Маркус Зузак - Knygų vagilė

Argi galima dešimties metų mergaitę vadinti šliundra? Toks jau tas Švilpis. Žmonės kalbėjo, kad jiedu su frau Holtzapfel būtų puiki pora.

— Aš jus pričiupsiu!

Kitų jo žodžių Lizelė su Rudžiu nubėgdami nebegirdėjo. Jiedu bėgo iki pat Miuncheno gatvės.

— Bėgam, — tarė Rudis, kai jiedu atgavo kvapą. — Jau nebetoli.

Jiedu nubėgo į Huberto stadioną — Džesio Ovenso atsitikimo vietą — ir sustojo, rankas susikišę į kišenes. Priešais juos driekėsi bėgimo takelis. Buvo aišku, kas laukia. Rudis pradėjo:

— Šimtas metrų. Lažinamės, kad manęs nepralenksi.

— Lažinamės, kad pralenksiu, — Lizelė priėmė iššūkį.

— Iš ko gi tu lažinsiesi, vargšele Saumensch? Turi pinigų?

— Aišku, kad ne. O tu?

— Ne.

Tačiau Rudis turėjo sumanymą. Jame pabudo meilužio instinktas.

— Jei laimėsiu, aš tave pabučiuosiu, — tarė jis ir pasilenkęs ėmė raitotis kelnes.

Lizelė, švelniai tariant, išsigando.

— Kaip tu mane bučiuosi? Aš gi nesipraususi.

— Aš irgi.

Tai Rudžiui buvo ne kliūtis. Juk ir jis nesiprausęs.

Tiriamai apžiūrinėdama liesas priešininko kojas, mergaitė galvojo. Kojos beveik tokios pat, kaip ir jos, tikrai nepralenks. Ji rimtai linktelėjo. Sutarta.

— Jei laimėsi, galėsi mane pabučiuoti, bet jei laimėsiu aš, vartininke nebebūsiu.

— Sąžininga, — pasvarstęs sutiko Rudis, ir jiedu sukirto rankomis.

Diena buvo tamsi, ūkanota, pamažu ėmė lynoti.

Bėgimo takelis buvo daug purvinesnis, nei atrodė iš pradžių.

Abu bėgikai pasirengė.

Starto signalui Rudis švystelėjo aukštyn akmenį. Šiam nukritus ant žemės, bus galima pradėti.

— Nematau finišo linijos, — pasiskundė Lizelė.

— O aš matau?

Akmuo pliumptelėjo ant žemės.

Stumdydamiesi alkūnėmis ir stengdamiesi išsiveržti į priekį, jiedu greta nužliugsėjo slidžiu takeliu. Likus gal dvidešimčiai metrų iki takelio galo, abu pargriuvo.

— Jėzau, Marija ir Juozapai! — spygtelėjo Rudis. — Visas išsimėšlinau!

— Čia ne mėšlas, o purvas, — paguodė jį Lizelė, nors pati tuo abejojo. Jiedu pašliuožė dar penkis metrus finišo link.

— Lygiosios?

Visas purvinas Rudis žvilgtelėjo į ją žvitriomis mėlynomis akimis ir, rodydamas savo aštrius dantukus, paklausė:

— Jeigu lygiosios, ar aš vis tiek galiu tave pabučiuoti?

— Niekada gyvenime, — rankomis braukdama purvą nuo švarkelio atšovė Lizelė.

— Išgelbėsiu tave nuo vartų.

— Apsieisiu be tavo pagalbos.

Pakeliui į Himelio gatvę Rudis tarė:

— Kada nors, Lizele, pati užsimanysi mane pabučiuoti.

Lizelė galvojo priešingai.

Ji prisiekė.

Kol ji pati ir Rudis Štaineris bus gyvi, ji to bjauraus Sauker l nebučiuos, o juo labiau — šiandien. Buvo kur kas svarbesnių reikalų. Apžiūrinėdama išpurvintą kostiumėlį, ji patvirtino tai, kas ir taip buvo akivaizdu:

— Ji mane užmuš.

Ji, aišku, Roza Huberman, dar vadinama mama, iš tikrųjų vos neužmušė Lizelės. Bausmė buvo gausiai palydėta keiksmažodžiu Saumensch. Gavo tiek, kad sveikos vietos neliko.

Džesio Ovenso atsitikimas

Gėdingasis Rudžio vaikystės atsitikimas Lizelės atmintyje išliko taip, tarsi ji pati būtų jame dalyvavusi. Ji įsivaizduodavo save tarp žiūrovų. Žole bėgančio suodino berniuko reginys ją žavėjo.

Buvo 1936-ieji. Olimpiada. Hitlerio olimpinės žaidynės.

Paskutiniame iš keturių šimto metrų bėgimų Džesis Ovensas laimėjo ketvirtąjį aukso medalį. Visas pasaulis kalbėjo, kad juodaodis ne žmogus, ir todėl Hitleris jam nepadavė rankos. Tačiau net aršiausi rasistai vokiečiai žavėjosi Ovenso pergale, visi tik ir kalbėjo apie jo kojų greitumą. Rudžiui Štaineriui tai padarė didžiausią įspūdį.

Kai visa šeima sėdėjo svetainėje, jis tyliai išsmuko į virtuvę. Mažutėmis rankelėmis krosnyje prisigraibęs suodžių išsišiepė:

— Štai.

Jis buvo pasirengęs.

Vilkėdamas tik trumpikėmis ir marškinėliais, berniukas kaip pamišėlis vyptelėjo savo atvaizdui lango stikle, tylutėliai sėdo ant brolio dviračio ir numynė gatve Huberto stadiono link. Keletą anglių gabalėlių įsimetė į kišenę atsargai, jei pakeliui juodumas nusitrintų. Lizelės vaizduotėje tą vakarą mėnulis atrodė kaip prisegtas prie dangaus. Aplink jį buvo prismaigstyta debesų.

Vargais negalais aprūdijusiu dviračiu atgirgždėjęs prie Huberto stadiono sienos, Rudis perlipo ją ir, nušokęs kitapus, palengva nubidzeno prie šimto metrų takelio. Apimtas entuziazmo padarė keletą nevikrių apšilimo pratimų. Prie starto linijos išrausė duobutes.

Nakties tamsoje laukdamas lemtingosios akimirkos, mėnulio ir debesų akylai stebimas jis vaikštinėjo pirmyn ir atgal, stengdamasis susikaupti.

— Džesis Ovensas atrodo gerai, — pradėjo pats komentuoti. — Tai būtų jo iškovota didžiausia visų laikų pergalė...

Spausdamas įsivaizduojamiems bėgikams rankas, palinkėjo sėkmės, nors žinojo, kad jie neturi jokių šansų laimėti.

Starto teisėjas davė ženklą prieiti prie linijos. Huberto stadionas sausakimšai prisipildė žiūrovų. Jie šaukė. Visi skandavo Rudžio Štainerio, kuris dabar buvo Džesis Ovensas, vardą.

Staiga tapo tylu.

Basos jo pėdos grimzdo į žemę. Jis jautė, kaip grumstai lenda tarp pirštų.

Teisėjo nurodymu pritūpė startui, ir naktį perskrodė šūvis.

Pirmąjį lenktynių trečdalį visi bėgo maždaug vienodai, tačiau buvo tik laiko klausimas, kada juodas kaip anglis Ovensas aiškiai išsiverš į priekį ir nudums tolyn.

— Ovensas pirmauja, — skardžiai komentavo berniukas griaudėjant žiūrovų plojimams, tuščiu takeliu bėgdamas į olimpinę šlovę. Jis net pajuto, kaip ties krūtine pertrūko finišo juosta. Greičiausias žmogus pasaulyje.

Šlovės džiaugsmas apkarto bėgant pergalės ratu. Prie finišo linijos tarsi vaiduoklis stovėjo tėvas. Tiksliau, tarsi kostiumuotas vaiduoklis. (Kaip žinote, Rudžio tėvas buvo siuvėjas. Be kostiumo ir kaklaraiščio gatvėje jis pasirodydavo retai. Šia proga vilkėjo tik kostiumą ir susitaršiusius marškinius.)

— Was ist los? — pasiteiravo jis, išvydęs sūnų, apgaubtą suodinos šlovės. — Kas, po velnių, čia darosi?

Minia pranyko. Pakilo lengvas vėjelis.

— Buvau užmigęs krėsle, kai Kurtas pastebėjo, kad tavęs nėra. Visi tavęs ieško.

Normaliomis aplinkybėmis ponas Štaineris būdavo nepaprastai mandagus žmogus. Aplinkybės, kuriomis vėlų vasaros vakarą jis aptiko vieną iš savo vaikų visą suodiną, jam neatrodė normalios.

— Vaikas pamišo, — sumurmėjo jis sau pripažindamas, kad turint šešetą vaikų kas nors panašaus būtinai turi nutikti. Bent vienas iš jų būtinai turi būti nenormalus. Taigi jis dabar ir stovėjo prieš savo nenormalųjį vaiką, laukdamas atsakymo.

— Na?

Atsirėmęs rankomis į kelius, Rudis sunkiai šnopavo.

— Aš buvau Džesis Ovensas, — paaiškino, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje. Jo balse netgi nuskambėjo nebylus pasididžiavimas: „Ir kaip aš atrodžiau?“ Tačiau pastebėjus užmiegotas tėvo akis, visas pasididžiavimas kaipmat išgaravo.

— Džesis Ovensas?

Ponas Štaineris sudarydavo medinio žmogaus įspūdį. Kalbėdavo kampuotai, sausai. Aukšto stoto, sunkus, kaip ąžuolas. Plaukai kaip balanos.

— Kas jis toks?

— Žinai gi, tėti, Juodasis Stebuklas.

— Aš tau parodysiu juodąjį stebuklą, — atsakė tėtis ir sužnybo sūnaus ausį.

— Oi, skauda, — suinkštė Rudis.

— Tikrai?