Маркус Зузак - Knygų vagilė

Kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo suprasti, iš kur ta šviesa atsirado, bet net nesuabejojo, kad ji tikrai buvo. Sumušta tamsoje, ji liko gulėti ant šaltų, tamsių virtuvės grindų. Tą vakarą net tėčio muzika buvo tamsi.

Net tėčio muzika.

Keista, bet jos tai nenuliūdino, priešingai, net truputį paguodė.

Tamsa, šviesa.

Ar kas nuo to pasikeis?

Kai knygų vagilė suvokė, kad viskas yra taip, kaip yra, ir kad kitaip niekada nebebus, košmarai ją ėmė kamuoti kasnakt vis stipriau. Jei kas, ji bus pasirengusi. Galbūt todėl Hitlerio gimimo dieną, galiausiai suvokusi mamos kančių priežastį, ji įstengė susivaldyti, nors buvo suglumusi ir įniršusi.

Lizelė Meminger buvo pasirengusi.

Su gimimo diena, pone Hitleri.

Geriausi linkėjimai.

Hitlerio gimimo diena

Nors frau Heinrich, Hubermanų prašymu atvažiavusi jos aplankyti, paaiškino, kad globos skyriaus ryšys su Paula Meminger nutrūko, nepasiduodama nevilčiai Lizelė vis tiek kasdien visą kovą ir beveik visą balandį tikrino pašto dėžutę. Mergaitė atkakliai laukė laiško, bet pašto dėžutė vis būdavo tuščia.

Molchingas, kaip ir visa Vokietija, karštligiškai ruošėsi Hitlerio gimtadieniui. Dėl karo veiksmų eigos ir Hitlerio pergalių tais metais Molchingo nacių šalininkai norėjo surengti ypač dideles iškilmes. Bus eisena. Marširuos kareiviai. Gros muzika. Skambės dainos. Bus uždegtas laužas.

Kol Lizelė su skalbiniais vaikštinėjo Molchingo gatvėmis, nacių partijos nariai kaupė kurą. Porą kartų Lizelė pati matė vyrų ir moterų, vaikščiojančių po namus ir klausinėjančių, ar gyventojai turi daiktų, kurių jiems reikia atsikratyti arba kuriuos reikėtų sunaikinti. „Molchingo eksprese“, kurį parsinešė tėtis, buvo pranešta, kad miestelio aikštėje, į kurią susirinks visi vietiniai Hitlerio jaunimo padaliniai, bus uždegtas šventinis laužas. Juo bus paminėta ne tik fiurerio gimimo diena, bet ir pergalė prieš jo priešus bei pančius, kurių gniaužtuose Vokietija buvo nuo pat Pirmojo pasaulinio karo. „Bet kokie tų laikų daiktai, — buvo rašoma pranešime, — laikraščiai, plakatai, knygos, vėliavos, visa mūsų priešų propagandinė medžiaga turi būti atnešta į Nacių partijos būstinę Miuncheno gatvėje.“

Ieškant ko nors, ką minint fiurerio šlovę būtų galima sudeginti, buvo išnaršyta net Šilerio gatvė — geltonųjų žvaigždžių kelias. Niekas nebūtų nustebęs, jei partijos nariai būtų sumanę prispausdinti moralę nuodijančio turinio knygų arba plakatų vien todėl, kad paskui viską paverstų pelenais.

Didingam balandžio 20-osios minėjimui viskas buvo paruošta. Tai bus diena, kupina ugnies ir džiaugsmingų šūkių.

Tą dieną bus pavogta knyga.

Rytas Hubermanų namuose prasidėjo kaip visada.

— Tas Saukerl ir vėl žiūri pro langą, — plūdosi Roza Huberman. — Ir šitaip kasdien, — nenutilo ji. — Į ką ten taip žiūri?

— O, — atsiliepė tėtis pasitenkinimo kupinu balsu. Nuo lango viršaus nukarusi vėliava slėpė jo nugarą. — Tik pažvelk į tą moterį, — tarė jis ir šyptelėjo Lizelei per petį. — Nors kelkis ir bėk jai iš paskos. Tau, mama, nėra ko su ja lygintis.

— Schwein! — atkirto ji ir pagrasė mediniu šaukštu.

Tėtis ir toliau žiūrėjo pro langą į įsivaizduojamą moterį ir visiškai tikrą vokiškų vėliavų sieną.

Tą dieną Molchingo gatvėse fiurerio garbei buvo išpuoštas kiekvienas langas. Kai kur, pavyzdžiui, pas frau Diler, langų stiklai blizgėte blizgėjo švara, virš jų plevėsavo naujutėlaitės vėliavos, kuriose svastika žėrėjo kaip deimantas. Kitur vėliavos karojo nuo atbrailų kaip išdžiaustyti skalbiniai. Bet jos vis tiek buvo.

Kiek ankstėliau Hubermanų namus buvo ištikusi nedidelė katastrofa. Jie niekaip nerado vėliavos.

— Jie mus išveš, — kalbėjo mama vyrui. Ateis ir visus mus išveš.

Jie.

— Būtinai reikia ją surasti!

Vienu metu atrodė, kad tėtis tuoj nusileis į pusrūsį ir nupieš vėliavą ant kokio nors užtiesalo. Laimė, vėliava atsirado. Buvo spintoje, už akordeono.

— Vis tas velnio akordeonas, per jį ir nepamačiau! — teisinosi mama. — Lizele!

Mergaitei buvo suteikta garbė pritvirtinti vėliavą prie lango rėmo.

Paskui, kaip per Kalėdas ar Velykas, šventinių pietų į namus parvažiavo Hansas jaunesnysis su Trudė. Dabar kaip tik gera proga geriau su jais susipažinti.

Trudė, arba Trudelė, kaip paprastai į ją kreipdavosi, už mamą buvo aukštesnė tik kelis centimetrus. Jos juokinga krypuojanti eisena labai panėšėjo į Rozos Huberman, bet visais kitais atžvilgiais duktė buvo kur kas švelnesnė. Ji gyveno ir dirbo tarnaite turtingoje Miuncheno šeimoje ir vaikais tikriausiai bodėjosi, bet bent keletą malonių žodžių su šypsena Lizelei ištardavo. Jos lūpos buvo švelnios. Balsas tylus.

Hansas jaunesnysis paveldėjo tėvo akis ir ūgį. Tik jo akių sidabras nebuvo šiltas kaip tėčio, greičiau — kaip fiurerio. Be to, jis buvo apkūnesnis, turėjo šviesius dygius plaukus ir labai šviesią kaip balkšvi dažai odą.

Iš Miuncheno abu atvažiavo traukiniu. Neilgai trukus iškilo seni nesutarimai.

*** Trumpai apie Hanso Hubermano ir sūnaus nesantaiką ***

Hanso jaunesniojo nuomone, tėvas priklausė nukaršusiai senajai Vokietijai, kuri leidosi kitų jodoma, o savo žmones vertė kentėti. Būdamas vaikas jis žinojo, kad tėvą žmonės vadina der Judėti Maler — žydų dažytoju, nes tėvas dažė žydų namus.

Paskui įvyko incidentas, apie kurį jums netrukus papasakosiu, dėl kurio Hansas vos neįstojo į partiją. Visi žinojo, kad keiksmais aprašinėtos žydų parduotuvės perdažyti negalima. Tai gali pakenkti ir Vokietijai, ir nusižengėliui.

— Taigi ar tave jau priėmė? — toliau tęsė kalėdinį pokalbį Hansas jaunesnysis.

— Kur?

— Atspėk. Į partiją.

— Ne, tikriausiai mane pamiršo.

— Tai argi nepabandei dar kartą? Negalima gi sėdėti ir laukti, kol naujasis pasaulis tave pakvies. Kad ir padarei klaidų, pats turi eiti į jį, kad jis tave priimtų.

Tėtis pasižiūrėjo į jį.

— Klaidų? Gyvenime padariau daug klaidų, bet tai, kad neįstojau į nacių partiją, nėra viena iš jų. Žinau, kad jie turi mano prašymą, pats neisiu pas juos ir neprašysiu. Aš tik...

Tada įvyko šiurpus dalykas.

Skersvėjis valso ritmu įnešė jį pro langą. Gal tai buvo vis stiprėjantis Trečiojo reicho vėjelis, o gal dar kartą atsiduso Europa. Šiaip ar taip, jis perpūtė juos, o susikirtę metaliniai jų žvilgsniai sužvangėjo kaip skardinės virtuvėje.

— Tėvynė tau niekada nerūpėjo, — tarė Hansas jaunesnysis, — bent jau ne per labiausiai.

Tėvas veriamu žvilgsniu žiūrėjo į sūnų. Šis nesiliovė. Žvilgtelėjo į mergaitę. Ant stalo stačiai išsidėliojusi tris savo knygas, lyg ketindama su jomis kalbėtis, ji skaitė, tylomis tardama žodžius.

— Kokį čia šlamštą ji skaito? Verčiau skaitytų Mein Kampf.

Lizelė pakėlė akis.

— Nesijaudink, Lizele, — tarė tėtis. — Skaityk toliau. Jis pats nesupranta, ką kalba.

Tačiau Hansas jaunesnysis dar ne viską buvo pasakęs.

— Arba esi už fiurerį, arba prieš, o aš aiškiai matau, kad tu esi prieš jį. Visada toks buvai.

Lizelės žvilgsnį prikaustė Hanso jaunesniojo veidas, ypač plonos jo lūpos ir tvirtų viršutinių dantų eilė.

— Nesuprantu, kaip galima stovėti nuošaly ir nieko neveikti, kai visa tauta mėžia lauk šiukšles ir tampa didinga.

Trudė su mama sėdėjo baugščiai tylėdamos. Lizelė — taip pat. Virtuvėje sklido žirnių sriubos, degėsių ir priešiškumo kvapas.