O ką kalbėti apie baisią jos temą. Tačiau mergaitė taip troško skaityti, kad suprasti nė nesistengė. Galbūt akimirką ji ir pamanė, kad būtų gerai išsiaiškinti, ar broliukas palaidotas teisingai, šiaip ar taip, jos troškimas skaityti buvo toks stiprus, kokį gali turėti tik dešimties metų vaikas.

Pirmasis skyrius vadinosi „Pirmas žingsnis: tinkamų reikmenų pasirinkimas“. Trumpoje įvadinėje dalyje buvo išdėstyta tai, apie ką bus pasakojama kituose dvidešimtyje puslapių: kastuvų rūšis, įrankius, pirštines, kitus reikmenis ir būtinybę tinkamai juos prižiūrėti. Duobkasio amatas — rimtas.

Versdamas puslapius, tėtis jautė įsmeigtas į save Lizelės akis. Jos godžiai sekė jo lūpas ir nekantriai laukė ko nors, bet ko, kas pro jas išsprūs.

— Štai, — tarė jis pasislinkdamas arčiau ir paduodamas jai knygą. — Žvilgtelėk į šį puslapį ir pasakyk man, kiek žodžių gali perskaityti.

Ji žvilgtelėjo... ir pamelavo.

— Maždaug pusę.

— Perskaityk juos.

Žinoma, ji neperskaitė. Kai tėtis liepė parodyti žodžius, kuriuos ji gali perskaityti ir ištarti, jų buvo tik trys pagrindiniai vokiečių kalbos žymimieji artikeliai. O puslapyje buvo apie du šimtus žodžių.

Matyt, bus sunkiau nei maniau.

Ji tuoj pat suprato, apie ką pagalvojo tėtis.

Jis atsistojo ir išėjo. Netrukus sugrįžęs tarė:

— Turiu geresnį sumanymą.

Rankoje jis laikė storą dažytojo pieštuką ir pluoštą švitrinio popieriaus.

— Pradėkime iš pradžių.

Lizelė neprieštaravo.

Kitoje švitrinio popieriaus lapo pusėje, kairiajame kampe, jis nubraižė nedidelį kvadratą ir jame įrašė didžiąją raidę A. Kitame kampe parašė mažąją. Kol kas tiek.

— A, — ištarė Lizelė.

— Koks žodis?

Ji nusišypsojo.

— Apfe l.

Jis parašė žodį didžiosiomis raidėmis ir po juo nevykusiai nupiešė obuolį. Jis juk dažytojas, ne dailininkas. Užbaigęs žvilgtelėjo ir tarė:

— Dabar raidė B.

Mokytis abėcėlės Lizelei darėsi įdomiau. Mokykloje, parengiamojoje klasėje, vaikus irgi mokė, bet čia buvo kur kas įdomiau. Ji buvo viena ir nesijautė milžinė. Buvo gera žiūrėti, kaip tėtis neįgudusią ranka rašo žodžius ir piešia paveikslėlius.

— Na, Lizele, — tarė jis, kai ji niekaip nesugalvojo tinkamo žodžio, — koks žodis prasideda raide S? Juk taip paprasta. Tu mane labai nuvylei.

Ji niekaip nesugalvojo.

— Nagi! — žaismingai sušnibždėjo tėtis. — Prisimink mamą.

Staiga žodis mintyse pliaukštelėjo tarsi antausis. Palengvėjimo šypsena.

— SAUMENSCH! — išpyškino ji, ir tėtis prapliupo kvatoti, paskui staiga nutilo.

— Ššš, negalima triukšmauti, — sušnibždėjo, bet ir vėl nusikvatojo, o parašęs žodį po juo kai ką nupiešė, kad aiškiau būtų.

Hanso Hubermano menas

— Tėti, — sušnibždėjo ji, — aš neturiu akių!

Jis švelniai patapšnojo mergaitei per plaukus. Vis dėlto ji pakliuvo į spąstus.

— Kam tau akys, kai turi tokią šypseną — paaiškino Hansas Hubermanas.

Jis apkabino mergaitę, paskui šilto sidabro žvilgsniu dar kartą pasižiūrėjo į paveikslėlį ir tęsė:

— Dabar T.

Kai abėcėlė buvo baigta ir gal dešimt kartų pakartota, tėtis pasilenkė prie Lizelės ir tarė:

— Šiąnakt pakaks?

— Dar kelis žodžius.

Jis nepasidavė.

— Pakaks. Kai pabusi, pagrosiu akordeonu.

— Ačiū, tėti.

— Labanakt, — ir, tyliai nusijuokęs, pridūrė, — labanakt, Saumensch.

— Labanakt, tėti.

Užgesinęs šviesą, jis atsisėdo į krėslą. Lizelė gulėjo tamsoje atsimerkusi. Ji stebėjo žodžius.

Draugystės kvapas

Mokymasis vyko toliau.

Kelias savaites iki vasaros po kiekvieno košmaro prasidėdavo vidurnakčio pamoka. Lova buvo sušlapusi dar du kartus, bet Hansas Hubermanas, kaip ir pirmą kartą, išskalbdavo paklodes ir sėsdavo prie Lizelės skaityti, piešti ir kartoti, ką ji išmokusi. Vėlyvą naktį net šnabždesys aidėdavo garsiai.

Vieną antradienio popietę, trečią valandą, mama liepė Lizelei susiruošti ir eiti su ja išnešioti skalbinių. Tėtis buvo sumanęs ką kita.

Įėjęs į virtuvę, tarė:

— Atleisk, mama, šiandien ji su tavimi neis.

Mama nė akių nepakėlė nuo skalbinių krepšio.

— Kas tavęs klausia, Arschloch? Eime, Lizele.

— Ji skaitys, — pasakė tėtis ir, ryžtingai šypsodamasis, pamerkė Lizelei. — Su manimi. Aš ją mokau. Eisime prie Amperio, kur mokydavausi groti akordeonu.

Dabar mama atkreipė į jį dėmesį.

Padėjo skalbinius ant stalo ir, sukaupusi visą cinizmą, paklausė:

— Ką tu pasakei?

— Manau, kad girdėjai, Roza.

Mama nusijuokė.

— Ir ko gi, po velnių, tu ją gali išmokyti.

Kartoninis šypsnys. Žodžiai tarsi smūgis iš apačios.

— Lyg pats mokėtum skaityti, Saukerl.

Virtuvė laukė. Tėtis kirto atsakomąjį smūgį.

— Mes nunešime tavo skalbinius.

— Tu, bjaurus...

Staiga nutilo. Pasvarstė. Kiti žodžiai liko neištarti.

— Grįžkit iki sutems.

— Sutemus skaityti negalėsime, mama, — tarė Lizelė.

— Ką sakei, Saumensch ?

— Nieko, mama.

Tėtis šyptelėjo mergaitei:

— Knygą, švitrinio popieriaus, pieštuką, — paliepė jis, — ir akordeoną! — šūktelėjo jai įkandin.

Netrukus jie išėjo į Himelio gatvę, nešini žodžiais, muzika ir skalbiniais.

Eidami frau Diler parduotuvės link, jiedu kelis kartus atsigręžė pažiūrėti, ar mama dar stovi prie vartelių. Ji vis dar juos lydėjo žvilgsniu. Prisiminusi šūktelėjo:

— Lizele, nešk krepšį tiesiai! Nesuglamžyk skalbinių!

— Gerai, mama!

Netrukus vėl:

— Lizele, ar šiltai apsirengusi?

— Ką sakei?

— Saumensch derckigs, niekada negirdi, kas tau sakoma! Ar šiltai apsirengei? Vakare gali būti šalta!

Už kampo tėtis pasilenkė užsirišti batų raištelio.

— Lizele, susuk man cigaretę.

Niekas jai nesuteiktų daugiau malonumo.

Išnešioję skalbinius, jiedu patraukė prie Amperio upės, kuri tekėjo per miestelį Dachau koncentracijos stovyklos link.

Per ją buvo nutiestas medinių lentelių tiltas.

Įsitaisę žolėje maždaug trisdešimt metrų nuo jo, jiedu rašė žodžius ir balsu juos skaitė, o temstant Hansas užgrojo akordeonu. Ji klausėsi žvelgdama į tėtį, nors tą vakarą jam grojant ne iškart pastebėjo sutrikimą tėčio veide.