Маркус Зузак - Knygų vagilė

Koridoriuje Lizelė laukė kelias minutes, bet moteris neatėjo. Grįžusi prie kambario durų, mergaitė pamatė ją sėdinčią prie stalo ir tuščiai žvelgiančią į kažkokią knygą. Nusprendusi nebetrukdyti, išėjo į koridorių ir pasiėmė skalbinius.

Dabar ji ėjo ilguoju koridoriaus pakraščiu iš kairės, kad neužmintų tos girgždančios lentos. Uždarant duris, bilstelėjo žalvarinis durų plaktukas. Pastačiusi skalbinių krepšį ant žemės, mergaitė paglostė durų medį.

— Reikia eiti, — tarė.

Iš pradžių ėjo namo apsvaigusi.

Kiekviename žingsnyje ją persekiojo knygų kambario ir priblokštos, palūžusios moters vaizdas. Mergaitė regėjo jį ant namų sienų kaip vaidinimą. Tikriausiai ji jautėsi panašiai, kaip Mein Kampf praregėjimo ištiktas tėtis. Kad ir kur bepažvelgtų, Lizelė vis regėjo mero žmoną su glėbiu knygų. Iš visų pusių jai vaidenosi šnaresys, kai brauki per knygų nugarėles rankomis, praviras langas, sietyno spindulių žavesys, bet staiga prisiminė, kad išėjo nepadėkojusi.

Palaimą tuoj pat išstūmė savigrauža. Lizelė ėmė save gėdinti.

„Nepasakiau nieko, — smarkiai purtydama galvą koneveikė ji save, pro šalį skubant praeiviams. — Nei ačiū, ne sudie. Kad nieko gražesnio dar nemačiau. Nieko!“

Ji, žinoma, knygų vagilė, bet argi galima būti tokiai nemandagiai? Argi ji visai neišauklėta?

Kurį laiką ėjo, stengdamasi įveikti neryžtingumą.

Miuncheno gatvėje nebeištvėrė.

Apsigręžė tiesiai prieš parduotuvės iškabą STEINER — SCHNEIDERMEISTER ir tekina nubėgo atgal.

Šįkart nebesvyruodama smarkiai pabeldė į duris, pro medį siųsdama žalvario garsą į vidų.

Sheisse!

Duris atidarė ne mero žmona, o pats meras. Per skubėjimą Lizelė nepastebėjo priešais namą gatvėje stovinčio automobilio.

Vyriškis su ūsais ir juodu kostiumu paklausė:

— Kuo galėčiau padėti?

Lizelė žado neteko. Ji pasilenkė, gaudydama kvapą, bet kai buvo beatsigaunanti, laimė, atėjo ir moteris. Ilza Herman stovėjo šalia savo vyro, truputį už jo.

— Aš pamiršau, — išpyškino Lizelė.

Pakėlusi krepšį, dusdama ji ėmė berti žodžius mero žmonai pro tarpą tarp durų staktos ir mero. Ji taip stengėsi greičiau atgauti kvapą, kad vienu kartu tegalėjo ištarti vos porą žodžių.

— Aš pamiršau... tai yra, aš tik norėjau, — padrikai kalbėjo ji, — jums padėkoti.

Mero žmona vėl skausmingai nusišypsojo. Priėjusi arčiau, atsistojo greta vyro, mažumėlę linktelėjo galvą ir uždarė duris.

Lizelė ne iš karto nuėjo.

Ji stovėjo ant laiptų ir šypsojosi.

Kovotojas, pradžia

Dabar pakeiskime aplinką.

Ar neatrodo, mano drauge, kad iki šiol mums ėjosi per lengvai? O jeigu vienai kitai minutėlei pamirštume Molchingą?

Mums tai pravers.

Be to, šioje istorijoje tai svarbu.

Nukeliausime į slaptą sandėliuką ir pamatysime tai, ką pamatysime.

*** Ekskursija po kančią ***

Kairėje, galbūt dešinėje, o gal net tiesiai priešais save matote mažą tamsų kambarėlį. Jame sėdi žydas. Jis — vargeta.

Jis badauja. Jis bijo. Prašau, stenkitės nenusigręžti.

Už kelių šimtų mylių į šiaurės vakarus, Štutgarte, toli nuo knygų vagilių, merų žmonų ir Himelio gatvės tamsoje sėdėjo žmogus. Buvo nuspręsta, kad čia jam bus saugiausia. Tamsoje rasti žydą sunkiau.

Jis sėdėjo ant lagamino ir laukė. Kiek dienų jau buvo praėję?

Jam atrodė, kad ištisas savaites minta vien šleikščių savo alkio kvapu, bet vis dar nieko neįvyksta. Girdėdamas retų praeivių balsus, kartais pagalvodavo, kad verčiau jie išlaužtų duris ir ištemptų jį lauk į nepakeliamą šviesą. Tačiau jis galėjo tik sėdėti ant savo lagamino, smakrą parėmęs rankomis, į šlaunis įsirėmęs alkūnėmis, ir laukti.

Miegas, alkanas miegas, dirglus pusiaumiegis ir šiurkščios kaip bausmė grindys.

Nepaisyk niežtinčių pėdų.

Nesikasyk.

Ir per daug nejudėk.

Kad ir kas būtų, tegul viskas lieka taip, kaip yra. Galbūt reikės tuoj pat išeiti. Šviesa kaip šūvis. Kaip sprogimas akims. Pabusk, tikriausiai metas eiti. Pabusk gi, po velnių! Pabusk.

Durys atsivėrė ir tuoj pat vėl užsivėrė. Virš jo palinko šešėlis. Ranka paniro į šaltas jo drabužių bangas ir jų dengiamas tamsias sroves. Pasigirdo balsas.

— Maksai, — sušnibždėjo, — Maksai, pabusk.

Jis atsimerkė ne taip, kaip paprastai atsimerkia staiga pabudęs žmogus — iš karto, nevirptelėdamas, nekrūptelėdamas. Taip pabundama iš baisaus sapno, o ne į jį. Ne, jis pamažu vėrė akis iš tamsos į prieblandą. Reagavo tik kūnu — išsitiesė ir ranka pagrabaliojo orą.

Balsas dabar stengėsi jį nuraminti.

— Atleisk, ilgai užtrukau. Atrodo, kad mane seka. Be to, tapatybės kortelę žmogus darė ilgiau nei maniau, bet...

Po trumpos pauzės:

— Dabar ji tavo. Ne per geriausia, bet jei prireiks, gal padės tau ten nusigauti.

Jis pritūpė ir mostelėjo ranka į lagaminą. Rankoje laikė kažkokį sunkų ir plokščią daiktą.

— Na, imk gi.

Maksas pakluso, stodamasis ir trindamas sustingusius sąnarius.

— Kortelė — čia.

Tai buvo knyga.

— Įsidėk čia žemėlapį ir aprašymą. O raktas prilipdytas viduje, prie viršelio.

Jis kuo tyliau atidarė lagaminą ir įsidėjo knygą kaip bombą.

— Po kelių dienų grįšiu.

Jis padavė maišelį, kuriame buvo duonos, lašinių ir trys morkos. Dar butelis vandens.

— Daugiau negavau, — tarė neatsiprašinėdamas.

Durys atsivėrė ir vėl taip pat greitai užsivėrė.

Vėl vienas.

Tada jis iš karto išgirdo garsą.

Likus vienam tamsoje atrodė, kad kiekvienas garsas kelia baisų triukšmą. Menkiausias krustelėjimas kėlė garsiausią traškesį. Jis jautėsi kaip žmogus, apsivilkęs popierinį kostiumą.

Maistas.

Maksas padalijo duoną į tris dalis, dvi atidėjo. Į tai, kas liko jo rankoje, suleido dantis, kramtė, rijo, stengdamasis nustumti perdžiūvusia gerkle žemyn. Lašiniai buvo šalti ir kieti, todėl slydo žemyn, retkarčiais strigdami. Jis plėšė juos nuo palties dideliais kąsniais ir rijo beveik nekramtydamas.

Paskui ėmėsi morkų.

Jų taip pat dvi atidėjo, o trečią suvalgė. Kramtymas buvo toks triukšmingas, kad tas morkinis traškesys jo burnoje būtų pasiekęs net paties fiurerio ausis. Atrodė, kad su kiekvienu kąsniu lūžta dantys. Gerdamas vandenį, net neabejojo, kad vieną tikrai nurijo. „Reikėjo atsigerti prieš tai“, — pamanė.

Vėliau, kai viskas aprimo, sukaupęs drąsą ir apsičiupinėjęs dantis su palengvėjimu įsitikino, kad jie visi liko sveiki. Pamėgino nusišypsoti, bet kas iš to. Galėjo tik įsivaizduoti savo varganą šypsnį ir burną su išlūžusiais dantimis. Jis dar ilgai čiupinėjo juos pirštais.

Atidaręs lagaminą, pasiėmė knygą.

Tamsoje negalėjo perskaityti jos pavadinimo, o pasišviesti degtuku dabar būtų pernelyg pavojinga.

— Prašau, — vos girdimai sušnibždėjo jis, — prašau.

Jis kreipėsi į visiškai nepažįstamą žmogų. Be kelių svarbių smulkmenų, žinojo tik vardą. Hansas Hubermanas. Jis dar kartą kreipėsi į tolimą nepažįstamąjį melsdamas:

— Prašau.

Vasaros darbai

Taigi dabar žinote.

Jūs puikiai suprantate, kas 1940-ųjų pabaigoje atėjo į Himelio gatvę. Aš žinau.

Jūs žinote.

Tačiau Lizelė Meminger nežinojo.

Tų metų vasarą knygų vagilė leido visai paprastai. Pagrindiniai tos vasaros darbai, arba pomėgiai, buvo keturi. Kartais ji susimąstydavo, kuris iš jų įdomiausias.