Маркус Зузак - Knygų vagilė

*** Vasaros darbai ***

1. Kasnakt skaitomas „Abejingumas“.

2. Knygų skaitymas mero bibliotekoje ant grindų.

3. Futbolas Himelio gatvėje.

4. Įvairios vagystės.

„Abejingumas“ jai atrodė nepaprastai įdomus. Nusiraminusi po košmaro, kiekvieną naktį ji džiaugdavosi, kad nemiega ir jau moka skaityti.

— Dar kelis puslapius? — klausdavo tėtis, ir Lizelė linktelėdavo. Kartais jiedu baigdavo skaityti skyrių kitos dienos popietę pusrūsyje.

Buvo akivaizdu, kodėl knyga valdžiai neįtiko. Pagrindinis jos veikėjas — žydas, parodytas labai palankiai. Jis buvo turtuolis, kuriam nusibodo matyti gyvenimą einant pro šalį; jis tai vadino abejingumu žmogaus gyvenimo žemėje vargams ir džiaugsmams.

Vasaros pradžioje Lizelė su tėčiu skaitė apie šio žmogaus kelionę į Amsterdamą, kai už lango virpėjo sniegas. Virpantis sniegas sužavėjo mergaitę.

— Jis kaip tik toks ir yra, kai krinta ant žemės, — paaiškino ji Hansui Hubermanui.

Jiedu abu sėdėjo ant lovos, tėtis — marinamas miego, o mergaitė — žvalut žvalutėlė.

Kartais Lizelė žiūrėdavo į užmigusį tėtį, apie jį žinodama ir daugiau, ir mažiau, negu abu nutuokė. Ji dažnai girdėdavo mamą burbant dėl to, kad jis neturi darbo, arba dejuojant, kad, nuvažiavęs aplankyti sūnaus, Hansas sužinojo tik tiek, kad vaikinas bute nebegyvena ir tikriausiai jau išvykęs į frontą.

— Schlafgut, Papa , saldžių sapnų, tėti, — palinkėdavo mergaitė ir iš lovos smukdavo pro jį užgesinti šviesos.

Kitas vasaros pomėgis, kaip minėjau, buvo mero biblioteka.

To pavyzdys galėtų būti vėsi birželio pabaigos diena. Rudis tą dieną buvo, švelniai tariant, „nukenksmintas“.

Kas Lizelė Meminger manėsi esanti, kad pasakytų Rudžiui, jog skalbinius ir žlugtą tą dieną išnešios viena? Ar jis jai per prastas kartu vaikščioti po miestelį?

— Neniurzgėk, Saukerl , — atšovė ji. — Man nėra nuotaikos. Eik žaisti futbolo.

— Na, jei tu taip sakai, — pašaipiai mestelėjo jai per petį, — tai keliauk sau su tais savo skalbiniais.

Jis nubėgo ir negaišdamas laiko prisijungė prie savo komandos. Paėjusi Himelio gatve tolyn, Lizelė atsigręžė kaip tik tuo metu, kai Rudis stabtelėjo priešais artimesnius vartus mušti įvarčio. Jis jai pamojo.

— Saukerl, — nusijuokė ji ir keldama ranką puikiai žinojo, kad tuo pačiu metu jis pavadina ją Saumensch.

Man tai atrodo labai panašu į vienuolikmečių meilę.

Lizelė nubėgo į Grande Strasse, į mero namus.

Aišku, atbėgo visa suplukusi, uždususi ir išsitiesė ant grindų.

Bet ji skaitė.

Ketvirtą kartą įleidusi mergaitę, mero žmona sėdėjo prie rašomojo stalo ir tik žiūrėjo į knygas. Antrojo apsilankymo metu ji leido mergaitei vieną knygą ištraukti ir pavartyti, paskui dar vieną ir dar, kol, po pažastimi spausdama išsirinktas knygas, laisva ranka Lizelė prisirankiojo jų visą pustuzinį.

Dabar Lizelė stovėjo kambario vėsoje urzgiančiu pilvu, tačiau nebyli, palūžusi moteris nekreipė į tai jokio dėmesio. Ji vėl buvo apsisiautusi chalatu ir tik trumpai žvilgtelėdavo į mergaitę. Paprastai daugiau dėmesio skirdavo kažkam, kas turėjo būti šalia jos, bet nebuvo. Langas buvo atidarytas tarsi plati stačiakampė burna, pro kurią retkarčiais veržėsi gūsingi atodūsiai.

Lizelė atsisėdo ant grindų. Aplink ją buvo primėtyta knygų.

Po keturiasdešimties minučių ji išėjo, visas knygas sudėjusi į savo vietas.

— Viso labo, frau Herman.

Šie žodžiai visada ją sukrėsdavo.

— Ačiū.

Paskui moteris jai sumokėjo ir išėjo. Kiekvienas jos judesys buvo apskaičiuotas. Knygų vagilė nubėgo namo.

Vasarą knygų kambaryje darėsi vis šilčiau, ir sėdėti ant grindų nebebūdavo nemalonu. Lizelė sėdėdavo, šalia pasidėjusi krūvelę knygų, ir skaitydavo po kelias pastraipas iš kiekvienos, stengdamasi įsiminti nežinomus žodžius, kad grįžusi į namus galėtų paklausti tėčio, ką jie reiškia. Vėliau, sulaukusi paauglystės, Lizelė nebeprisiminė tų knygų pavadinimų. Jei būtų pavogusi jas, galbūt jie būtų atmintyje išlikę.

Ji prisiminė tik tai, kad vienos paveikslėlių knygos kitoje viršelio pusėje neįgudusią ranka buvo užrašytas

*** Berniuko vardas ***

Johanas Hermanas

Lizelė prikando lūpą, bet ilgai tverti neįstengė. Sėdėdama ant grindų, žvilgtelėjo į moterį su chalatu ir paklausė:

— Kas buvo Johanas Hermanas?

Moters žvilgsnis nuslydo pro šalį, apsistodamas kažkur ties jos keliais.

— Aš atsiprašau, — tarė Lizelė. — Nederėtų klausinėti tokių dalykų... Nebaigtas sakinys pats nuščiuvo.

Moters veidas nė kiek nepasikeitė, bet ji kažkaip pajėgė ištarti:

— Šiame pasaulyje jis jau yra niekas. Jis buvo mano...

*** Prisiminimų puslapiai ***

O taip, gerai jį prisimenu. Dangus buvo niūrus ir gilus kaip dribsmėlis. Jaunuolis buvo apvyniotas spygliuota viela kaip milžinišku erškėčių vainiku.

Aš jį išpainiojau ir išsinešiau. Aukštai virš žemės abu klampojome dangumi, grimzdami iki kelių.

Tai buvo antrąją 1918 metų dieną.

— Be to, — pridūrė ji, — jis buvo mirtinai sušalęs.

Ji kurį laiką žvelgė į savo rankas, paskui pakartojo:

— Taip, aš žinau, kad jis mirtinai sušalo.

Mero žmona buvo moteris, kokių pasaulyje daug. Neabejoju, kad tikrai esate ją sutikę romanuose, eilėraščiuose, mėgstamuose filmuose. Tokių visur pilna, tai kodėl viena iš jų negalėtų gyventi čia? Kodėl jai negyventi mažame Vokietijos miestelyje ant dailios kalvos. Čia galima kentėti lygiai taip pat, kaip ir bet kur kitur.

Svarbiausia yra tai, kad kančią Ilza Herman sumanė paversti savo triumfu. Kančia nuo jos nesitraukė, ir moteris pasidavė. Ji įsileido kančią į vidų.

Galėjo nusišauti, sudraskyti save ar dar kaip nors susižaloti, bet, matyt, pasirinko paprasčiausią būdą — kentėti nepatogumus, bet kylančius dėl oro. Kaip Lizelė suprato, ji melsdavosi, kad vasara būtų kuo šaltesnė ir lietingesnė. Taigi ji gyveno labai tinkamoje vietoje.

Tą dieną išeidama Lizelė jautėsi pasakiusi kažką labai nesmagaus. Kitaip tariant, du žodžius milžinus, su kuriais iš pradžių grūmėsi, paskui panešė persimetusi per petį ir su trenksmu numetė Ilzai Herman po kojų. Kai tik Lizelė pasisuko, nebegalėdama atlaikyti jų svorio, jie nuriedėjo į šoną ir abu susėdo ant grindų — didžiuliai, garsūs, nesmagūs.

*** Du žodžiai milžinai ***

Aš atsiprašau

Mero žmona vėl įsižiūrėjo į tuštumą šalia jos. Jos veidas atrodė kaip tuščias puslapis.

— Už ką? — paklausė ji, bet po laiko.

Mergaitė buvo jau išėjusi iš kambario ir ėjo prie laukujų durų. Tai išgirdusi Lizelė stabtelėjo, bet nusprendė nebegrįžti, o tyliau sprukti lauk ir lipti laiptais žemyn. Prieš leisdamasi į Molchingo gatves, ji apžvelgė miestelį, truputį gailėdamasi mero žmonos.

Kartais Lizelė susimąstydavo, ar galėtų palikti Ilzą Herman ramybėje, tačiau ta moteris buvo pernelyg įdomi ir pernelyg stipriai traukė knygos. Kartą žodžiai Lizelę išdavė, bet dabar, sėdėdama ant grindų ir žiūrėdama į mero žmoną prie jos vyro stalo, ji jautė turinti įgimtą jėgą. Taip būdavo kaskart, kai išsiaiškindavo naują žodį arba suprasdavo sakinį.

Ji buvo mergaitė.

Gyveno nacistinėje Vokietijoje.

Kaip ir derėjo, jai vis labiau aiškėjo, kokią galią turi žodžiai.

Tačiau siaubingai (bet pakiliai!) ji jautėsi, kai po kelių mėnesių paleido neseniai atrastą galią nuo saito, kai tik mero žmona ją nuvylė. Kaip greitai iš jos širdies pasitraukė gailestis ir išsiliejo kažkuo visiškai kitu...