Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Vis dar draugai? — tarė tėtis gal po ketvirčio valandos, ištiesdamas jai delne tarsi alyvmedžio šakelę rūkomojo popieriaus ir tabako.

Netardama nė žodžio, Lizelė niūriai priėmė ją ir susuko cigaretę.

Jie dar kurį laiką ten sėdėjo.

Virš tėčio peties sklaidėsi dūmai.

Praėjus dešimčiai minučių, prasivers vagystės vartai, ir Lizelė Meminger, truputį plačiau juos atvėrusi, įsibraus.

*** Du klausimai ***

Ar vartai už jos užsivers?

Ar jie maloningai leis jai sugrįžti?

Netrukus Lizelė supras, kokie reikalavimai keliami geram vagiui. Slaptumas. Drąsa. Greitis.

Tačiau svarbiausias iš visų reikalavimų yra vienas.

Sėkmė.

Be kita ko.

Jokių dešimties minučių.

Vartai atviri.

Ugnies knyga

Tamsa subyrėjo į gabalus ir, surūkęs cigaretę, Hansas Hubermanas su Lizele pakilo eiti namo. Kad pasiektų siaurą šoninę gatvelę, vedančią į Miuncheno gatvę, jiems reikėjo praeiti pro laužavietę. Čia teko sustoti.

Juos sustabdė senyvas dailidė Volfgangas Edelis. Jis sukalė pakylas, nuo kurių nacių vyresnieji stebėjo laužą, o dabar jas ardė.

— Hansas Hubermanas?

Jis buvo su ilgomis burnos link einančiomis žandenomis ir kalbėjo niūriu balsu.

— Hansi!

— O, Volfai, — atsiliepė Hansas.

Paskui, supažindinant su Lizele, ji pasakė Heil Hitler.

— Gerai, Lizele.

Iš pradžių Lizelė lūkuriavo netoliese. Girdėjo pokalbio nuotrupas, bet nesiklausė.

— Turi darbo?

— Ne, dabar sunkiai. Pats žinai, ypač jeigu nesi narys.

— Sakei, Hansi, kad įstojai.

— Bandžiau, bet suklydau. Matyt, vis dar svarsto.

Lizelė pamažu artinosi prie pelenų krūvos. Ji stūksojo kaip magnetas, kaip apsigimėlė ir traukte traukė žvilgsnį, panašiai kaip geltonųjų žvaigždžių kelias.

Mergaitė negalėjo atplėšti nuo jos akių, kaip kad prieš tai būtinai turėjo pamatyti uždegant laužą. Aplink buvo tuščia, ir niekas nebedraudė jai prieiti arčiau. Pelenai siurbte siurbė ją į save, ir mergaitė ėmė eiti aplinkui.

— Pass auf, Kind — įspėjo viena uniforma, švystelėjusi kastuvu dar pelenų į vežimėlį. — Atsargiai, vaike.

Prie rotušės po žibintu šnekučiavosi keletas siluetų. Matyt, džiūgavo dėl pasisekusio laužo. Ten, kur stovėjo Lizelė, žodžių nesigirdėjo, tik balsai. Ne žodžiai.

Kelias minutes ji žiūrėjo, kaip vyrai kasa krūvos pakraščius, kad ji imtų byrėti pati. Jie vis vežė pelenus prie sunkvežimio, o juos išpylę grįždavo atgal. Kai jie trečią kartą nuvežė pelenus prie sunkvežimio, krūva buvo gerokai sumažėjusi, ir jos apačioje iš pelenų kyšojo keletas nesudegusių daiktų.

*** Nesudegę daiktai ***

Pusė raudonos vėliavos, dvi afišos, skelbiančios apie žydų poezijos vakarą, trys knygos ir medinis ženklas su hebrajišku užrašu.

Gal buvo sudrėkę. Gal ugnis per trumpai degė ir giliau buvusių daiktų nepasiekė. Šiaip ar taip, jie netvarkingai gulėjo pelenuose. Likę gyvi.

— Trys knygos, — tyliai tarė Lizelė pati sau ir žvilgtelėjo į vyrų nugaras.

— Greičiau, — kalbėjo vienas iš jų, — paskubėk, labai išalkau.

Jie nuėjo prie sunkvežimio.

Knygų trijulė kyštelėjo iš pelenų savo nosis.

Lizelė žengė prie jų.

Karščio vis dar pakako, kad stovėdama arti pelenų Lizelė sušiltų. Ji pabandė tuos daiktus pasiekti, bet karštis nutvilkė ranką. Antrą kartą ji veikė greičiau ir čiupo arčiausiai gulinčią knygą. Knyga buvo mėlyna, apdegusiais kraštais, bet sveika.

Jos viršelis atrodė kaip tankus ant knygos užspaustas Įtemptų virvelių pynimas. Lizelė spėjo pamatyti tik pavadinimo pradžią — „Abe...“. Nebuvo laiko. Be to, akis graužė dūmai.

Nuo viršelio kilo dūmai, kai su knyga ji spruko šalin. Ėjo nuleidusi galvą, jausdama, kaip su kiekvienu žingsniu drąsa blėsta. Po keturiolikto žingsnio išgirdo balsą.

Jis įsirėmė jai į nugarą.

— Ei!

Ji vos nešoko bėgti atgal, kad numestų knygą į krūvą, bet negalėjo pajudėti. Įstengė tik atsigręžti.

— Čia dar ne viskas sudegė! — šūktelėjo vienas iš tvarkdarių ne jai, o prie rotušės stovintiems vyrams.

— Tai uždek ir sudegink! — atsakė jam. — Ir žiūrėk, kol sudegs!

— Jie šlapi!

— Jėzau, Marija ir Juozapai! Argi viską turiu padaryti pats?

Kažkas praėjo pro šalį. Meras, ant nacių uniformos užsivilkęs juodą paltą. Jis net nepastebėjo mergaitės, kuri netoliese stovėjo nejudėdama.

*** Pamąstymas ***

Kieme stovi paminklas knygų vagilei...

Retai pasitaiko, kad paminklas atsirastų prieš išgarsėjant jo objektui, ar jūs taip nemanote?

Jai pasidarė silpna.

Koks džiaugsmas, kai tavęs nepastebi!

Knyga atvėso pakankamai, kad būtų galima įsikišti ją po uniforma. Iš pradžių ji maloniai šildė krūtinę, tačiau einant vėl ėmė kaisti.

Kol atėjo pas tėtį, besišnekučiuojantį su Volfgangu Edeliu, knyga jau svilino. Matyt, vėl ėmė smilkti.

Abu sužiuro į ją.

Ji nusišypsojo.

Kai tik šypsena lūpose išblėso, mergaitė pajuto, kad yra dar kažkas. Tiksliau, kažkas gyvas. Jausmas neleido abejoti, kad kažkas stebi. Jis užvaldė ją visą ir pasitvirtino, kai išdrįso atsigręžti į šešėlius prie rotušės. Per kelis metrus nuo būrelio šešėlių stovėjo dar vienas, ir Lizelė suprato du dalykus.

*** Atpažinimo detalės ***

1. Šešėlio tapatybė.

2. Šešėlis tikrai viską matė.

Šešėlio rankos buvo palto kišenėse.

Purūs plaukai.

Su skausmo išraiška veide, jei jį turėjo.

— Gott verdammty — tyliai tarė Lizelė. — Prakeikimas.

— Galime eiti namo?

Tėtis su Volfgangu Edeliu atsisveikino dar tada, kai jai grėsė baisus pavojus, taigi jau galėjo eiti su Lizele namo.

— Galime, — atsakė ji.

Išeinant iš nusikaltimo vietos, knyga jau kaip reikiant degino. „Abejingumas“ įsisegė jai į krūtinę.

Eidama pro įtartinus šešėlius, stovinčius prie rotušės, knygų vagilė krūptelėjo.

— Kas nors negerai? — paklausė tėtis.

— Viskas gerai.

Tačiau viskas buvo negerai.

Iš po Lizelės apykaklės kilo dūmai.

Kaklas rasojo nuo prakaito.

Knyga po marškiniais degino odą.

TREČIA DALIS

 Mein Kampf

apie

kelią į namus — palūžusią moterį — kovotoją — juokdarį — vasaros darbus — arijų krautuvininkę — knarkiančią bendrakeleivę — du gudruolius — mišrių ledinukų kerštą

Kelias į namus

Mein Kampf.

Knyga, parašyta paties fiurerio.

Tai buvo trečioji Lizelę pasiekusi nepaprastai svarbi knyga, tik šios ji nepavogė. Knyga Himelio gatvėje 33 atsirado praėjus maždaug valandai, kai Lizelė po neišvengiamo savo košmaro užmigo.

Kai kam gali atrodyti keista, kad ji šią knygą apskritai turėjo.

Knygos kelionė prasidėjo po laužo vakare grįžtant į namus.

Iki Himelio gatvės dar buvo likę maždaug pusė kelio, tačiau Lizelė nebegalėjo ilgiau tverti. Ji pasilenkė ir, ištraukusi rūkstančią knygą, suglumusi ėmė mėtyti ją iš rankos į ranką.

Kai knyga kiek atvėso, abu sužiuro į ją, laukdami žodžių.

Tėtis:

— Ir ką gi tai, po velnių, galėtų reikšti?

Jis ištraukė „Abejingumą“ mergaitei iš rankų. Ir be pasiaiškinimų buvo akivaizdu, kad ji pavogė knygą iš laužo. Ši buvo karšta ir drėgna, mėlynu viršeliu su raudonu užrašu ir trikdanti. Hansas Hubermanas ją atvertė. Trisdešimt aštuntą ir trisdešimt devintą puslapius.