Маркус Зузак - Knygų vagilė

O dabar, 1940-ųjų vasarą, ji negalėjo numatyti, kas bus vėliau. Kol kas matė tik sielvartaujančią moterį, kuri mėgo būti pilname knygų kambaryje, ir nieko daugiau. Toks buvo antrasis jos vasaros darbas.

Trečiasis, ačiū Dievui, buvo linksmesnis — Himelio gatvės futbolas.

Leiskite man visa tai pavaizduoti.

Brūkšėjimas kojomis į grindinį.

Uždusę berniūkščių balsai.

Riksmai: „Varyk! Čia! Scheisse!“

Duslus kamuolio bumbsėjimas gatvėje.

Bėgant vasarai, Himelio gatvėje buvo visko, taip pat ir atsiprašymų.

Atsiprašymai buvo iš Lizelės Meminger pusės.

Jie skirti Tomiui Miuleriui.

Liepos pradžioje jai galiausiai pavyko įtikinti Tomį, kad užmušti jo ji neketino. Po to sumušimo lapkričio mėnesį Tomis bijodavo prie jos prisiartinti. Žaisdamas futbolą Himelio gatvėje, laikydavosi nuo jos kuo atokiau.

— Niekada nežinai, kada ji gali pratrūkti, — kartą per traukulius vos spėdamas ištarti žodį, guodėsi jis Rudžiui.

Tiesą sakant, Lizelė atkakliai stengėsi su juo susitaikyti. Jai buvo liūdna, kad su Liudvigu Šmaiklu ji susitaikė, o su niekuo neprasikaltusiu Tomiu Miuleriu — ne. Šis vis dar truputį jos bijojo.

— Iš kur galėjau žinoti, kad tada šypsojaisi man, — nesiliovė ji klausinėjusi.

Kelis kartus ji net pakeitė jį vartuose, kol kiti ėmė maldauti, kad Tomis vėl būtų vartininku.

— Grįžk į vartus! — galiausiai paliepė berniūkštis, vardu Haraldas Molenhaueris, kai per Tomį neįmušė įvarčio. — Iš tavęs jokios naudos.

Būtų galėjęs mušti baudinį, bet abu žaidė vienoje komandoje.

Lizelė grįžo žaisti, bet kažkodėl visada jai tekdavo dengti Rudį. Jiedu stengdavosi vienas iš kito perimti kamuolį, priversti kitą prasižengti, prasivardžiuodavo. Rudis vis komentuodavo:

— Šį kartą ta kvailė Saumensch Arschgrobbler jo neapeis. Jokių vilčių.

Matyt, Rudžiui buvo smagu pravardžiuoti Lizelę. Tai buvo vienas iš vaikystės džiaugsmų.

Kitas džiaugsmas, žinoma, buvo vogti — ketvirtasis 1940-ųjų vasaros darbas.

Tiesą sakant, Rudį ir Lizelę siejo daug dalykų, tačiau vogimas galutinai sutvirtino jų draugystę. Vogti jiedu pradėjo pasitaikius progai, tačiau tam paskatino viena neįveikiama jėga — Rudžio alkis. Berniūkštis nuolat mirtinai norėdavo valgyti.

Negana to, kad buvo normuojami produktai, pastaruoju metu ėmė smukti ir jo tėvo verslas (žydų konkurencija nebegrėsė, bet nebeliko ir žydų klientų). Štaineriai vos beįstengė sudurti galą su galu. Jiems, kaip ir daugumai šios miestelio dalies gyventojų, teko verstis mainais. Lizelė būtų davusi jiems maisto iš savo namų, tačiau ir pačios šeima maitinosi ne per sočiausiai. Paprastai mama virdavo žirnių sriubą. Sekmadienio vakare ji jos išvirdavo tiek, kad pakaktų iki kito šeštadienio, o sekmadienį vėl išvirdavo visai savaitei. Žirnių sriuba, duona, retkarčiais — šiek tiek bulvių arba mėsos. Pavalgei — daugiau neprašyk ir nesiskųsk.

Stengdamiesi pamiršti alkį, iš pradžių vaikai mėgindavo kuo nors užsiimti.

Kai gatvėje žaisdavo futbolą, Rudis alkio nejausdavo. Kartais jo brolio ir sesers dviračiais jiedu važiuodavo į Štainerio parduotuvę arba pas Lizelės tėtį, jei šis tą dieną turėdavo darbo. Pavakare, kai imdavo temti, Hansas Hubermanas prisėsdavo su jais paplepėti ir pripasakodavo visokiausių juokų.

Atėjus kelioms karštoms dienoms, atsirado dar viena pramoga — mokymasis plaukti Amperio upėje. Nors vanduo buvo šaltokas, jiedu vis tiek ėjo maudytis.

— Eikš, — įkalbinėjo Rudis Lizelę. — Čia visai negilu.

Brendant į vandenį didžiulės duobės nesimatė, ir Lizelė murktelėjo į ją iki pat dugno. Prisirijusi vandens, ji vos neužduso, bet, plaukdama „šuniuku“, šiaip taip išsikapanojo. Nuvirto ant kranto supykusi ir sumurmėjo:

— Saukerl.

Rudis stengėsi laikytis nuo jos toliau. Jis matė, ką ji padarė Liudvigui Šmaiklui.

— Dabar jau moki plaukti, tiesa?

Lizelei nebuvo juokinga ir ji nuėjo, braukdama prie veido limpančius šlapius plaukus ir šluostydamasi varvančią nosį. Jai pavymui Rudis šūktelėjo:

— Gal pabučiuosi mane, kad išmokiau tave plaukti?

— Saukerl!

Koks įžūlumas!

Tai buvo neišvengiama.

Nusibodusi žirnių sriuba ir Rudžio alkis galiausiai privertė juos vogti. Jie prisijungė prie vyresnių vaikų, kurie vogdavo iš ūkininkų vaisius. Ilsėdamiesi po futbolo ant Rudžio namo laiptelių, jiedu sužinojo, kokios naudos gali atnešti akylumas. Jie pastebėjo Fricą Hamerį, kuris buvo šiek tiek už juos vyresnis. Jis valgė obuolį, nuostabiai gražų liepos, rugpjūčio mėnesiais sunokstančios „Klar“ rūšies obuolį, o švarko kišenėse pūpsojo dar trys ar keturi tokie pat obuoliai. Lizelė su Rudžiu priėjo arčiau.

— Iš kur jų gavai? — paklausė Rudis.

Vaikėzas iš pradžių tik išsišiepė.

— Ššš, — tarė jis ir, išsitraukęs iš kišenės dar vieną obuolį, mestelėjo jiems.

— Galite tik pasižiūrėti, bet nevalgyti, — įspėjo jis.

Kitą kartą, pamatę jį apsivilkusį tuo pačiu švarku, nors buvo per karšta, jie pasekė jį. Šis nuvedė juos prie Amperio upės netoli tos vietos, kur Lizelė su tėčiu kartais ateidavo mokytis skaityti.

Ten laukė penkių vaikėzų gauja — pora ištįsėlių, kiti — striuki ir liesi.

Tuo metu Molchinge buvo susibūrusios kelios paauglių gaujos. Kai kuriose buvo net šešiamečių. Šitai grupelei vadovavo simpatiškas penkiolikmetis nusikaltėlis Arturas Bergas. Apsidairęs jis pastebėjo du vienuolikmečius.

— Und? — susidomėjo jis. — Ir?

— Aš alkanas, — atsakė Rudis.

— Ir greitas, — pridūrė Lizelė.

Bergas žvilgtelėjo į ją.

— Neprisimenu, kad būčiau klausęs tavo nuomonės.

Jis buvo paaugliškai ištįsęs, ilgu kaklu, spuoguotu veidu.

— Bet tu man patinki.

Kaip paauglys, kalbėjo gana draugiškai.

— Ar čia ta, kuri sumušė tavo brolį, Anderlai?

Gandas spėjo pasklisti. Geroms peštynėms amžiaus ribų nėra.

— Atrodo, kad ji, — atsakė jam striukas ir liesas susivėlęs šviesiaplaukis.

— Tikrai ji, — patvirtino Rudis.

Andis Šmaiklas priėjo arčiau, liūdnai susimąstęs atidžiai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir staiga plačiai išsišiepė.

— Gerai pasidarbavai, vaikeli, — tarė jis ir netgi paplojo jai per kaulėtą nugarą. — Man už tai būtų kliuvę kaip reikiant.

Arturas toliau kamantinėjo Rudį:

— O tu esi tas Džesis Ovensas, taip?

Rudis linktelėjo.

— Aišku, — tarė Arturas, — idiotas, bet mums tokie idiotai patinka. Eime.

Jie buvo priimti.

Kai visi atėjo prie ūkininko sodybos, Lizelė su Rudžiu gavo po maišą. Pastvėręs nuosavą kanapinį maišą, Arturas Bergas perbraukė ranka retus savo plaukus ir paklausė:

— Ar kuris iš jūsų kada nors vogėte?

— Aišku, — nelabai įtikinamai atkirto Rudis. — Visą laiką.

Lizelės atsakymas buvo tikslesnis.

— Aš pavogiau dvi knygas.

Arturas prunkštelėjo:

— Knygomis nepasisotinsi, širdele.

Iš tos vietos jie apžiūrėjo dviem ilgomis nelygiomis eilėmis augančias obelis. Arturas Bergas davė nurodymus.

— Pirma, — tarė jis, — stengtis, kad nepagautų ant tvoros. Pagauto ant tvoros niekas nelauks. Aišku?

— Aišku, — kai kas atsakė, o kai kas tik linktelėjo galva.

— Antra. Vienas — medyje, kitas — apačioje. Kažkas juk turi surinkti.

Arturas patrynė delnus. Jam tai buvo vienas smagumėlis.

— Trečia. Pamatei ką nors ateinant, rėk taip, kad numirėliai prisikeltų, ir visi — į kojas. Richtig?